Paulius Stonis. Pigios darbo jėgos viliotinis pasibaigs nuosmukiu?

Pastaruoju metu Lietuvoje investuoja vis daugiau stambių užsienio kompanijų. Ir investuoja jos ne į per mėnesį į kitą šalį iškraustomus paslaugų centrus, bet gamyklas. Tokios investicijos reiškia ilgalaikes ir stabilesnes darbo vietas šalies gyventojams. Tačiau pasigirsta teigiančių, jog reikšmingo poveikio valstybės socialinei ir ekonominei gerovei šios investicijos neturės. 

Augantis užsienio investuotojų dėmesys Lietuvai, atrodo, pagaliau leidžia pamatyti daugiau nei dešimtmetį vykdytos užsienio investuotojų viliojimo kampanijos rezultatus. Nors jie vis labiau džiuginantys, yra tvirtinančių jog skubėti džiaugtis nėra ko, nes stambūs investuotojai į Lietuvą buvo privilioti kaip į pigios darbo jėgos šalį. 

Kad užsienio investuotojai Lietuvą neretai mato kaip pigesnės darbo jėgos aruodą, neblogai iliustruoja buvusio Norvegijos ambasadoriaus viename interviu ištarti žodžiai: „Lietuvoje turite labai aukšto lygio darbo jėgą, o atlyginimai, palyginus su norvegiškais, yra maži. Taigi, išsilavinusi darbo jėga ir maži atlyginimai yra patrauklūs investuotojams“ (DELFI, 2015 04 23). Žinoma, nemaža dalis užsieniečių čia investavo, nes ne kartą asmeniškai įsitikino lietuvaičių nagingumu, sumanumu ir gebėjimais. Lietuvos regionuose dar ir šiandien rasime nemažai užsienio kapitalo kompanijų, savo darbuotojams mokančių daug didesnius atlyginimus, nei šalies vidurkis. Šitaip besielgiantys investuotojai ne tik prisideda prie šalies ekonomikos augimo, teigiamų verslo kultūros pokyčių, reikalaujant didesnio skaidrumo, bet ir tam tikra prasme prie emigracijos prevencijos.

Tačiau tokie atvejai – daugiau išimtis. Mat Lietuva daugeliui užsienio investuotojų pačių lietuvių ilgus metus buvo ilgai linksniuojama kaip gausi nebrangiai apmokamais, tačiau gabiais darbuotojais. Tokie teiginiai pinigus skaičiuojantiems ir investicijų atsipirkimą planuojantiems verslininkams paprastai įsimena. Kiekviena rimtesnė investicija – ar tai būtų gamykla, ar paslaugų centras, ar gyvulininkystės ferma -  yra apskaičiuoja su laukiamu atsiperkamumu per tam tikrą laiką. Ir tam, kad prognozuotos pajamos būtų gautos tokia pat apimtimi, išlaidos veiklos vykdymui, tame tarpe ir atlyginimams, neturi augti. Kitaip pajamų faktas ir prognozė pradės reikšmingai skirtis.

Tad ar į Lietuvą, kaip pigios darbo jėgos šalį, priviliotas užsienietis bus suinteresuotas mokėti daugiau vien todėl, kad jis - investuotojas iš užsienio? Naivu tikėtis. Vadinasi, skeptikai gali būti teisūs -  ir ilgojoje perspektyvoje šios investicijos gali būti ne tokios reikšmingos mūsų valstybės socialinės ir ekonominės padėties gerėjimui. Vadovaujantis vien ekonomine logika aišku, jog niekas nebus suinteresuotas didinti sąnaudų darbo užmokesčiui prognozuoto pelno sąskaita. 

Ar nenutiks taip, kad dešimtmetį šoktas pigios darbo jėgos viliotinis duos visiškai priešingus rezultatus, nei tikėtasi? Pristačiusi save kaip pigios darbo jėgos konstantą, Lietuva pritraukė investuotojus, iš kurių nebūtų teisinga laukti didesnių atlyginimų. Tuo tarpu nevykstant jokioms radikalioms mokesčių sistemos reformoms, žmonių geresnio gyvenimo lūkesčiai pagrįstai gali kristi, o nusivylimas savo valstybe dar labiau išaugti. Be abejonės, tai prisidėtų ir prie emigracijos augimo. Vadinasi ir prie potencialaus darbuotojų stygiaus. 

Atrodo, kad panašūs dalykai jau vyksta tikrovėje. Žiniasklaidoje vis dažniau paviešinamos istorijos iš Lietuvos regionų, kai lietuviai akivaizdžiai pademonstruoja nebenorintys būti pigia darbo jėga. Dalis savo šansus susirasti padoresnį darbą dar išbando sostinėje, tačiau kiti patraukia tiesiai į oro uostus. Investuotojai tai mato ir dažnai skundžiasi, jog valdžia nieko nedaro, kad mažintų emigraciją.

Atsiduriame paradoksalioje situacijoje. Viliojome į savo pigios darbo jėgos šalį investuotojus, kuriems nemaža dalis tiesiog nebenori dirbti, kadangi pragyvenimas Lietuvoje pamažu brangsta. Žmonės išvyksta iš šalies. Neužsibūna ir čia atvykę pabėgėliai. Galima tikėtis, kad lygiai taip pat elgsis ir tie darbininkai, kuriuos taip siekiama atsigabenti iš Ukrainos ar Baltarusijos. Didesnių atlyginimų norintys darbuotojai tampa dar labiau išrankūs darbdaviams, o pastarieji apie atlyginimų kėlimą kalba itin santūriai. Nors įžvalgesni ekspertai tvirtina, kad norintys išlaikyti (tik išlaikyti, o ne pritraukti) geriausius darbuotojus bus priversti koreguoti atlyginimų dydžius.

Bet tikėkimės, kad investuotojų atėjimą vertinantys skeptikai klysta ir laikas parodys, kad pigios darbo jėgos viliotinis Lietuvai netaps didesnio nuosmukio priežastimi.