Raimondas Kuodis: „Nebematome tikrojo politikų kvailumo“

propatria.lt nuotr.

delfi.lt

Politinį gyvenimą užvaldę viešieji ryšiai Lietuvą veda į šizofreniją, sako ekonomistas Raimondas Kuodis. „Dėl jų nebematome politikų nuoširdumo, nebematome jų tikrojo kvailumo“, – interviu DELFI sakė jis.

R. Kuodis sakė, kad dabartinė valdžia ypač pasižymi viešųjų ryšių žaidimais. „Nepanašu, kad šioje Vyriausybėje mokytojų streikas buvo pamatinės ekonominės problemos pasireiškimas. Tai buvo daugiau komunikacinė krizė, kurią reikia malšinti patikrintomis „pijarinėmis“ priemonėmis, nukreipti dėmesį kitur“, – svarstė jis. 

– Apie tai, kad dėl mokestinių pakeitimų, kuriais plečiamas neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) taikymas, mažės valstybės biudžeto galimybės finansuoti viešąjį sektorių, kalbėta dar pavasarį, tačiau tuomet šie įspėjimai daugiau dėmesio nesulaukė. Didžiausias ažiotažas kilo prieš biudžeto priėmimą Seime, jau po to, kai buvo prasidėjęs mokytojų streikas. Kodėl? 

– Mokytojų streikas tik suaktualino NPD padrabstymo problemą. Tiek aš, tiek kai kurie Seimo nariai iškart sakė, kad ši idėja nėra gera. Kad ji yra labiau viešųjų ryšių akcija išdavė pats finansų ministras, kuris pristatydamas šešias reformas praktiškai pradėjo nuo sakinio „milijardas milijonui“. Tai įtartinai skamba dėl dviejų priežasčių.

Kai valdžia šneka milijonais arba milijardais iškart yra įtarimas, kad norima sudaryti įspūdį. Ekonominės naujienos turėtų būti pateikiamos kontekste. Rimti leidiniai, kaip „The New York Times“, turi politiką, kad visos naujienos turi turėti kontekstą. Kitaip tariant, ką reiškia tas „milijonas“, ką reiškia tas „milijardas“?

Pavyzdžiui, jei kažkas pasako, kad skirsime kuriam nors sektoriui 10 mln. daugiau kitais metais, tai piliečiui turėtų kilti papildomi klausimai. Ar tie 10 mln. reiškia kažkam algų didėjimą tik infliacijos tempu? Ar kaip normalioje ekonomikoje – infliacijos ir darbo našumo didėjimo tempu? Ar tai algų didinimas viršijantis infliaciją ir darbo našumą? O tai jau reikštų struktūrinį pokytį. Ar tai politikų, ar tiesiog augančios ekonomikos nuopelnas, kaip būtų algoms didėjant tik infliacijos ir našumo augimo tempu?

Konteksto nenaudojimas lemia, kad politikai pradeda prieš visuomenę išnaudoti tokius pigius viešųjų ryšių žaidimus. Ši valdžia ypač tuo pasižymi – visur šnekama, kad dešimtimis milijonų duosime daugiau tam ar kitam sektoriui. Nors niekam nieko „neduodant“, normaliai (nominaliai 4–5 proc.) augančioje ekonomikoje visiems algos turėtų tiek didėti be jokio politikų įsikišimo.

Kitas įtarimo šaltinis yra apvalių skaičių naudojimas. „Milijardas milijonui“ yra suapvalintas pareiškimas. Niekas nekalbėjo, kad skirs, tarkime, 937 mln. 954 tūkst. žmonių. Grįžtant prie konteksto, kas yra „milijardas milijonui“ per 3 metus? Tai yra vidutiniškai 27 eurai per mėnesį, o tai įspūdžio jau nebedaro.

