Vilius Bernotas. Kodėl neįmanoma europiečių tauta?

Pastaruoju metu nenutyla kalbos apie Europos ateitį ir galimus jos scenarijus. Migrantų krizė, teroristiniai išpuoliai, galiausiai ir šių...

Pastaruoju metu nenutyla kalbos apie Europos ateitį ir galimus jos scenarijus. Migrantų krizė, teroristiniai išpuoliai, galiausiai ir šių įvykių paskatintas „Brexitas“ verčia vis iš naujo apmąstyti drąsų, bet kartu ir ydų pilną ES projektą. Visgi, kad ir kokios bėdos kamuotų ES, Lietuvoje apie jas kalbėti vis dar sudėtinga dėl itin aukštų Sąjungos palaikymo reitingų – žmonės linkę pasitikėti tiek pačiu projektu, tiek jį įkūnijančiomis institucijomis. Kita, iš pirmo žvilgsnio su pirmąja niekuo nesusijusi problema, skatinanti minties paralyžių, yra atsainus požiūris į politinę teoriją, kurioje itin svarbią vietą užima ir XX a. lietuvių mąstytojai. Todėl šiuo straipsniu bus mėginama prisiminti vieną iškiliausių Lietuvos filosofų Antaną Maceiną ir, remiantis jo kūryba, paanalizuoti uoliai kuriamo europiečio paveikslą.

Modernybės ir postmodernybės susidūrimas politikos srityje

LR Konstitucijos pirmuosiuose puslapiuose aptinkamas daugeliui girdėtas antrasis straipsnis, kuriuo teigiama, jog „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Universalizavę ir kaip taisyklę pritaikę šiuos žodžius, gautume puikią tautos ir valstybės santykio formulę: tauta, kuriai priklauso suverenitetas, vienintelė turi teisę kurti valstybę. Tai reiškia, jog tauta legitimuoja valstybės, veikiančios piliečių vardu, veiksmus ir sprendimai priimami jos, o ne karaliaus, partinio komiteto ar kito politinio subjekto valios pagrindu.

Šiuo požiūriu įtartinai atrodo ES vardu veikiantys ir federacinių pretenzijų turintys biurokratai, siekiantys tam tikru politiniu ir kultūriniu pagrindu suvienyti valstybes nares, skirtingas jų tautas paversdami vienalyte europiečių mase. Egzistuojant moderniai politikos sampratai, verta kalbėti tik apie valstybes sukūrusias tautas. Čia iškyla vienas iš didžiausių prieštaravimų ir viena sudėtingiausių šiandieninių politinių problemų – nors teigiama, jog valstybė ir tauta esančios atgyvenos, be šių atgyvenų neįmanoma užbaigti ES, kaip federacijos ar kitokio tipo valstybės, projekto.

Vakarams judant postmodernizmo kryptimi, ES administracinį ir biurokratinį aparatą aptarnaujančio elito tarpe tautos ir valstybės sąvokos netenka reikšmės, tačiau iš žmonių gyvenimo ir kasdienės kalbos nyksta lėčiau. Ribų neturinčiame, pažanga ir reliatyvumu įtikėjusiame pasaulyje tautos, kurios turi aiškias ir griežtas valstybės sienomis nustatytas teritorijas bei ribas, ligi šiol laikosi aiškių taisyklių ir atlieka tam tikras bendruomenines pareigas. Tokių skirtingų idėjų apie žmogų ir politiką susidūrimo metu tautą bandoma pavaizduoti esant nereikalinga, žmonijai progresuoti neleidžiančia atgyvena. Šiuo pagrindu postmodernaus žmogaus vaizdinį itin aktyviai mėginama perkelti ir į politinį lygmenį, teigiant, jog istorija baigėsi su liberaliosios demokratijos sklaida, kurios priešakyje – pažangi, laiminga ir taiki ateitis, kuriai nereikalingos ribos ir teritorijos.

