Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Gero medžio vaisiai

Kartą Jėzus mokiniams pasakė palyginimą apie gerą ir blogą medį; jis kalbėjo: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių“ (Lk 6,43-44).

Šie Jėzaus žodžiai yra labai svarbūs kiekvienam žmogui, bet ypač tiems, kurie save vadina Jėzaus mokiniais. Kiekvienam iš mūsų reikia daryti sąžinės sąskaitą ir atsakyti: koks esu medis ir kokie to medžio vaisiai?

Apaštalas Paulius, kreipdamasis į Korinto krikščionius, rašė: „Mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, visuomet gausūs Viešpaties darbais“ (1 Kor 15,58). Apaštalas primena, kad Jėzaus mokiniai privalo pasižymėti gerais darbais. Tikėjimas labai svarbus, bet jį turi lydėti geri darbai.

Tačiau žmogaus gyvenime yra svarbūs ne tik geri darbai; nemažiau yra svarbūs jo sakomi žodžiai. Žmogaus širdis yra tarsi medis, kuris prinokina gerus ar blogus vaisius ir tą medį lengvai pažįstame iš žmogaus kalbų. Jėzus sako: „Jo (žmogaus) lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6,45).

Tą pačią mintį randame ir Siracido knygoje: „Krosnis išmėgina puodžiaus molinius indus; žmogus ištiriamas pokalbiu <...> žmogaus kalba parodo jo širdies polinkius. Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant, nes tik tuomet žmonės yra išmėginami“. (Sir 27, 5-7).

Žmogaus žodžiai gali būti panašūs į motinos rankas, kurių prisilietimas vaiką nuramina, bet jie gali būti kieti, kaip akmenys, galintys žmogų sužeisti. Tokių į mėtomus akmenis panašių žodžių yra labai daug ir jie liudija, kiek daug aplink mus yra dvasiškai sužeistų žmonių.

Kad mūsų sakomi žodžiai liudytų apie mus, kaip gerą medį, jie privalo pasižymėti tiesa ir meile. Meilė reikalauja, kad mes apie kitus, net taip vadinamus priešus, kalbėtume pagarbiai ir neskubėtume smerkti, nes, dažniausiai, apie tuos, kuriuos mes apkalbame, daug ko nežinome. Pamatę žmogaus daromą klaidą, tuojau skubame jį pasmerkti, vietoje to, kad paieškotume, kas jį gali pateisinti.

Jėzus kalbėjo: „Kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Veidmainy, pirmiau išsiritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“. Jeigu objektyviai žvelgsime į savo kalbas, lengvai pastebėsime, kad, iš tikrųjų, mes esame meistrai ieškoti tų krislelių brolio akyje, užmiršdami, kad mes patys ne mažiau, o gal dar daugiau klystame. Jau vien tai, kad lengvapėdiškai kalbame apie kitų žmonių klaidas, liudija, kad mumyse yra tas „rastas“, kurį Jėzus pataria kuo greičiau išritinti.

Mūsų žodžiai privalo sakyti tiesą ir tik tiesą. Jėzus kartą kalbėdamas ragino atsisakyti įpročio prisiekinėti ir visuomet sakyti tiesą: „Verčiau jūs sakykite „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37).

Savo gyvenime esu sutikęs daug gerų žmonių. Atmintyje ypač yra išlikęs pavyzdys dviejų kunigų, iš kurių niekada negirdėjau blogo žodžio apie artimą. Vienas iš jų buvo saleziečių vienuolijos direktorius Antanas Skeltys SDB, kitas –jėzuitas kunigas Pranciškus Masilionis SJ. Pasirodo, kad tikrai galima apvaldyti savo liežuvį, kad sakomi žodžiai kitus gydytų, bet niekuomet nesužeistų.

Dievo žodis šį aštuntąjį eilinį metų sekmadienį kviečia mus pasitikrinti, kokius vaisius prinokina mūsų gyvenimo medis. Melsdamiesi suraskime teisingą atsakymą ir pasiryžkime budėti, kad neskubėtume teisti žmonių, nes, būdami gailestingi, galėsime tikėtis, kad Dievas ir mums bus gailestingas.