Daug metų mėginu akcentuoti, kad valdžia mėgsta pasakyti, ką ji duos, bet ne tai, ką prarasime. Tai yra ciniškas dviveidiškumas ir nesąžiningumas visuomenės atžvilgiu. Jei valdžia sakytų, kad turėsite mažesnius mokesčius, bet vis daugiau mokėsite iš savo kišenės už sveikatos apsaugą, už švietimą, žmonės tada kitaip reaguotų į tą „milijardą milijonui“. 27 eurai per mėnesį iš esmės gali būti išleisti vienai korepetitoriaus valandai, ir tas mokesčių mažinimas visuomenei gali išlįsti per gerklę, jei pabaigsime griauti viešąjį sektorių, kuris ir taip gana nustekentas.

Finansų ministras yra pasakęs dar kelis skandalingus dalykus. Pirma, kad jam patinka Airija, jos viešasis sektorius, kad jis yra mažo viešojo sektoriaus fanas (ką tai bereikštų). Tai buvo labai netikėta, nes ši Vyriausybė save pozicionavo kaip centro kairės, savo programoje rašė dalykus, kuriuos daug metų ir ne vienai partijai esu sakęs, kad reiktų panaikinti šizofreniją viešajame sektoriuje – daug funkcijų, bet neadekvatų finansavimą.

„Milijardo milijonui“ reforma tolsta nuo šio tikslo, biudžetas neteks reikšmingos sumos pinigų, kurie galėjo būti panaudoti tikroms struktūrinėms reformoms, sutvarkant viešąjį sektorių, jo finansavimo adekvatumą, efektyvumą ir t.t.

Nemanau, kad vieno ar kelių žmonių smegenų paviršiuje gimę dalykai, be visavertės diskusijos (apimant ir minėtą išlaidų pusę) rimtoje šalyje gali būti daromi. Smegenų tokio tipo reformoms turėtų būti skirta žymiai daugiau. Priešingu atveju, tai virsta tuo, kuo virto – vienu brangiausių reklaminių šūkių Lietuvos istorijoje. Kas yra asmeninių reitingų siekimas už viešuosius pinigus? Tai yra korupcijos forma. Lietuva nuo jos jau pavargusi.

– Kodėl sprendimai priimami tiek daug dėmesio skiriant viešiesiems ryšiams? Sakote, kad rimtoje valstybėje taip nedaroma. Kaip tada turėtų būti?

– Antropologas Davidas Graeberis yra parašęs knygą, kuri vadinasi „Bullshit Jobs“ (angl. šlamštiniai darbai). Viešųjų ryšių specialistai kartu su teisininkais, telemarketingo specialistais ir pan. yra vieni aukščiausiai ten paminėtų. Tai labai įtartinos visuomeninės naudos požiūriu specialybės. Ypač pavojingi viešieji ryšiai politikoje.

Taip, ir privačios kompanijos dengia skandalus. Pavyzdžiui, kai nekokybiškas produktas apnuodija žmones, jie gali nuo to nukreipti dėmesį, skleisti abejones moksliniais tyrimais, kurie sieja, tarkim, rūkymą su plaučių ligomis ir panašiai. Politikoje viešieji ryšiai daro ypatingas kiaulystes. Nebematome politikų nuoširdumo, nebematome jų tikrojo kvailumo. Čia cituojant Petrą I, kuris sakė, jog kvailumas privalo būti matomas. Suprask, biurokratai neturi kalbėti iš lapelių, o turi eiti, šnekėti, įrodinėti savo tiesas, o ne apsistatyti viešųjų ryšių specialistais, kurie pradeda į viską žiūrėti kaip į komunikacines krizes.

Nepanašu, kad šioje Vyriausybėje mokytojų streikas buvo suprastas kaip pamatinės ekonominės problemos pasireiškimas. Jiems tai buvo daugiau „komunikacinė krizė“, kurią reikia malšinti patikrintomis „pijarinėmis“ priemonėmis, nukreipiant dėmesį kitur. Matėme bandymą tai daryti su kažkokia Rytų įtaka organizuojant streikus, opozicinės partijos apkaltinimu dirbant Rytams ir panašiai.