Tačiau, net ir norint sukurti „pažangią“ tautą, to neįmanoma padaryti visiškai atsisakant modernios politikos sampratos, nuo kurios neatskiriamos tautos ir valstybės kategorijos. Šios idėjos yra dabartinės tarptautinės sistemos pagrindas. Tai – save pagrindžianti sistema, kurioje politinis veiksmas įmanomas tik pripažįstant tam tikras taisykles. Todėl, net ir siekiant atsikratyti tauta ir valstybe kaip reikšmingiausiais politiniais vienetais, be jų mąstyti apie ES, kad ir kaip paradoksalu, yra beveik neįmanoma. Ideologai, mėgindami įrodyti tautos išnykimo ir kosmopolitinio žmogaus atsiradimo neišvengiamumą, patys yra priversti europiečius paversti tam tikra kvazitautine bendruomene. Priešingu atveju, t.y. nesukūrus tokios bendruomenės, šis projektas prarastų esmę, nes negalėtų atskirų, niekaip nesusijusių žmonių priversti manyti, jog jie priklauso vienai, bendrais ryšiais saistomai bendruomenei.

Nors tai tik prielaida, tačiau ji verčia atidžiau pažvelgti į europiečio, kaip naujo politinio dėmens, kūrybą.

Asmenybės dvilypumas

Tautos atžvilgiu itin svarbu tai, kaip suvokiama ją sudarančių žmonių asmenybė. Maceina, kaip ir dera klasikinės filosofinės minties šalininkui, žmogų mato ne tik kaip gamtinę, bet ir dvasinę būtybę. Jis teigia, jog, nors gamtinis arba gyvuliškasis pradas ir turi įtakos formuojantis tautai, tačiau svarbesnis yra žmones psichologiškai sujungiantis arba atskiriantis dvasinis dėmuo. Vienodos gamtinės sąlygos nėra pakankamas, žmones į tautas galintis sujungti veiksnys – gerokai svarbesni yra psichologiniai ryšiai. Jų nesant žmonės niekuomet nevirs tauta; dėl psichologinių skirtumų turėdami skirtingus bruožus, jie nesijungs į vieną tautą, nes nesuvoks savęs kaip bendrijos. Todėl yra būtina psichologinė bendrystė, kurios pagrindu Maceina laiko istorinį likimą – sąmoningą ir dėl to svarbiausią jungiantį veiksnį, pranokstantį rasinius ir kitokius skirtumus.

Ši ir panašios asmenybės pradų idėjos mokslu grindžiamame pasaulyje, ypač savo esme ateistinėje ES, yra nuvertinamos. Dėl scientologinio požiūrio į žmogaus prigimtį yra būdinga kalbėti tik apie individą, dvasinę asmenybę sudarančius bruožus, iš kurių svarbiausias – tikėjimas, paliekant nuošalyje. Dvasingumą sumenkinęs materialumo išaukštinimas žmogų verčia matyti tik kaip ekonominį vienetą, neturintį esminių kultūrinių ypatybių, skiriančių jį nuo kitų savo rūšies atstovų. Taip suvokus žmogų savo reikšmės neteko jų bendruomenes jungusi ir jų gyvybingumą palaikiusi istorija. Pripažinus ekonominio žmogaus principo universalumą, istorija tapo nereikalinga – praeities pažinimas, neišvengiamai priminęs apie konfliktus, skirtingumus, draugus ir priešus, pasaulyje, kuriame visi staiga tapo vienodai racionalūs ir lygūs, kėlė nereikalingus rūpesčius.

Istorinis likimas

Prasmingu žmonių kartu nugyventas laikotarpis gali tapti tik tuomet, kai jie istoriškai suvokia save ir savo bendrumą. Neturint bendros istorinės pajautos, tautos gyvenimas netenka prasmės, nes žmonės nebesuvokia jos būtinumo ir realumo – jiems tikri lieka tik jie patys ir jų individualumas. Kad taip nenutiktų, reikalingi istoriniai ryšiai, esantys svarbiausiu tautos gyvastingumą lemiančiu veiksniu – susiformavus tvirtai istorinei sąmonei, jos neišformuos nei prarasta kalba, nei teritorija ar valstybė. Nors Maceina daro skirtį tarp gyvenamosios aplinkos kaip erdvinio veiksnio ir istorinio likimo kaip laiko veiksnio, net ir gyvenamoji aplinka taip pat yra suvokiama kaip priklausanti nuo laiko. Maceina, sakydamas, jog tautos raidai svarbi ne tik ta aplinka, kurioje ji gyvena dabar, bet ir ta, kurioje ji gyvenusi seniau, aiškiai atskleidžia istorinį gamtinės aplinkos aspektą, taip dar labiau pabrėždamas istorijos, kaip tautos gyvybingumą laiduojančio veiksnio, svarbą.

