Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Drąsos! Nebijokite! Dievas išgelbės!

Šventajame Rašte skaitomas Dievo žodis primygtinai skatina žmogų pasitikėti gyvuoju Dievu, kuris rūpinasi savo kūriniais.

Pranašas Izaijas drąsino savo tautiečius, grįžtančius iš Babilono tremties į Jeruzalę. Žmonės tremtyje buvo patyrę daug vargo, tačiau grįžimas namo taip pat kėlė daug rūpesčių. Žmonės žinojo, kad sugrįžę į Jeruzalę tolimesnį savo gyvenimą turės kurti nuo nulio, todėl pranašas kvietė savo tautiečius visiškai pasitikėti Dievu: „Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Pats Dievas ateis ir jus išgelbės. <...> Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Sioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“ (Iz 35, 4.10).

Kalno pamoksle Jėzus, nurodydamas pagrindines gaires, kuriomis turi vadovautis šioje žemėje gyvenantis žmogus, ypač pabrėžė pasitikėjimą Dievo Apvaizda. Jėzus kalbėjo: „Aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <...> Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 25-26,32-33).

Mūsų gyvenimas yra tiesiog perpildytas nerimu. Dabartinis žmogus yra pilnas baimių dėl rytdienos. Psichologai pastebi, kad vaikai ir jaunimas dėl per didelių reikalavimų tampa irzlūs, depresuoja ir lengvai susigundo narkotikais.

Pokario metais, kai medžiaginės sąlygos buvo labai sunkios, žmonėse nebuvo tiek susirūpinimo ir baimių, kiek jų yra šiandien. Kodėl taip atsitiko? Žmonės turėjo daugiau tikėjimo ir labiau pasitikėjo Dievu. Šiandien šito pasitikėjimo labiausiai ir trūksta. Prieš rinkimus kandidatai į prezidentus ar į Seimą dažnai žada aukso kalnus ir žmonės jais patiki, kaip gelbėtojais, o kai pamato, kad tie gelbėtojai labiau rūpinasi savimi, nei žmonėmis, tuomet nuvilnija nusivylimo banga. Tokia yra mūsų dienų tikrovė

Jeigu mes pilnai pasitikėtume Dievu, mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų į gera. Dingtų nuolatinis nerimas ir baimė, kad mūsų troškimai gali neišsipildyti arba kad mūsų gyvenime gali nutikti kažkas bloga.

Visiškai pasitikėti Dievu nereiškia tinginiauti ir laukti, kad Dievas viskuo pasirūpintų. Toks elgesys būtų Dievo gundymas. Kai būdamas mažas vaikas ir mišių patarnautojas pirmą kartą aplankiau savo parapijos kleboną Kun. Joną Reitelaitį, jo darbo kambaryje ant sienos pamačiau kryžių ir išrašytą šūkį: „Melskis ir dirbk!“ Tai buvo šio kunigo gyvenimo programa. Jis buvo neeilinio darbštumo kunigas, kurio niekada nemačiau nedirbančio. Pats suprojektavo ir pastatė mūrinę bažnyčią. Visas jo gyvenimas buvo malda ir darbas: arba fizinis arba tyrinėjant istorinius dokumentus, kuriais buvo nuklotas jo rašomas stalas. Niekuomet nemačiau, kad klebonas būtų dėl ko nors neramus ar susinervinęs. O pokaris visiems buvo sunkus, ypač buvo sunkus kunigams, kuriuos vieną po kito sovietinė valdžia siuntė į Gulagą.

Pasitikėjimas Dievu auga drauge su mūsų tikėjimu. Kai išmokstame maldoje bendrauti su Dievu, kaip mus mylinčiu ir mus lydinčiu asmeniu, savaime atsiranda ir pasitikėjimas, o su pasitikėjimu ateina ir suvokimas, kad su manimi negali nieko blogo nutikti, o jei kada nors bus sunku, Dievas tučtuojau ateis į pagalbą. Šitoks pasitikėjimas Dievu palaimintąjį Teofilių lydėjo didelių išbandymų metais. Telydi jis ir kiekvieną iš mūsų.