Iš viso to išeina, kad klasikinės politikos, kuri turėtų vyrauti normalioje valstybėje, tampa vis mažiau. Klasikinę politiką suprantame kaip atvirą idėjų, argumentų, skaičiavimų kovą, neįpakuojant viso to į blizgančius viešųjų ryšių popierėlius. Lietuvoje pereiname į režimą, kur politika iš esmės yra komunikacinis žaidimas.

Kur tai veda šalį, skaitytojai patys gali nesunkiai įsivaizduoti. Šalį tai veda į cinizmą, šizofreniją, kovas „smėlio dėžėse“, į tai, kad pamatinės problemos bandomos nuspirti į priekį, sekančioms kadencijoms, nes jos gali būti nepatogios komunikacine prasme, sukelti nepatogumų, sumažinti reitingą.

Bet tikroji politika ir yra toks dalykas – visi politikai paprastai baigia blogai. Turi būti tam pasiryžęs. Bet tik tokiu būdu gali įsiamžinti tautos istorijoje – darei nepopuliarias reformas, įtikinėjai žmonės, kodėl to reikia.

Lietuvoje turime kelis „dramblius kambaryje“, tai – gimstamumo mažėjimas (turi adaptuotis švietimo sistema), senėjimas, jaunų žmonių emigracija (turi adaptuotis sveikatos apsaugos sistema). Šios sistemos labai greitai evoliucionuoja neigiama kryptimi, jei jų nereformuoji. Jei jas užleisime, tai tada pajudėsime į tai, ką politologai ir ekonomistai vadina žlugusiomis valstybėmis.

Tai situacija, kai politinė sistema tampa neįgali ir „išsunkianti“, pagrindiniai infrastruktūriniai sektoriai – sveikata, švietimas – degraduoja. Galime baigti tuo, kad šios sistemos nebesugebės teikti bazinių paslaugų, be kurių normalios valstybės gyvavimas yra neįsivaizduojamas.

Pas mus neproporcingai daug dėmesio skiriama išorinėms grėsmėms, bet, kaip ne kartą bandžiau argumentuoti, vidinės grėsmės yra ne ką mažiau svarbios.

– Ar būtų kas nors kitaip, jei ši centro kairės Vyriausybė būtų turėjusi kitą finansų ministrą? 

– Pasirinkta profesionalų Vyriausybės kryptis iš principo yra galima. A priori jos atmesti argumentais gana sunku. Tačiau logika nemėgsta puskalbės. Jei sakome „profesionalas“, iškart turime klausti kame.

Kitaip tariant, klausimas, ar finansų ministras, būdamas profesionalu kapitalo rinkų reguliavime, turi imtis improvizacijų mokesčių srityje. Ar kitas ministras, būdamas socialinės paramos natūra specialistu, gali improvizuoti pensijų reikaluose ir taip toliau. Turime žinoti, kuo galime pasitikėti kaip specialistu, kuris turėtų neabejotiną autoritetą mokesčių, pensijų ar sveikatos, švietimo ekonomikos klausimais. Tada būtų visai kitas reikalas. O dabar galbūt nepartinį žmogų pavadinti profesionalu galima, bet tai ir bus tos puskalbės iliustracija. 

Viso to pamoka, kad Lietuvoje labai sureikšminame ministrus. Brandžios valstybės remiasi žymiai platesniu kolektyviniu protu, sprendimus grindžia lyginimusi su tuo, ką daro kitos šalys.

Pavyzdžiui, esu teikęs pasiūlymą, kaip spręsti mokytojų apmokėjimo adekvatumo krizę. Jei laikoma, jog geras mokytojas turi uždirbti bent trečdaliu daugiau už vidutinį darbo užmokestį, tai turime to siekti. Jei manome, kad mokytojui turi tekti 15 mokinių, o ne mažiau nei 10, kaip yra Lietuvoje, turime to siekti.

Kolektyvinio proto panaudojimas stabilizuoja sistemas – neleidžia labai didelių nukrypimų nuo tarptautinių normų. Taip pat nuima dalį įtampos nuo sutarimo, kas yra gerai, o kas blogai. O toks sutarimas būtinas prieš pajudant iš taško A į tašką B. Jei eini, turi žinoti kur.