Visgi bendras istorinis likimas tuo pačiu metu gali ir skaldyti, ir jungti. Jis sulygina žmones, kurie patyrę vienodus išgyvenimus tarpusavyje įgauna tokius pačius požymius ir dėl bendro likimo jungiasi vieni su kitais. Tačiau skiria juos nuo žmonių, patyrusių kitokius išgyvenimus ir todėl susijungusių į kitas tautas. Todėl, kaip pastebi Maceina, iki susiformuojant tautai šis likimas turi būti vienodas, antraip rasis ne viena, o kelios tautos.

Būtent dėl istorinio likimo nevienodumo, skirtingų istorinių interpretacijų Europoje atsirado tiek daug bendruomenių, vėliau virtusių tautomis. Ir dabartinis pačių žmonių polinkis sumenkinti istorijos svarbą, ir išoriniai bandymai juos paversti tam tikromis poistorinėmis būtybėmis, gyvenančiomis ateitimi be praeitis, atneša didelę sumaištį. Noras atsisakyti istorijos ir į vieną politinę bei kultūrinę masę sujungti skirtingas bendruomenes yra ne tik sunkiai įgyvendinamas, bet ir pavojingas – tokio sugyvenimo tamsiąsias puses rodo multikultūrinėse visuomenėse kylančios problemos.

Kitas esminis istorinio likimo principas yra nepadalinamumas – praeities istorijos, dabarties įvykių ir ateities vizijos loginis tęstinumas. Jis kartu su likusiais bruožais sudaro bendrą tautos sąmonę, kurioje skirtingų laikotarpių nutikimai tampa vieningi; ji, kaip teigia A. Maceina, „yra tikroji konkrečių išskaidytų žygių jungtis“.  Europos tautas jungiant į vieną darinį šis principas tampa sunkiai pritaikomas dėl jų skirtingumo, todėl vienintelė liekanti išeitis – vis mažiau kalbėti apie istoriją ir jos eigoje susiformavusią tautą kaip politinį vienetą, kuriant naują, kosmopolitinį europietį. Tačiau čia didžiausias paradoksas yra tai, jog iš esmės tokių europiečių visuma vis tiek turėtų būti panaši į tautą.

Dabartinių tautų praeitis, dabartis ir ateitis tarpusavyje pernelyg skiriasi, kad galėtų būti sujungtos – Europos tautos jau yra susiformavusios pagal savas istorines interpretacijas. Jų naratyvai, sudaryti skirtingų istorinių patirčių ir žmonių prisirišimų pagrindu, jau sukūrė bendruomenių tapatumą. Todėl, siekiant sukonstruoti už tautos ribų išeinantį europietį, įtikintą globalaus kosmopolitinio pasaulio neišvengiamybe, yra būtina šalinti šių tapatumų suvokimą, t.y. trinti pačią istorinę sąmonę. Tai daroma pamirštant ideologines Sovietų sąjungos klišes, skelbusias moksliniu žinojimu grįsto komunizmo ir pažangios internacionalinės liaudies atėjimo būtinybę. Panašiai kaip anuomet, taip ir dabar stengiamasi įtikinti, jog banaliomis kosmopolitinėmis dogmomis tikintis žmogus yra teisingiausia ir pažangiausia būtybė homo sapiens istorijoje.

Kultūra

Maceinos žodžiais, „Istorinis likimas visų pirma yra kultūrinio tautos gyvenimo tarpsnis“.   Istoriniu likimu vadindamas „bendrus kultūrinius tautos žygius“, jis atkreipia dėmesį, jog „tauta tik tada gyvena istorinį tarpsnį, kai pradeda kurti kultūrą, kai iš prigimtosios ir būtinos evoliucijos žengia į laisvą kūrybą.“  Todėl istorinės sąmonės, kuri kuriama dvasią objektyvuojant kultūros darbais, susiformavimas yra būtina tautos atsiradimo ir egzistavimo sąlyga. Tai reiškia, jog tautos gyvybingumui reikalinga pastovi kūryba, laiduojanti istorinį tęstinumą ir sąmoningumą.

