Rasa Čepaitienė. Balta

propatria.lt nuotr.

– Jums užrišti juodą kaspinėlį? – teiraujasi gėlininkė, pamačiusi, kad išsirinkau dvi baltas rožes.

Vėliau pasitikslina: „Ar einat į partizano laidotuves? Šiandien visą dieną kažkodėl daugiausia perka baltas gėles. Tai dėl jo?“

Krūtinėje sušyla. Iš ryto TV reportaže matyta tuštoka universitetinė šv. Jonų bažnyčia kėlė nerimą, ar bus pakankamai susirinkusiųjų. Bet prieš vakarines mišias ji jau pilna, o sparčiai gausėjanti eilė nusidriekia per visą VU Didįjį kiemą. Žmonės po darbų renkasi pagerbti Tautos Didvyrį. Rimtis, susikaupimas, tyla. Veidai, veidai…, vienas kitas pažįstamas. Žilagalviai seneliai, šeimos, studentai. Netgi vietoj paprastai nenustygstantys vaikai nesudrausti vengia triukšmauti.

Tai kažką primena… Pala, pala… Sąjūdžio susirinkimus? Taip. Tas pats vienybės ir susitelkimo jausmas. Bendras širdžių pakylėjimas. Aukštyn, virš kasdienybės pilkumos, banalių rūpesčių, tuščių šnekų. „O juk jis, JIE, irgi buvo sąjūdininkai“, – šmėkšteli mintis. Tiksliau, tas Sąjūdis, kurį atsimename, kurio trisdešimtmetį šiemet paminėjome, buvo tik atgimimas ir taiki tąsa būtent jų žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis pradėtos Laisvės kovos.

Nūdieniuose socialiniuose-humanitariniuose moksluose įsivyravęs konstruktyvizmas „tautos didvyrius“ desakralizuoja, atsisako pripažinti istorine tikrove, laiko vien politinių ideologijų kuriamu ir palaikomu socialiniu konstruktu, kurį, vos tik pasitaikius tinkamai progai, galima nesunkiai dekonstruoti, taigi ir atmesti. Juk jie buvo tik žmonės, su savo trūkumais, ydomis, kvailybe, silpnumu, ar ne? Žinoma, tai tiesa. Bet ar tik? Kitaip nebūtų šitiek baltų gėlių prie karsto. Nebūtų visų tų, atėjusių jo pagerbti niekieno neparagintų ir neįkalbinėtų.

Kas juos visus čia atvedė?

Ne tik ši graži asmenybė ir jos baisus likimas, kas natūraliai kelia užuojautą, gailestį, pagarbą, bet ir siaubą, pagalvojus apie sistemą ir jėgas, su kuriomis jis, kaip ir jo kovos draugai, išdrįso susikauti (ar beišdrįstume, jei vėl prireiktų?). Bet ir mintis apie tai, kad skaudūs asmeniniai pralaimėjimai gali tapti pergale tik žvelgiant iš ilgesnės, Istorijos, perspektyvos. O jei tą optiką dar pareguliuotume, nutolintume iki pat Amžinybės?

Bet tai jau ne žmogiškuoju saiku matuojama… nors nujausti galime.

Kita vertus, ši iškilminga ir šviesiai graudi proga susiburti kaip Tautai mus, gyvenančius „teisių paradigmoje“ kaktomūša suveda su tais, kurie pirmiausia žinojo ir rinkosi pareigą – „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Nepaisant, atrodytų, sveiko proto, pragmatikos, bazinių savisaugos instinktų. Šiandien dažnai pamirštame, kad Laisvė galima tik kartu su Pareiga, Garbe ir Orumu, kitaip tai nebebus Laisvė, o tik savivalė, momentinių įnorių tenkinimas ar plaukimas pasroviui.

Dar Vanago gyvenimas ir žūtis mums primena klausimą, kuris taip dažnai šiandien užgožiamas tuščių politikų plepalų ir bendro informacinio triukšmo, bet kiekvienai kartai išlieka neapeinamai aktualus: kas yra valstybė? MANO valstybė? Ir tauta, bendruomenė, su kuria norėčiau tapatintis? Kas esu aš kaip tos valstybės ir tautos narys? Ką darau/turėčiau dėl jų padaryti ten, kur esu ir tomis aplinkybėmis, kuriose esu?

Pažvelgus į Lietuvos istoriją Vanago optikoje turime pirmiausia sau atsakyti: ar tikrai vienas žmogus, mažytė tauta nieko negali priešpastatyti didžiųjų imperijų plėtros apetitams, jų geopolitikai ir ekonominiams interesams, jų valdovų išpuikėliškoms ir kraugeriškoms ambicijoms? O net gyvendami savoje valstybėje, ar tikrai darome viską ką galime ir sugebame, kad jai būtų geriau – juk kitaip nebūtų dabarties sisteminės krizės?

Tai ne tik konkreti moralinė pergalė ir susigrąžinta atmintis. Ne tik kapas, prie kurio pagaliau galės nulinkti balta Dukters galva. Kurį galėsime aplankyti. Tai kai kas žymiai daugiau ir viltingiau.

Išties XX amžiaus totalitarinių režimų mėsmalė tautoje paliko įspraustą gilų plyšį tarp tų, kurie priešinosi, kurie nukentėjo, ir tų, kurie prisitaikė, susitaikė, išmoko išgyventi, patylėti, kai reikia. Prisitaiko ir susitaiko – ir šiandien. Jų, atrodo, yra daugiau. Visada buvo.

Bet ne jie rašo Istoriją. Ir ne apie juos ji rašoma.