Dėmesio sutelkimas į pavienius asmenis yra labiau Lotynų Amerikos arba Afrikos šalių tradicija, kuri su mūsų valstybės išsivystymo lygiu nėra suderinama. Suprantu, kad žurnalistai mėgsta kalbėti apie asmenybes, apie ministrų galvų kapojimą, bet tai labiau „kakadu“ stiliaus žurnalistika, kuri nepadeda sutelkti visuomenės prie rimtos diskusijos dėl kritinių reformų.

– Mokesčių reforma siekiama, kad Lietuva būtų konkurencinga, skatintų investicijas. Tarptautinėje erdvėje tartum sutariama, kad tai gėris, nes valstybės konkuruoja tarpusavyje ir dėl to reikia kažkokį savo privalumą išryškinti.

– Konkuravimas mažomis algomis – ne tas kelias, kuriuo turėtų eiti Lietuva. Lietuva turėtų konkuruoti geromis smegenimis. Tad vėl grįžtame į švietimo sistemos būklę, į visą puokštę veiksnių, kurie skatina žmones emigruoti, apimant ir politinės sistemos neįgalumą. Pridenginėti abejotinas mokesčių reformas kažkokiais konkurencingumo reikalais yra viešųjų ryšių kelias.

Dažnai sakoma, kad darbo apmokestinimas Lietuvoje yra didelis. Su tuo niekas nesiginčija, bet siūliau šį klausimą spręsti visai kitoje vietoje, t.y. semantiniu būdu. Kitaip tariant, paklausti, kada mokėjimas valstybei yra mokestis, o kada tiesiog susimokėjimas už paslaugą. Taip mokestis gali pavirsti ne mokesčiu.

Beveik 20 metų kovojau už „Sodros“ įmokų sujungimą. Tai vienas stiprus žingsnis ta kryptimi. Finansų ministras labai nenoriai jį žengė, bet gerai, kad jis buvo padarytas. Tačiau dar trūksta kelių dalykų. Pirmiausia, rimtos „Sodros“ reformos, kai žmonės kauptų ne taškus ar saulutes, bet eurus, ir savo asmeninėse sąskaitose. Tada didžioji „Sodros“ įmokų dalis nebebūtų jokiu mokesčiu, kaip juo nėra, pavyzdžiui, dalies algos sutaupymas kiekvieną mėnesį banke.

Šie semantiniai dalykai nėra sunkūs, bet labai išskaidrina sistemą, paskatina žmones išeiti iš šešėlinės ekonomikos, kuria mokesčių moralę ir sumažina darbo apmokestinimą! Reikia pradėti nuo jų, o ne NPD pataškymų.

– Lietuvos bankas pavasarį siūlė apskritai panaikinti verslo liudijimus. Nuo kitų metų liepos pagal šią veiklos formą nebegalės dirbti pastatų ir automobilių remonto bei vaikų priežiūros paslaugų tiekėjai. Kaip tai vertinate – kaip žingsnį teigiama linkme, o gal – tripčiojimą vietoje? 

– Daug metų siūlau radikalesnį planą – kad liktų tik trys verslo darymo formos, t.y. akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir „mini-įmonės“, kurios be buhalterių vestų apskaitą pinigų srauto pagrindu. Jokių kitų formų nebūtų – nei autorių, nei ūkininkų, nei verslo liudijimų, nei „laisvųjų profesijų“, nes tai yra visiškai bereikalingos formos, kurios ir sudaro dabar jau garsų „gyvulių ūkį“, metaforą, kurią daug metų naudojau problemos iliustravimui.

Žinoma, tam tikrų verslo liudijimų panaikinimas yra žingsnis teisinga kryptimi, bet kaip rašė net liberalus verslo dienraštis „Verslo žinios“ savo vedamajame, šalis išaugo iš verslo liudijimų. Verslo liudijimas yra labai regresinis mokestis – kuo daugiau uždirbti, tuo santykinai mažiau sumoki, nes jis fiksuotas visiems.