Skirdamas subjektyvinę ir objektyvinę kultūros dvasią, Maceina teigia, jog pirmoji yra kultūros pagrindas dėl to, jog slypi pačiame žmoguje – tik turėdamas išvidinę idėją ir ją realizavęs savo darbu, žmogus sukurs ir vėliau suvoks istoriją. Dvasios objektyvacija Maceina vadina jos pasirodymą per tarpininkus – kultūros kūrinius; dvasia niekada nėra matoma tiesiogiai, o tik kaip kūrybos rezultatas, kuriame įgauna konkrečią formą. Kultūra, būdama tik išvidinė, negalėtų kurti istorijos, kurios „pagrindas yra kultūrinio veiksmo objektyvavimasis“, o tai reiškia, jog kultūros objektyvumas įkūnija ir istoriškumo principą . Nuolatinis objektyvacijos procesas neleidžia žmonių bendruomenei nugrimzti į nebūtį – ji išlieka gyva ne tik pačiuose darbuose, bet ir žmonių sąmonėje.

Šie filosofo svarstymai veda prie išvados, jog tauta yra prigimties (nesąmoningumo) ir kultūros (sąmoningumo) sąveikos mišinys. Kaip rašo pats Maceina, „Rasė ir gyvenamoji aplinka yra prigimties dalykai, istorinis likimas – kultūros.“  Panašiai kaip žmogaus prigimtis jam įkvepia norą kurti, taip ikitautinė žmonių bendruomenė, vedina išvidinių veiksnių, siekia susiburti į tautą, į kurią kelias veda tik per pirmąjį kultūrinį žygį. Toks transcendentinis polinkis lemia, jog „joks kultūros kūrėjas negali nusikratyti savo darbų tautiškumu, nes jis negali nusikratyti tautine savo dvasios struktūra.“  Visų kūrėjų darbai yra paliesti tautinės jų dvasios – jie, to net nenorėdami, yra patekę į tautinės kultūros įtaką, kuri savaime skleidžiasi jų darbuose.

Grįžtant prie europiečių, galima klausti, ar šie turi išvidinį polinkį burtis į bendruomenę, kuri kultūros objektyvacijos pagalba būtų pajėgi kurti bendrą istoriją? Ar egzistuoja būtinos sąlygos natūraliai atsirasti europinės kultūros subjektyviniai dvasiai, įgalinančiai ir objektyvų jos pasireiškimą? Atrodo, jog bendrų kultūrinių kategorijų stygius yra akivaizdus ir, kaip yra pastebėjęs prof. Alvydas Jokubaitis, vienas geriausiai tai įrodančių pavyzdžių yra eurobanknotai.

Tautos istorijos atžvilgiu itin svarbūs yra kūrėjai, savo darbais sugebantys išskleisti subjektyvinę dvasią ir taip kurti tautos gyvenimą įprasminančią kultūrą. Istorinį sąmoningumą galima suprasti ne tik kaip tokių kūrėjų darbus, bet ir kaip sugebėjimą įamžinti ir pagerbti labiausiai prie kultūros ir tautos puoselėjimo prisidėjusius žmones. Toks įamžinimas įmanomas tik esant aiškiai kolektyviniai sąmonei, kuri, remiantis šių žmonių veiksmų nauda arba žala tautos gyvybingumui, leidžia atitinkamai interpretuoti ir vertinti jų darbus. Kai neįmanoma susitarti ir bendrai suvokti tautai svarbiausių, ją savo darbais įprasminusių žmonių, tuomet, dėl nesančios bendros istorinės sąmonės, negalima kalbėti ir apie pačią tautą, kuri privalo vienytis apie tam tikras idėjas ar asmenis, brangius ir prasmingus didžiajai jos daliai.

