Virginijus Savukynas. Kiauras švietimo sistemos maišas

propatria.lt nuotr.

lrt.lt

Mokytojų streikas yra labai geras dalykas, nes paskatino pasidomėti, kas gi vyksta šioje sistemoje. Ir paaiškėjo keletas dalykų. Pasirodo, jog Lietuva pakankamai gerai finansuoja šią sistemą.

Štai ekonomistas Nerijus Mačiulis pateikė tokius skaičius. Mes skiriame 5,2 proc. nuo BVP. Tai reiškia, kad pusę procento daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Sutikime, kad tai tikrai geras rodiklis. Ne visos sritys tuo gali pasidžiaugti.

Negana to, mes finansuojame vienu procentu daugiau nei turtinga Vokietija. Tačiau pažiūrime į mokytojų atlyginimus ir matome, kad jie tikrai maži. Iškyla klausimas: kodėl? Kur dingsta mokytojų pinigai? Štai čia reikia labai rimtos analizės. Pateiksiu tik kelis skaičius.

Pasirodo, kad pradinėse klasėse Lietuvoje vienam mokytojui tenka 10,47 mokinio. Palyginimui: Šveicarijoje – 15,53, Prancūzijoje 19,44, Suomijoje – 13,32.

Užduokime klausimą: ar matėte tokią klasę, kurioje būtų 10 ar 11 pradinukų? Dar daugiau – ekonomistas Žilvinas Šilėnas pateikė skaičius, jog mokyklose dirba apie 30 tūkst. mokytojų, tačiau beveik 22 tūkst. yra ne pedagogų. Kas jie tokie yra? Ką jie veikia? Mokytojai grįžę iš sekmadienio mitingo turėtų pasidomėti, kas dirba jų mokyklose ir ar tikrai tai prisideda prie mokymo kokybės gerinimo?

Be to, prisiminkime milžiniškas mokyklas, kurios „suvalgo“ ne taip ir mažai pinigų. Taigi, neūkiškumas neleidžia iš didelio pyrago, skirto švietimo sričiai, atriekti tinkamą riekę mokytojams.

Šie paprasti skaičiai rodo, kad švietimo srityje susikūrė sistema, kur ne mokytojas yra svarbiausias, bet administracija ir dar kažin kas. Pinigai kažkur plaukia, bet ne mokytojams, ne tam, kad būtų užtikrinta mokymo kokybė. Juk pagal tarptautinius rezultatus mūsų mokiniai yra toli gale. Ar tikrai galvojame, kad sukursime turtingą Lietuvą, jei mūsų mokiniai taip bus blogai išmokomi?

Tokiai sistemai galima skirti kiek tik nori pinigų, vis tiek mokytojų atlyginimai kils tik pamažu. Tad ne ieškoti pinigų biudžete reikia, o pasižiūrėti, ar tikrai mums reikia tiek mokytojų, kiek dabar yra. Juk gyventojų, o taip pat ir vaikų mažėja.

Tad gal laikas sumažinti ir mokytojų skaičių, palikti geriausius ir jiems pakelti atlyginimus dvigubai? Ir tuomet reikalauti, kad mokyklose būtų kokybiškas švietimas.

Štai Valstybės kontrolės atlikta šios srities analizė parodė, kad net 35 proce. tėvų samdo korepetitorius. Tai reiškia, kad mokyklose neužtikrinama kokybė. Kartu tai reiškia ir vis didėjančią socialinę atskirtį: vaikai, kurių tėvai įstengia nusamdyti korepetitorius, ateityje bus turtingesni už tuos, kurių tėvai to padaryti neįstengs. Štai esminis uždavinys būsimam švietimo ministrui.

O pabaigai šiek tiek socialinės psichologijos, kuri paaiškina, kodėl būtent dabar išsiveržė mokytojų nepasitenkinimas. Revoliucijos nevyksta visuomenėse, kurios yra neturtingos. Tiesiog žmonės būna per daug užsiėmę tuo, kad galėtų išlikti ir išmaitinti savo šeimą.

Tačiau situacija pasikeičia, kai gyvenimo sąlygos pradeda gerėti. Tada kyla žmonių viltys ir jei įvyksta kažkas, kas žlugdo jų viltis, tuomet ir susidaro sąlygos revoliucijai.

Taip buvo 1789 metais Prancūzijoje – tuo metu valstiečiai ir miestiečiai gyveno žymiai geriau nei XVIII amžiaus pradžioje. Tačiau jie sukėlė revoliuciją, nes jų viltys buvo didesnės. Revoliucijos kyla ne tada, kai gyvenimas ypatingai blogas, o tada, kai kylančios viltys neatitinka realybės.