Robert R. Reilly. Kaip gėjai tampa norma?

Skelbiame interviu su buvusiu JAV prezidentų Ronaldo Reagano ir Džordžo Bušo vyresniojo patarėju, nacionalinio saugumo, islamo ir kultūrinių karų ekspertu Robertu R. Reilly apie jo knygą „Kaip gėjai tampa norma?“, kurios lietuvišką leidimą jau nuo birželio 3 d. galės įsigyti ir Lietuvos skaitytojai. Knygą bus galima įsigyti knygynuose (juos knyga pasieks truputį vėliau) arba parašius el. paštu: info@propatria.lt

Knygoje R. Reilly lengvu amerikietišku stiliumi apžvelgia Vakarų mąstymo revoliuciją nuo klasikinio objektyvizmo iki moderniojo reliatyvizmo, XX a. antroje pusėje leidusią atsirasti ir seksualinių mažumų teisių judėjimui. Atmesdamas aptakų politkorektišką žodyną autorius atvirai ir tiksliai atskleidžia šio judėjimo veikimo būdus, pasiektus rezultatus ir sėkmės priežastis.

Kaip Jūsų knygą įvertino populiarioji žiniasklaida?

Tiek bendroje, tiek ir konservatyvioje žiniasklaidoje apie mano išleistą knygą kurį laiką nebuvo girdėti jokių atgarsių. Dauguma leidinių apskritai atsisakė recenzuoti mano darbą, tarp kurių buvo ir „National Review“, ,,The American Spectator“. ,,Weekly Standard“ niekada taip ir neatsakė. Pirmieji du leidiniai aiškiai pasakė, jog nesutiks recenzuoti mano knygos, bet, manau, kad jie tiesiog pabūgo.

Galbūt jie neskaitė Jūsų knygos įžangos? Bent mane asmeniškai ji labai paveikė. Aš taip pat save laikau meno žmogumi. Savo įžangoje rašote: ,,Ši kritika, nukreipta į homoseksualaus gyvenimo būdo sukeliamus padarinius, nėra skirta patiems homoseksualams ir nekuria priešiškumo jų atžvilgiu.“ Ar galite plačiau tai pakomentuoti?

Jaunystėje buvau profesionalus aktorius ir 35 metus rašiau apie klasikinę muziką, tad man teko dirbti su daug homoseksualų, o tarp jų ir su daug puikių kompozitorių. Ne vienas mano darytas interviu su jais apie puikius jų darbus publikuotas katalikiškuose žurnaluose. Todėl manęs ne kartą klausė: „Kodėl niekur neužsimeni apie jų homoseksualumą?“. Mano atsakymas visada buvo paprastas - nes jie patys apie tai neužsimena. Jeigu jie būtų pasakę, kad jų muzikoje yra kažkas homoseksualaus, tuomet man būtų reikėję paliesti šią temą. Tačiau taip nenutiko nei vienu iš tų atvejų. Ir aš gerbiu juos už tai. Tad nors aš ėmiausi rašyti šią knygą, per visus tuos metus nei karto nebuvau apkaltintas diskriminacija prieš homoseksualus ar homofobija.

Taigi, Jūs darote skirtį tarp asmens ir jo elgesio?

Taip, būtent. Ne mano darbas teisti. Tai Dievo darbas. Tačiau tai nereiškia, kad mes, pasitelkdami savo protą, negalime suprasti savo veiksmų gerų ir blogų pasekmių. Ir, kaip remdamasis prigimtine teise bei proto argumentais parodau savo knygoje, sodomija yra savo prigimtimi morališkai netvarkingas veiksmas.

Ir tokio požiūrio yra laikomasi dar nuo Sokrato laikų. Tačiau nenoriu užbėgti knygos eigai už akių.

Tai kaip tik tinkama vieta pradėti kalbėti apie šiuos filosofus, nes Sokratas ir Platonas visiškai tiesiai bjaurėjosi sodomija. Sokratas yra pasakęs tam tikrų dalykų apie meilę tarp vyrų ir, žinoma, kai kurios gražiausios poemos pasaulyje buvo parašytos apie šią meilę. Bet jis smerkė šios meilės seksualizavimą ir manė, jog tai visiškai nepriimtina. Tad žmonės, kurie bando idealizuoti klasikinę Graikiją kaip kažkokį homoseksualumo klestėjimą, visiškai nesupranta tuo metu buvusios padėties ir ignoruoja faktą, kad filosofijos kūrėjai savo pačių proto pajėgumais atrado moralinį standartą, pagal kurį tokį veiksmą galima vertinti kaip moraliai atstumiantį.