Sutarimas, kas steigė Lietuvą ar buvo svarbūs jai savo darbais, nors keliantis daug ginčų, tačiau įmanomas. Tuo tarpu nuspręsti, kas kūrė šiuolaikinę ES yra perdėm sunku dėl didelių geografinių ir kultūrinių, t.y. dvasinių, jos platumų. Todėl geriausia ir lengviausia išeitis – bendrumą kurti ginčų ir abejonių nekeliančiomis, tačiau prasmės stokojančiomis estetinėmis abstrakcijomis, matomomis ant eurų kupiūrų. Toks abstraktumas nestebina – žmonės, nebūdami tikra bendruomene ir veikdami kaip atskiri individai, negali sutarti dėl bendrų prasmingų ir juos visus rišančių simbolių.

Tautinė individualybė

Tam, kad dėl skirtingų žmonių susijungimų neskiltų tauta, jai reikia vienijančio veiksnio, kultūros bendrumo išraiškos, Maceinos įvardijamos tautinės individualybės terminu. Dėl nepadalinamumo Maceina tautą laiko individu, kuris, viduje būdamas vieningas, skiriasi nuo kitų, ir tai vadina individualybe. Tautinė individualybė, sujungianti tautinės bendruomenės narius, yra tikrąja skirtumų tarp tautų priežastimi – ji tarpusavyje suvienodina tautos narius, tačiau atskiria juos nuo kitų tautų. Tautinė individualybė, kaip rašo filosofas, „ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to ir susiburia, kad yra lenkiami kažkokio bendrumo“ . Žmogus, būdamas bendruomenės – nepaisant to, ar tai tauta, ar tik jos užuomazga – nariu, yra veikiamas jos bendrumą laiduojančių veiksnių. Todėl ir tautinė individualybė yra kiekviename žmoguje ir jis yra tautiškas pačia savo prigimtimi.

Remiantis prielaida apie šį bendrumo jausmą, akivaizdu tampa tai, jog žmonėms yra būdinga skirstytis į draugus ir priešus arba savus ir svetimus. Kitaip tariant, visuomenės bendrumą garantuoja tik aiškus Kito, kaip svetimo tai visuomenei, suvokimas. Konkrečios visuomenės bendrumas ir vienodumas yra neįmanomi, kai pagrindine visus jungiančia idėja tampa abstrakčiai suprantama įvairovė, savo esme galinti talpinti net priešingus, filosofiškai nesuderinamus ir nepagrindžiamus dalykus. ES biurokratų ypač palaikoma įvairovės idėja neatsižvelgia į skirtumus tarp tautų ir mato tik tariamą individų vienodumą, kas iš esmės paneigia tautinės individualybės esmę. Žmones, nepaisant jų kultūrinio konteksto, ėmus traktuoti kaip vienodus ir lygius, pati europiečio sąvoka pasikeitė neatpažįstamai. Ji išsiplėtė tiek, jog, dengdamasis vienu iš toleranciją skatinančių postulatų, bet kas save gali pavadinti europiečiu. Dėl to ilgainiui išsitrynė, tiksliau buvo ištrinta, riba, turėjusi skirti civilizacijas ir kultūras, kurios, net jei ir gali pasiekti dialogą, vadovaujasi skirtingomis ir nesuderinamomis žmogaus sampratomis, turinčiomis milžiniškos įtakos ne tik jo gyvenimui, bet ir visos visuomenės raidai.

Kita ES, kaip ir visą liberalią visuomenę, laikanti kolona yra mokslas ir, bendriau tariant, mokslinis mąstymas. Jam dėl savo laimėjimų įgijus aiškų autoritetą, bene visus politinius sprendimus bandoma grįsti moksliniam mąstymui būdinga logika. Bėda ta, jog čia ir vėl vadovaujamasi ta pačia nuostata apie ribų ir absoliučių tiesų nebuvimą – mokslas yra įsivaizduojamas kaip vienintelė ir objektyvi tikrovės pažinimo priemonė, kuria naudodamasis mokslininkas skatinamas kvestionuoti absoliučiai viską. Tai lemia išvidinių ryšių nykimą – reikšmės netenka tikėjimas ir kitos dvasinės kategorijos, kurios, praradusios savo mistinę pusę, nustoja veikti kaip bendruomenės saitus stiprinantis veiksnys. Religija tampa suvokiama kaip tam tikras kultūrinis reiškinys, bet ne kaip asmeninis santykis su Dievu, reikšmingai sąlygojantis ir bendruomenės gyvenimą. Ilgainiui reliatyvumo, paranojiškos abejonės ir mokslo pagrindu kuriamas radikaliai sekuliarus žmogus virto šiandienine politine norma, kuria remiantis galima naikinti paskutinius žmonių bendrystės ir ryšių likučius, kol galiausiai nebeliks jokios kolektyvinės individualybės.