Jų kainos kartais yra visiškai juokingos. Pavyzdžiui, Klaipėdos liberalai dėl kažkokių priežasčių (mirkt, mirkt) butų nuomai per metus taikydavo 1 euro simbolinį mokestį. Tai pasityčiojimas iš mokesčių sistemos, nes tada toks žmogus gali išpūtęs akis sakyti, kad legaliai sumokėjo visus mokesčius (tą 1 eurą) ir ko jūs iš jo dar norit.

Gyvulių ūkis yra sena ir viena pagrindinių mažo biudžeto priežasčių. Lietuvoje mokesčių tarifai nėra išskirtinai žemi, bet surinkimas prastas dėl legalaus šešėlio (to gyvulių ūkio) ir nelegalaus šešėlio, kuris visiškai neapskaitytas (vokeliai, kontrabanda, mokesčių slėpimas). Valdžia daro dalinių žingsnių, bet didžioji gyvulių ūkio dalis yra sveika ir gyvuoja toliau.

– Atsiranda naujų mokesčių lengvatų tiems, kurie būsto ar automobilių remonto, vaiko priežiūros paslaugas perka oficialiai.

– Įvairios valdžios bando visokias čekių loterijas, dabar šitą priemonę. Bet tuo pat metu valdžia dėl viešųjų ryšių priežasčių dalina kitas lengvatas. Neseniai atsirado lengvata malkoms. Paradoksalu, bet žaliųjų Vyriausybės. Tai parodo, kad tie „žalieji“ – tik iškabos ar vėliavos klausimas. Dar numesta PVM pakiša laikraščiams, kad geriau apie valdžią rašytų. Tai rodo korupcijos laipsnį, kuris jau net nebėra niekaip pridenginėjamas! Prieš rinkimus nuperkamos kelios grupės, kurios, tikimasi, suneš balsus.

Nuo tokios korupcijos piliečiams jau darosi bloga, rimtai bloga. Nepaisant to, šioje šalyje tai vis dar yra norma.

– Lietuvos bankas siūlo visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, vis prisimenama taršių automobilių mokesčio idėja. Visgi Vyriausybė dėl šių klausimų delsia. 

– Turto mokesčių patrauklumas dar XIX amžiuje buvo puikiai suvokiamas. Tai geras mokestis praktiškai visais aspektais. Jis yra socialiai teisingas, jo sunku išvengti, jis nesunkiai administruojamas. Socialinis mąstytojas Henry George`as siūlė praktiškai tik turto mokesčiais remti valstybės biudžetų pajamas.

Prieš daug metų siūliau visuotinį NT mokestį, kuris būtų visuotinis tarifo prasme, bet nebūtų visuotinis mokėtinos sumos prasme. Taikant neapmokestinamą dydį, kad žmonės, kurie turi vieną butą neišskirtinėje vietoje, nesuktų galvos dėl šio mokesčio. Tačiau jis turėtų būti visiems žmonėms dėl turto panaudojimo efektyvumo argumento. Lietuviai mėgsta sakyti, kad turtas valgyti neprašo, nors tokio dalyko kaip „valgyti neprašo“ ar „nemokamas“ ekonomikoje nėra.

Visas turtas turi savo kaštus. Jei asocialus žmogus gyvena miesto centre, sulopytame sandėliuke ir dėl to miestas negali vystyti dangoraižio, tai jis turėtų mokėti nors ir nedidelį NT mokestį nuo to turto realios vertės. Tada tas žmogus pagalvotų, ar jam verta sėdėti tarp dilgėlių ir gerti pigų alų prie tos savo bakūžės. O gal už didelius pinigus, kuriuos gautų pardavęs tą turtą, galėtų nusipirkti visai gerą namą kur nors toliau nuo centro ir gerti tauresnius gėrimus, jei jam taip norisi. Turto mokestis leistų padidinti turto naudojimo efektyvumą ir leistų pagerinti ekonomikos kraujotaką.

Atrodytų paprastas dalykas, bet šioje šalyje reikia skirti dešimtmečius tokių idėjų propagavimui, kol galiausiai kažkas įvyksta. Tuoj bus 30 metų nepriklausomybės, o mes dažnai diskutuojame, atrodytų, visiškai elementariais klausimais.