Ką šiuo klausimu pasakytų Aristotelis?

Aristotelis homoseksualumo temos beveik visai nėra lietęs, išskyrus vieną sakinį, kuriame teigia, kad homoseksualiai besielgiančiame žmoguje vyrauja vidinė netvarka. Bet dalykas, kurį Aristotelis pabrėžė, buvo skaistumo dorybė kaip politinis principas, o tai reiškia, kad jis suprato, jog šeima yra pamatinis valstybės ar polio akmuo. Juk šeimos pamatas yra skaistumas - išskirtiniai lytiniai santykiai tarp vyro ir žmonos, kurių išskirtinumas turi būti saugomas tam, kad būtų išsaugota šeima, o taip ir visuomenė bei galiausiai polis. Tad Aristotelis yra griežtas, ypač kalbėdamas apie vieno iš sutuoktinių neištikimybę. Jo teigimu, tokia neištikimybė turi būti suprantama ir vertinama kaip nepaprastai gėdinga. Aristotelis net leidžiasi į detales ir teigia, jog vyras, kuris yra neištikimas savo žmonai tada, kai ji nėščia, elgiasi ypač negarbingai.

Šiuolaikinėje sekso kulto apsėstoje kultūroje dauguma žmonių nė nenutuokia, jog pačioje mūsų civilizacijos pradžioje, klasikinėje Graikijoje, skaistumas buvo įvardytas kaip polio viešai tvarkai palaikyti būtinas politinis principas. Tiesa, Aristotelis niekad nėra rašęs apie homoseksualias ,,santuokas“ - jam tai tiesiog būtų buvę nesuvokiama, nes kiekvienas sodomijos aktas neišvengiamai yra neskaistus. Kaip įmanoma pastatyti šeimą, kurios pamatinis akmuo yra skaistumas, ant neskaistaus veiksmo? Vienas teiginys prieštarauja kitam ir abu vienu metu negali būti teisingi.

Tiesa, aukštesniuose visuomenės sluoksniuose tuometinėje Graikijoje galima buvo aptikti tam tikrų mokytojo-mokinio santykių tarp vyresnio vyro ir paauglio berniuko, kurie kartais būdavo homoseksualūs. Bet vos tik berniukas pasiekdavo pilnametystę iš jo buvo tikimasi vedybų su moterimi ir šeimos sukūrimo. Tuomet negalėjo būti net minties apie homoseksualumą, o vienalyčių santykių apibūdinimui atskiras terminas nebuvo sukurtas.

Knygoje rašote: ,,Sokratas klausė, ar yra kas nors žmogaus prigimtyje, kas padarytų seksualinį elgesį su berniukais neteisingu ir todėl gėdingu?“ Tačiau apie tokius santykius tarp suaugusių vyrų net neužsimenama.

Homoseksualus dviejų suaugusių vyrų elgesys visuose senovės Graikijos visuomenės sluoksniuose buvo laikomas ribų peržengimu. Tai buvo visiškai nepriimtina ir gėdinga elgesio forma.

Pakalbėkime apie Jūsų knygos tezę. Trumpai tariant, ji yra apie realybės prigimtį ir du būdus prie jos prieiti. Ar galite papasakoti plačiau?

Aristotelį pasitelkiu kaip realizmo mokyklos pavyzdį. Jis teigia, kad mes turime prigimtį, kuri nukreipia mus į tam tikrus tikslus, paverčiančius mus pilnaverčiais žmonėmis. Ir dėl to prigimtyje slypi teleologija, kuri savo esme yra normatyvinė. Tai reiškia, jog dalykai, kurie mus veda į žmoniškumo pilnatvę ir žmogaus klestėjimą, turi būti laikomi teisingais ir gerais. Atitinkamai tie dalykai, kurie užkerta kelią tokiam vystymuisi, turi būti laikomi blogais. Taigi moralės šaknys slypi prigimtiniame įstatyme - įstatymai yra ne primesti iš išorės, tačiau išreikšti mūsų pačių esybėje ir mūsų buvimo struktūroje. Tai yra „teleologinė prigimties idėja“.