Maceina taip pat pastebi, jog tauta, turėdama visus jungiantį veiksnį, yra organiška – ji nuolatos atsinaujina ir kuriasi. Jos nariai ne mechaniškai jungiami iš viršaus, bet, išvidinių veiksnių skatinami, susijungia savaime ir patys užsiima tuo, ką galima pavadinti nuolatine tautos kūryba. Europiečiai savo bendrumo pagrindus atranda sunkiai – jie vis dar tapatinasi su savo valstybe ir tauta, todėl jiems bendrumą yra būtina primesti mechaniškai jį nuleidžiant iš institucijų. ES biurokratų, o ne savo asmeninio įsipareigojimo ir ryžto pagrindu jie yra lipdomi į europiečių tautą, kuriai Vidurio Rytų Europoje pritariama vis mažiau.

Valstybės susiformavimas

Tautai neužtenka vien išvidinio bendrumo, nes tam, jog pilnai išsiskleistų, ji turi būti įprasminta ir išviršiniu pavidalu. Todėl ji objektyvuodama savo dvasią kuria valstybę. „Kaip kiekviena buitis stengiasi objektyvuotis, taip ir tauta“, o jos aukščiausia objektyvacijos forma yra tautinė valstybė, kurią sukurti gali tik subrendusi ir tautinę individualybę suvokusi tauta.  Akivaizdu, jog ES atveju čia veikia tas pats mechaninis, bet ne organiškas principas – europiečiai ne savaime suvokia juos į valstybę vedančius bendrus ryšius, bet elito pastangų dėka perima vadinamąsias europietiškas vertybes.

Kiekvienos tautos kultūra dėl joje slypinčio individualumo yra išskirtinė, todėl ir jos kūrinyje – valstybėje – neišvengiamai skleidžiasi šis kultūrinis autentiškumas. Valstybės vaidmuo priklauso nuo to, kaip žmogus sprendžia savo ir valstybės santykio klausimus – kaip stipriai ir kiek daug jis suteikia jai galios kištis ir reguliuoti jo gyvenimą. Atsakymai į šiuos klausimus randami ideologijose, kurios, pateikdamos skirtingus žmogaus ir jo prigimties paveikslus, padeda nustatyti ir valstybės vietą piliečio gyvenime. Maceina šiuo atžvilgiu yra nusistatęs tiek prieš liberalizmo, absoliučiai iškeliančio pilietį virš valstybės, tiek prieš autoritetizmo, išaukštinančio ją, principus ir bando surasti vidurio kelią, suderindamas šias pasaulėžiūras. Pirminės ideologinės nuostatos apie žmogaus prigimtį yra tarsi susiaurintos ir redukuotos jau minėtos žmogaus gamtinio ir dvasinio pradų bei jo, kaip asmens ir individo, vienovės idėjos.

Maceinos mintis, jog valstybė gali kontroliuoti gamtinį individą, palenkdama jo veiksmus sau ir puoselėdama jame tautinę individualybę, yra sukėlusi daug nepasitenkinimo filosofu, esą fašistiniu stiliumi išaukštinančiu valstybę. Toks požiūris nestebina, nes, pradėjus plėsti žmogaus teises ir jį dirbtinai atitolinus nuo valstybės, visuomeninis gyvenimas gerokai pasislinko į individo pusę. Iš čia kyla ir dabartinis požiūris į valstybę, kaip į antstatą, neturintį teisės iš piliečių reikalauti jiems priklausančių pareigų, pavyzdžiui, karinės tarnybos, atlikimo. Pareigos, įstatymai be gilesnės refleksijos įvardijami kaip nepagrįstas asmens laisvės ribojimas ir valstybės kišimasis į laisvų piliečių gyvenimus. Prieita tokia riba, kai ne tik neliko minties apie autoritetinę valstybę, bet ir buvo visiškai pamirštas būtinas balansas tarp tokios ir liberalios valstybės.