– Yra nauja idėja – įvesti vaučerius (maisto talonus) Lietuvoje. Ką apie tai manote? – Sumos būtų labai nedidelės 

– 6 eurai šeimai, turinčiai vaikų. Aišku, kiek kainuotų pačios programos administravimas – apie tai nešnekama. Biudžete šių skaičių irgi nėra, tad neaišku, kaip valdžia įsivaizduoja, koks būtų šių vaučerių panaudojimas.

Iš esmės tai yra valdžios noras leisti savus pinigus, panašiai kaip oro linijos leidžia vadinamąsias „mylias“ už nuskristą atstumą. Tai tokie pseudopinigai, bet juos turėtume matyti biudžete.

Žinoma, kova su kainomis yra dažnas Lietuvos politikų užsiėmimas dėl viešųjų ryšių sumetimų, o ne dėl tikro susirūpinimo problema. Kitu atveju visuomenei būtų parodyta, kad prekybos tinklai gauna kažkokius milžiniškus viršpelnius, ko skaičiai nerodo; kad trūksta konkurencijos, ko skaičiai irgi nelabai rodo, nes pakankamai daug prekybos tinklų Lietuvoje veikia. Nepamirškime, kad egzistuoja Lenkija ir pusė Lietuvos ten gali nuvažiuoti.

Rimta analizė prasidėtų nuo diagnostikos, o dabar arklys yra už vežimo. T.y. siūlomos priemonės, o diagnostika jau bus pritempta prie jų.

Tai jau įvyko su premjero darbo grupe viešojo sektoriaus finansavimo adekvatumui įvertinti. Bet kuri mokesčių reforma turėtų prasidėti nuo efektyvumo ir finansavimo adekvatumo vertinimo. Tada mokesčių sistema turėtų būti sukonstruota taip, kad deramai finansuotų apibrėžtą funkcijų ratą.

Dabar iš pradžių turime mokesčių reformą su mokesčių sumažinimu, o po to, jau paspaudus mokytojams, atsiranda darbo grupė, kuri turėtų numalšinti aistras.

– Pirmąjį kitų metų pusmetį gyventojams reikės spręsti dėl savo pensijų. Nebeliks išskaičiavimų iš „Sodros“, bus galimybė sugrįžti į ją, nekaupiantieji bus automatiškai įtraukiami į pensijų fondus, keisis kaupimo tarifai ir t.t. Tai jau viskas, ką buvo galima patobulinti pensijų sistemoje? 

– Kad galėtume kokybiškai diskutuoti tais klausimais pirma reikia susitarti dėl to, jog negyvi daiktai nieko nedaro. Premjero patarėjas trimituoja, kad valstiečiai užbaigė kažkokį tai kartų susipriešinimą, kuris vyko dėlto, jog „Sodra“ vis siųsdavo pinigus į pensijų fondus. „Sodra“ yra negyva, ji savo pinigų neturi. Tai tiesiog simbolinis stalas, ant kurio padedami žmonių pinigai ir jie keliauja žmonėms.

Patraukus šį stalą, pamatytume, kad iš esmės nieko neįvyko. Anksčiau siųsdavome 2 proc. į „Sodrą“, ta suma padidėdavo jūsų pensinės teisės ir tuoj pat sumažėdavo, nes juos išvesdavote į pensijų fondą. Dabar, kai vesime tiesiai į II pakopą, tas esmės nekeičia. Bet politikams atrodo, kad jie užbaigė praktiškai III pasaulinį karą!

Kitas aspektas iš tos pačios operos susijęs su tuo, kad „valstybė“ kažką remia, t.y. kaupiančius pensijai. Vėlgi, valstybė yra negyva, jie nieko neremia. Čia mes patys remiame save. Jei politikai būtų nuoširdūs, tada pasakytų, kad gausite subsidiją, nes kaupiate II pakopoje, bet gausite mažiau viešųjų paslaugų, galbūt algos bus mažesnės. Kitaip tariant, patys už tai sumokėsite.