Taip pat aš pasitelkiu Rousseau pavyzdį iliustruoti antiteleologinei perspektyvai, kuri teigia, jog žmogus neturi apibrėžtos prigimties arba, kaip teigia modernus šios perspektyvos šalininkas John Dewey: ,,Žmogaus prigimtis yra jos neturėjimas“. Pagal šį požiūrį, žmogus gali paversti save kuo tik nori, jei tik turi galios ir noro. Rousseau teigia, kad žmogus yra istorijos bei atsitiktinumo produktas. Ir jeigu esi pajėgus kontroliuoti šias istorijos jėgas bei atsitiktinumus, gali ir ,,perkurti“ save iš naujo. Taigi, tokia logika teigia, kad žmogus neturi nuolatinės prigimties. O neturint jos, nėra ir nekintamų standartų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kuris žmogaus veiksmas yra teisingas, o kuris - ne. Remiantis šiuo požiūriu, atitinkamai ir santuokos institutas gali būti pakeistas kuo tik nori.

Taigi, Aristotelio mokykla teigia, jog egzistuoja objektyvūs moraliniai standartai, pagal kuriuos žmogus turi nekintamą prigimtį. Vėlesniame požiūryje nebelieka objektyvių moralinių standartų – dabar žmogus viso labo tik istorijos ir atsitiktinumo produktas. Tokia perspektyva sudaro pagrindą pateisinti ne tik homoseksualų „santuokas“, bet ir visa kita.

Regis, mūsų laikais laimi istorija bei atsitiktinumas. Kaip mes čia atsidūrėme? Buvau priblokšta Jūsų minėto pavyzdžio, kuriame nacių programos galva tikino darąs tai, ką darė, ,,iš meilės“. 

Kaip sakė mano buvęs politinės filosofijos profesorius Harry Jaffa, mes šiais laikais kenčiame nuo istorijos pergalės prieš prigimtį. Galime stebėti, kaip vyksta realybės neigimo procesas. Aristotelis pabrėžia proto viršenybę, kad žmogus turi veikti pagal tai, kas yra pagrįsta bei protinga. Tuo tarpu antrasis požiūris pažymi galios ir valios viršenybę, kurių pagalba realybę gali paversti tuo, kuo nori. Tačiau remiantis šia logika, visų pirmą turi būti paneigta dabar egzistuojanti realybė. Kaip gi kitaip bus įmanoma sukonstruoti ,,drąsų naują pasaulį“?

Taigi, yra atsisakoma priimti tokią realybę, kurios tam tikrų elementų, tokių kaip lytis, negali pakeisti. Tai yra realybės neigimas. Jau Sokratas yra pasakęs, jog blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti, tai pradėti neigti tai, egzistuoja realybėje ar plyti jo sieloje. Homoseksualizmo judėjimas yra toks pats gilus žmogiškosios prigimties neigimas, kokį teigė nacionalsocializmo ideologija, pozicionavusi istorijos viršenybę prieš prigimtį ir galios viršenybę prieš protą. 1935-aisiais naciai išleido rasinius Niurnbergo įstatymus, kurie diskriminavo žydus, slavus, čigonus ir kitus. Šiuose įstatymuose minėtųjų tautybių žmonės buvo laikomi rasiškai žemesniais, todėl esą negalėjo būti laikomi žmonėmis. Tai, žinoma, didelis realybės iškraipymas, nepamatuojamo masto melas apie tai, kas yra. Ir visa tai Vokietijos visuomenėje buvo įtvirtinama per įstatymus. Mes JAV taip pat turime dirbtinai teismų sistemos primestą panašaus masto iškraipymą.

Ką paliečia šis spaudimas?

Visus, nes šeima yra visuomenės branduolys. Homoseksualizmo judėjimas reikalauja įtvirtinti melą dėl šeimos prigimties, ir visi esame verčiami susitaikyti su tais daugybe išleistų įstatymų, tarp kurių ir dramatiškiausi nauji santuokos įstatymai. Visi būsime paveikti mechanizmų, kuriais būsime verčiami tokių įstatymų laikytis. Net jei nenorėsime jų laikytis remdamiesi sąžinės laisve. Tai galioja visiems - tikintiems krikščionims, žydams ar musulmonams. Homoseksualaus elgesio racionalizavimas tampa t stipria jėga, reikalaujančia prisitaikyma ar bent jau tylėjimo. Tai primena kitą Aristotelio mintį: „žmogus pradeda revoliucinius pokyčius dėl priežasčių, susijusių su jo privačiu gyvenimu“. Tai, žinoma, apima ir revoliucinius kultūrinius pokyčius.

Ką tai reiškia?

