Andrius Švarplys. Darbo imigracija – daugiau minusų nei pliusų

Žmonių migracija, ieškant geresnių sąlygų gyventi ir dirbti, vyko visais laikais, taigi nenuostabu, kad šie procesai  stebimi ir šiandien. Pavyzdžiui, 2017 metais Lietuvoje gyveno 47152 užsieniečiai, iš kurių didžiausią dalį (48,5%) sudarė laikinus leidimus šalyje gyventi turintys Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai.

Darbo imigracija savaime nėra blogas reiškinys ir turi savų privalumų, tačiau kalbant apie Lietuvos situaciją, vertėtų atkreipti dėmesį ir į negatyvius aspektus. Pirmiausia, ekonominis aspektas. Reikia suprasti, kad darbo imigrantai Lietuvoje bus pageidaujami tik todėl ir tik tol, kol jie darbo rinkai pasiūlys mažesnius atlyginimus. Ilgalaikės to pasekmės: užšaldytas lietuvių atlyginimo kilimas ir darbo vietų pasiūlos sumažėjimas. Kodėl darbdavys turėtų lietuviui mokėti daugiau, jeigu užsieniečiui gali mokėti žymiai mažiau?

Susiklosčius tokiai ekonominei situacijai, taip pat labai svarbus taptų ir socialinis aspektas: būtų skatinama  socialinė įtampa ir susipriešinimas. Užtenka prisiminti kokį rezonansą sukėlė lenkų darbininkų imigracija į Prancūziją po šalies įstojimo į ES. Lenkų santechnikas atsidūrė pirmuosiuose didžiosios žiniasklaidos puslapiuose, nes buvo suvoktas kaip grėsmė vietinių prancūzų darbo vietoms ir atlyginimams.

Negalima pamiršti ir kultūrinio bei politinio aspektų. Visi atvykėliai susidurtų su didesne ar mažesne kultūrinės adaptacijos problema, net jeigu kalbėtume apie mums kultūriškai artimus kaimynus  ̶  ukrainiečius ir baltarusius. Neaiškios ir imigrantų strateginės nuostatos: ar jie liktų Lietuvoje tik darbo sumetimais, ar siektų išnaudoti šalį kaip tranzitinę, ar susietų savo gyvenimą su Lietuva ilgesnei perspektyvai. Nuo to priklauso, ar jie ir mes suvokiame Lietuvą tik kaip atvirą rinką, „praeinamą kiemą“, ar turime nuoseklesnę viziją plėtoti ūkį ir valstybę.

Apskritai, požiūris į ekonominius ir socialinius reikalus vien tik per sumokamų mokesčių ar ekonominės naudos prizmę, neatlaiko kritikos, nes šalies ekonomikos klausimai negali būti atsieti nuo abstraktesnių, tačiau ne mažiau svarbių dalykų, tokių kaip socialinis solidarumas, politinis pasitikėjimas, kultūrinė terpė, nacionaliniai interesai. Į valstybę negalime žiūrėti vien tik pro rinkos akinius, nes mes gyvename dar ir politinėje-kultūrinėje-socialineje sistemoje, kuri yra žymiai sudėtingesnis ir labiau daugiaplanis audinys nei tik ekonominis,  individualus ar grupinis interesas. Su šia pamoka itin skaudžiai susiduria Europos Sąjunga. Kaip prieš tris dešimtmečius sakė J.Delors‘as, „tu negali įsimylėti rinkos, reikia kažko daugiau“, visgi sukurti „šį tą daugiau“ sekasi labai sunkiai.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad greičiausiai mes neišvengsime natūralios darbo imigracijos, taip pat nepakenks tikslinė atranka aukštos paklausos darbo vietoms, tačiau labai abejotina, ar verta imtis tokios valstybinės politikos, kuri leistų padidinti imigrantų srautus. Vietoje re-emigracijos politikos lietuvių atžvilgiu, t.y. vietoje gana dirbtinų siekių susigrąžinti jau emigravusius lietuvius, vykdant neefektyvias programas, kurių ne viena jau yra susikompromitavusi, derėtų kurti sąžiningesnes ekonomines sąlygas čia Lietuvoje: nuosekliai artėti prie ES darbo užmokesčio vidurkio, didinti nacionalinio biudžeto perskirstymą. Kitaip tariant, imtis tų veiksmų, kurie realiai įgalintų dirbančius Lietuvoje žmones ir sukurtų patrauklią atmosferą grįžti gyventi į šalį jau išvykusius.