Maceina atkreipia dėmesį, jog valstybė negali kištis į dvasinį žmogaus pradą ir normatyvinį vaidmenį privalo atlikti tik kūniškoje arba gamtinėje individo srityje. Toks piliečio ugdymas remiasi jo ištikimybės valstybei formavimu ir tautinės individualybės jame išskleidimu. Žmogus kaip gamtinė būtybė gali egzistuoti, kurti ir veikti tik valstybėje ir tik per ją, todėl, jeigu „žmonių giminės gyvenimo aukščiausias laipsnis yra valstybė, savaime aišku, kad žmogus kaip individas yra palenktas valstybei.” 

Filosofas teigia, jog net gamta nėra laisva, nes jos laisvumas reikštų ir palaidumą, o tai rodo, kad ir žmogaus gamtiniame prade negali įsivyrauti absoliuti laisvė, kuri būtų savotiškos anarchijos forma. Valstybė įsikiša tam, kad padėtų formuoti asmenį ir neleistų įsivyrauti chaosui. Anot Maceinos, totalinės valstybės pagrindinis principas yra tautos išplitimas viešajame gyvenime, tautos subjektyvinių pradų objektyvacija, taigi nieko bendro su žmogaus pavergimu neturintys dalykai. Kaip rašo pats filosofas, „totalumas tautinėje valstybėje yra ne kas kita kaip viešojo gyvenimo persunkimas tautiniu pradu“.  Kitaip tariant, tai ne žmogaus laisvės suvaržymas, bet jo prigimtyje glūdinčių tautinių pradų absoliutus apreiškimas valstybėje.

Kiek toli yra nueita nuo šio idealo parodo vien tai, jog tokių svarstymų šiandien beveik neliko, o drįstantys kelti panašias idėjas (tarp jų ir pats Maceina) yra atvirai apšaukiami fašizmo simpatikais. Kitas kelias sunkiai įsivaizduojamas – projektas, kuriuo siekiama sunaikinti žmonių prietarus ir neva įsivaizduojamas bendruomenes, t.y. tautas, turi visiškai pašalinti „nepriimtiną“ ankstesnį pasaulio suvokimą. Jei ES įvardintume kaip valstybinį darinį, tai būtų autoritetinės ir liberalios valstybių sintezę įkūnijantis vienetas, tačiau blogiausiomis šių formomis. Liberalumas reiškiasi kaip žmogaus, neturinčio aiškios prigimties, laisvės skatinimas, o autoritetizmas – kaip privalomas tokios laisvės sampratos primetimas valstybėms narėms, kurios, jei reikia, gali nepaklusti valdžiai galią suteikusio suvereno valiai.

Pabaigai

Nors sunku pasakyti, kokios politinės žmonių bendruomenės geidžia šiandieninės ES kūrėjai, tačiau, kol nėra europiečių tautos, nėra ir būtinos sąlygos, leidžiančios ES vadintis valstybe. Dar Platonas savo garsiojoje „Valstybėje“ rašė, kad ne visi žmonės tampa žmonėmis – tik filosofai įkūnija tikro žmogaus tipą. Panašiai yra ir su politinėmis bendruomenėmis – ne visos jos yra pajėgios sukurti tikras valstybes, tai gali padaryti tik tautos. Europiečiams dėl įvardytų priežasčių beveik neįmanoma tapti jokia kvazitautine bendruomene, dėl ko patvaraus ir iššūkiams atsparaus ES, kaip valstybinio darinio, susiformavimas yra sunkiai tikėtinas. Tik sąmoningai savo būtį suvokiančios ir valingai išlikti pasiryžusios tautos sugebės vienu ar kitu pavidalu išgyventi istorijos tėkmėje. Europiečiams akivaizdžiai trūksta tokio suvokimo, kas neleidžia sukurti politiškai būtinos į tautą panašios bendruomenės. Abstrakčių ir nepriimtinų idėjų pagrindu kuriama ES yra iššūkis, kurį būtina išspręsti, siekiant galutinai nepalaidoti tautos ir tautų Europos idėjos.


Susiję

Vilius Bernotas 4911470179919220095
item