Lietuvos vyskupų konferencija. Kad vaikai ir šeimos būtų saugūs

lvk.lcn.lt

Jau kuris laikas susirūpinę girdime apie vaikų paėmimus iš šeimų siekiant apsaugoti juos nuo smurto ar nepriežiūros. Visi norime, kad vaikai galėtų augti sveikoje ir saugioje aplinkoje, tačiau taip pat suprantame, jog geram tikslui pasiekti reikia ir tinkamų priemonių.

Pirmiausia ir svarbiausia vaikui palanki bei saugi aplinka yra šeima. Tai Kūrėjo numatyta, laiko patikrinta mažoji visuomenės ląstelė, kurioje ne tik užauga naujoji karta, bet ir tėvai, nuolat bręsdami ir mokydamiesi, vykdo savo kilnų pašaukimą. Tad rūpinimasis vaiku turi apimti ir jo tėvus, turi būti atsižvelgta į tai, kaip intervencijos iš šalies paveiks šeimos narių tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienų kitais. Vaiko paėmimas iš šeimos prieš tėvų valią tėra kraštutinė priemonė, taikytina tik tada, kai nėra jokio kito veiksmingo pasirinkimo.

Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų ugdytojai, o valstybė ir Bažnyčia, švietimo ir kitos institucijos – jų pagalbininkės. Kai šitai pamirštame, jau „atimame“ vaikus iš tėvų, sužeisdami tiek vienus, tiek kitus, o galiausiai – ir pačią visuomenę.

Smurtas skatina gintis, ir tai suprantama. Tačiau viena yra gintis ar kitą ginti nuo agresoriaus ir kas kita – įsisukti į užburtą ratą, kuriame neadekvatus atsakas į kito veiksmą priimamas kaip naujas smurtas. Taip pasidalijama į priešiškas stovyklas ir pametamas iš akių bendras tikslas, kurio siekia ir vieni, ir kiti. Tada, užuot sukūrę saugesnę aplinką, pasijuntame mažiau saugūs: nereikalingą įtampą patiria ir šeimos, ir institucijų darbuotojai, kurie šią įtampą parsineša į savo namus ir šeimas.

Sveikiname kiekvieną pastangą rasti konstruktyvių sprendimų tobulinant šeimos ir vaikų apsaugos įstatymus bei jų įgyvendinimo būdus. Nė vienas vaikas tegul netampa priemone emocijų ar ambicijų kovoje.

Kviečiame šeimų tėvus skirti daugiau laiko, dėmesio vienas kitam ir savo vaikams, taip pat ir toms šeimoms, kurios gyvena kaimynystėje ir galbūt yra reikalingos pagalbos, patarimo, palaikymo ar tiesiog bičiuliško artumo. Kviečiame psichologijos, socialinių mokslų specialistus ir kitus pagal savo gebėjimus atrasti naujų ir lengviau prieinamų galimybių šeimoms pasisemti žinių, patirties ir sulaukti reikiamos pagalbos.

Dėkojame Šeimos centrų ir įvairių institucijų darbuotojams, kurie rūpestingai stengiasi padėti šeimoms kurti ar atgaivinti tarpusavio santykius.

Visus tikinčiuosius kviečiame drauge melstis savo šeimose ir už šeimas. Netrukus pradėsime advento laikotarpį, kuris iš naujo pakvies taisyti kelią (plg. Lk 3, 4) ruošiantis Dievo Sūnaus Gimimo iškilmei ir Šventosios Šeimos šventei. Leiskime Viešpačiui užpilti nuoskaudų slėnius ir nulyginti nesantaikos kalnus, kad į namus ir šeimas ateitų ramybė mums visiems – nors ir klystantiems, netobuliems, bet Jo mylimiems žmonėms.