Tai būtų žymiai skaidresnis diskursas ir žmonės pradėtų kvestionuoti, ar rėmimas iš savo paties kišenės jiems kažkuo naudingas. Dabar, kai krenta „mana iš dangaus“ – negyvi daiktai disponuoja pinigais, jų iš kažkur turi, dalina – tai veda prie viešojo gyvenimo šizofrenijos, kai žmonės pradeda nebesuvokti finansinių srautų, kam jie naudingi.

Tai vadinu „Vasaros g. 5“ (psichiatrijos ligoninės) testu, kurio dauguma politikų neišlaiko. Jie vis dar kalba tokiomis sąvokomis kaip „Sodros“ pinigai“, „valstybės biudžetas remia“. Numanyti, kad tie žmonės suvokia ką jie daro, kai nesuvokia bazinių dalykų, pakankamai sunku.

Žinoma, viešąją erdvę dar labiau iškreipia privačių pensijų lobistų užsakomieji straipsniai, kurie yra masiniai, nepasirašyti, kurie primena apie visokias mokesčių lengvatas, kaupiant III pakopoje, ar net „valstybės“ subsidiją laiko pensijų fondų grąžos dalimi. Tos lengvatos yra elito žaidimėlis, vagiant iš biudžeto. Kol paprasti žmonės, nežinantys apie tas lengvatas arba neturintys pinigų kaupimui, gauna už savo varganus indėlius 0 proc., elitas nuo kitų metų turės jau 20 proc. grąžą, todėl kad gyventojų pajamų mokesčio tarifas padidėjo. 

Turime išskaidrinti diskursą, negyvi daiktai turi nustoti veikti ir tada bus žymiai aiškiau, kas vyksta. O jei dar atmesime viešuosius ryšius, kurie sako, kad „užbaigėme karą tarp kartų“, tai bus dar aiškiau. Išsisklaidžius dūmams, pradės ryškėti vaizdas, kad patys žmonės remia patys save, o mokesčių lengvatos šeria privačius finansininkus.

– 2019 metais nusimato treji rinkimai, abejoju, ar dūmai viešojoje erdvėje išsisklaidytų. Kaip manote, kokios lietuvių problemos sulauks daugiausiai kandidatų dėmesio debatuose ir lozunguose?

– Vyraus tos temos, kurias pasiūlys gerai apmokami viešųjų ryšių konsultantai. Jie pasakys politikams, kur verta veltis, kur neverta. Paprastai politikai ir savo stuburu jaučia, kas audrina visuomenę. Jau matome vieno politiko plakatus, kur supriešinami tankai ir vaikų skurdas.

Esu siūlęs kampanijų finansavimą ir vykdymą reformuoti taip, kad matytume kuo daugiau kvailumo. Politikai neturėtų konkuruoti brangiai apmokamais klipais, nukreiptais į žmonių pasąmonę televizijose. Turėtų vyrauti labai nebrangūs būdai skleisti savo idėjas. T.y. visuomeninis transliuotojas – debatų forma, ir šiais laikais nedaug kainuojantis dalykas – internetas, feisbukas, kiti būdai.

Tačiau įsišaknijusi prasta tarptautinė praktika, kai net ir aukščiausieji teismai leidžia neribotus kompanijų įnašus, kaip JAV, kurie po to išleidžiami brangioms kampanijoms, o po to politikams reikia atidirbti tuos pinigus. Tai nepanašu į sveikos demokratijos suvokimą, kokį turėjo senovės graikų filosofai – miesto aikštė, idėjos, oratorystė.

Visuomenei reiktų pagalvoti, kaip sugrįžti prie tų klasikinių principų. Tada išspręstume pamatines problemas, susijusias ir su korupcija, visuomenės bukinimu trumpais bereikšmiais klipais. Atsimenu buvo Darbo partijos reklama „1 11 111“, kas čia per programa? Čia tiesiog neurolingvistinis programavimas, manipuliavimas masėmis.

Turime auginti visuomenės netoleranciją tokiems politikams ir tokiems jų veikimo metodams. Kitu atveju, pasekmės bus liūdnos.