Kitaip nei Vokietijoje, Austrijoje balsuota prieš vienalytes „santuokas“

Vokietijos ir Austrijos parlamentuose praėjusią savaitę vyko balsavimai dėl tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimo. Vokietijoje po balsavimo homoseksualų „santuokos“ buvo įteisintos, tačiau Austrijoje jos buvo dar kartą atmestos.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vienoje televizijos laidoje išsakyta pozicija šiuo klausimu nustebino visus. Kanclerė teigė, kad leis laisvą balsavimą Vokietijos Bundestage, tad socialistų blokas parlamente nieko nelaukdamas pateikė projektą dėl tos pačios lyties asmenų „santuokų“ įteisinimo ir inicijavo balsavimą. Savaitę prieš televizijos laidą niekas nesitikėjo, kad Vokietijos parlamente galėtų būti sprendžiamas santuokos sampratos likimas, tačiau po A. Merkel pasisakymo viskas pasikeitė. Šeimos ir santuokos sampratos buvo išmestos į šiukšliadėžę.

Dalis komentatorių gyrė šį A. Merkel taktinį sprendimą, neva jis leis jai išsisukti nuo nepatogaus klausimo, kuris gali mobilizuoti didžiąją dalį neapsisprendusių rinkėjų balsuoti už kairiuosius. Tačiau realybėje pasirodė, kad tai buvo labiau nelaimingas atsitikimas nei protingas strateginis sprendimas. Pirmiausiai dėl to, kad net jeigu dalis vokiečių yra neapsisprendę šiuo klausimu, jie nedarė ypatingo spaudimo valdančiajai daugumai įteisinti homoseksualų „santuokas“. Tuo užsiėmė mažuma, kuri ideologiškai save pozicionuoja giliai kairiųjų stovykloje. Šios mažumos neklausymas nebūtų kainavęs Vokietijos krikščionims demokratams daug balsų, o jos patenkinimas nepadės laimėti naujų rinkėjų.

A. Merkel be reikalo padovanojo pergalę visiems, tik ne savo partijai. Žymi dalis jos rinkėjų, kuriems vis dar svarbi santuoka, šeima ir krikščioniškos vertybės, turėtų savęs paklausti: kodėl turėtume balsuoti už krikščionis demokratus, jeigu jie negina mūsų įsitikinimų? Ką reiškia būti krikščionimi demokratu ir neginti prigimtinės šeimos sampratos? Daugumą turintys krikščionys demokratai galėjo nubalsuoti prieš tos pačios lyties „santuokas“, atsižvelgiant į tai, kad yra daugumoje su socialdemokratais, kurie turi mažiau balsų, ir paiso koalicijos partnerių. Nepaisant to, A. Merkel sprendimas leisti visiems balsuoti laisvai, o ne pagal partijos nuostatas, leidžia abejoti jos, kaip lyderės, sugebėjimais.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl A. Merkel taip pasielgė. Galbūt norėta artimiausiems rinkimams turėti socialdemokratų užnugarį formuojant valdančiąją daugumą? Jei tai tiesa, tada neaišku, kodėl kanclerė taip skubotai ryžosi šiam ėjimui. Nėra kito realaus paaiškinimo, kaip tik pripažinti, kad Vokietijos kanclerė ne tik neturi aiškių moralinių principų, bet ir pasielgė neprotingai. Po 12-os metų jos vadovavimo tai tampa vis aiškiau. Kanclerė savo valdymu įrodė, kad yra nenuspėjama ir neprognozuoja savo veiksmų pasekmių. Jos apverktinas vadovavimas ES krizės kontekste, nesugebėjimas išlaikyti Didžiosios Britanijos Europos Sąjungoje ir nesugebėjimas apginti Europos nuo nekontroliuojamų migrantų srautų – visa tai leidžia susidaryti nuomonę, jog A. Merkel svarbiausia išlaikyti lyderės poziciją, o jos politikos pasekmės jai nerūpi.

Vienintelė gera naujiena yra ta, kad įstatymas, kuriuo parlamentarai įteisino homoseksualų „santuokas“, yra nesuderinamas su bendrąja Vokietijos teise. Jeigu Vokietijos Konstitucinis Teismas žiūri į save rimtai, naujasis įstatymas bus atmestas. Jeigu taip nutiks, paradoksaliai, bet konstitucinė santuokos apsauga būtų sustiprinta. Tačiau tam reikia dviejų trečdalių Teismo teisėjų paramos. Nėra aišku, ar Vokietijos Konstitucinio Teismo teisėjams tam užteks valios.

Tuo pat metu, Austrijos parlamente socialdemokratai, panašiai kaip Vokietijoje, bandė įteisinti tos pačios lyties asmenų „santuokas“, bet to padaryti nesugebėjo. Vienoje vis dar yra dauguma, kuri priešinasi šeimos ir santuokos sampratos destrukcijai.

Parengta pagal: Agenda Europe