Vladimiras Laučius. Apie miškų kirtimus

Daug visko pasakyta miškų kirtimo tema. Kadangi šia sritimi domiuosi seniai, daug bendravau su girininkais, gamtininkais, aplinkos apsaugos žinovais, galiu pasakyti, kad dabartinė arši diskusija labai dažnai, deja, nusirita į kartojamų štampų lygį. Čia ryškėja dvi priešininkų stovyklos. Vienoje pusėje – biurokratiškai atsikalbinėjantys miškų ūkio demagogai ir verteivos, mišką traktuojantys kaip medieną bei pajamų šaltinį. Kitoje pusėje – kažkokie gėlių vaikai, kuriems tinka posakis, kad per atskirus medžius nemato miško. Pirmos stovyklos principai – godumas ir abejingumas. Antros stovyklos – sentimentalus piktinimasis dėl antraeilių dalykų ir nesugebėjimas išskirti prioritetų.

Tačiau ir vieni, ir kiti apeiną esminę problemą. Viską labai gerai paaiškina pasaulyje žinomas ornitologas Algirdas Knystautas ir gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Esmė ta, kad brandus ir mišrus miškas su krituoliais ir nekertamais senais medžiais – ne koks nors jaunas monotipinis pušynas, kurio ekologinė vertė išties menka – yra būtina sveikos ekosistemos išsaugojimo dalis. Kalbos apie tai, kad miškui negalima leisti pasenti ir esą reikia būtinai kirsti, yra mišką tik kaip medieną traktuojančių pusgalvių tauškalai ir interesų grupių demagogija. Taip, dalis miško naudojama pramoniniais tikslais, bet kažkuriai daliai reikėtų leisti išgyventi natūralų ciklą ir priartėti prie vadinamojo natūralaus ar pirmykščio miško būsenos. Tada Lietuvoje turėtume ir savo Belovežo girią. Tokius miškus reikia saugoti ir plėsti jų teritoriją ir ekologiniais, ir rekreaciniais tikslais. Uždrausti juose kirtimus. Neleisti aplink juos kurtis aktyvios miško pramonės zonoms.

Minėtų tikslų nepavyks pasiekti, jei tokios saugomos teritorijos bus išmėtytos po Lietuvą sąlyginai mažomis salelėmis, kurios dar padalintos į „kategorijas” pagal apsaugos lygį – kitaip tariant, dalį tų teritorijų leidžiama „saikingai” niokoti. Toks padalijimas – tai jau nebe apsauga, o apsaugos imitacija arba paliatyvas, iš kurio nedaug naudos. Floros ir faunos įvairovei, ekosistemos gyvybingumui užtikrinti tų lopinėlių savaime neužtenka.

Akivaizdu, kad, pirmiausia, griežtai saugomų teritorijų plotai turi būti didesni, jei norime turėti tikros gamtos plotų, o ne jos apgailėtinų likučių. Ir nors griežtai saugomi plotai galbūt dėl ekonominių sumetimų negali būti labai dideli ir jų negali būti labai daug, tačiau svarbu, kad jie būtų supami miško, kuris galbūt būtų saugomas ne taip griežtai, bet jame niekas nevykdytų plynų kirtimų, tie kirtimai nebūtų masiniai, dažni, pramoniniai. Griežtai saugomų teritorijų branduolius supančiuose tokių miškų „žieduose” turėtų būtų nekertami senesni medžiai, puoselėjama augmenijos įvairovė (ne monotipiniai pušynai kirtimų vietose), kas ilgainiui leistų atsirasti sengirių ruoželiams ir natūraliai išplėstų saugomo branduolio ribas, palankias miško faunai, kuri paprasčiausiai neišgyvena mažyčiuose branduoliuose, supamuose gyvenviečių arba plynų kirtimų ir jaunuolynų. Tokių didesnių nedarkomo miško masyvų aplink griežčiau saugomas teritorijas nebuvimas yra viena esminių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje beveik neperi kai kurios retos paukščių rūšys, kaip antai juodieji gandrai, ir negali gyventi bent kelios meškos, kaip Baltarusijoje ar Latvijoje.

Norint, kad situacija kistų į gera, reikia naujos kryptingos miškų politikos, o ne žaliaisiais apsimetančių politikų, miško prižiūrėtojais apsimetančių verteivų ir sentimentaliai virkaujaunčių gėlių vaikų, kurie maištauja dėl detalių, kai naikinama visuma. Apie klounus, kurie FB tik tyčiojasi iš gamtos apsaugos, išvis nekalbėsiu, nes jie kaip iš zoologijos sodo pabėgę babuinai – juos reikia sugauti ir pasodinti atgal į narvus, kur jais gerai pasirūpins ir netgi leis naudotis feisbuku,kuris jiems atstoja ir gyvenimo prasmę, ir išvietę.