Veikale ,,Politika“ Aristotelis teigia, jog žmogus struktūriškai nesugeba matyti visko, ką jis daro, ne kaip gero dalyko. Tad kai jis iš tiesų pasirenka blogį, turi praeiti racionalizavimo procesą, po kurios blogis pristatomas kaip geras dalykas ir tik tuomet žmogus yra psichologiškai pajėgus tą blogį daryti.

Juk visi pažįstame šį procesą, nes esame kada nors padarę negerų dalykų. Tačiau dažniausiai padarius ką nors negero galiausiai prabyla mūsų sąžinė. Mes suprantame, kad tai, ką sau įteigėme esant gera, iš tiesų buvo bloga. Tuomet apima sąžinės graužimas ir stengiamės padaryti kažką, kas padėtų atstatyti moralinę tvarką, nuo kurios nutolome. Taip vyksta bet kurioje normalioje visuomenėje.

Jeigu vis dėlto moraliai nesutvarkytas aktas yra pasirenkamas kaip gyvenimo pagrindas, reikalinga didesnė racionalizacija.  Tačiau kad ši racionalizacija būtų saugi, ji taip pat turi būti ir universalizuota. Būtinas bendras pritarimas, kad sodomija yra moraliai gera. Norint pasiekti šį efektą, pasitelkiama propaganda ir siekiama gauti vyriausybės instrumentus jai primesti.

JAV šiuo metu mes esame pasiekę tokią primetimo stadiją, kai jau praktiškai neįmanoma atvirai sakyti, kad santuoka yra tas, kuo Vakarų civilizacijoje ji buvo laikoma 2500 metų. Tai pasakius, gręsia pašalinimas - net aukščiausiems valstybės tarnautojams ir korporacijų vadovams. Jau tapo priimta, kad politiniame gyvenime negali sakyti tokių dalykų. Ko gero, tuometinis Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas buvo vienas paskutiniųjų, Senate gynusių prigimtinę šeimos sampratą. Visi matė, kokį didžiulį spaudimą jis po to patyrė, ir galiausiai šiuo klausimu pradėta visuotinai tylėti.

Kaip daug metų aukštas pareigas vyriausybėje užėmęs žmogus, galiu pasakyti, kad dabar yra beveik neįmanoma tarnauti aukštesniuose vysiaurybės postuose, jei nesi pasiryžęs priimti ir palaikyti šios racionalizacijos. Jeigu esi vyresnysis kabineto vadovas, privalai leisti ,,Gėjų pasididžiavimo dienos“ ar ,,Gėjų pasididžiavimo mėnesio“ deklaracijas. O tai reiškia, kad turėsi prisidėti prie racionalizacijos proceso ir turėsi tai daryti viešai. Jeigu nepritari tokiai normai, neturi galimybių užimti aukštesniųjų postų, bent jau JAV vyriausybės institucijose. Toks požiūris neabejotinai tapo neatsiejama užsienio politikos dalimi – dabar užsienio politika yra naudojamasi tam, kad būtų universalizuota homoseksualaus gyvenimo būdo racionalizacija. Bet kuris, manantis, kad yra kitaip, turėtų perskaityti mano knygos skyrių, kurį paskyriau būtent šiam klausimui.

(Kaip pavyzdį, Reilly nurodo Ispaniją, iš kurios yra kilusi jo žmona. ,,Gėjų pasididžiavimo“ dieną Madride virš Amerikos ambasados plėvėsavo LGBT vėliava. Tai buvo publikuota pirmame Ispanijos ,,El Pais“ laikraščio puslapyje.)

Jūs rašote tai norėdamas apsaugoti 98 procentų žmonių, kurie nėra homoseksualūs, realybės vaizdą. Ar yra koks nors būdas suderinti šiuos skirtingus realybės vaizdinius?

Ši racionalizacija niekada nebūtų galėjusi įsitvirtinti be bendradarbiavimo su visais, kurie savo gyvenimo pagrindu pasirinko iškreiptą gyvenimo būdą. Ko mus išmokė septinto dešimtmečio seksualinė revoliucija, su kuria siejami ir abortai, skyrybos ir daugelis kitų procesų? To, kad egzistuoja savotiškas suokalbis tarp seksualinės revoliucijos ir sodomijos skatinimo, kurį galima apibūdinti maždaug taip: ,Jeigu tu pateisinsi mano netinkamą seksualinį elgesį, aš palaikysių tavąjį elgesį.“ Taigi, visos šios grupės yra tarpusavyje susijusios skatinant antiteleologinį požiūrį į seksualinį potraukį. Tokį požiūrį palaiko ir dabartiniai JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai, manydami, kad jų darbas yra „saugios aplinkos“ kūrimas, kurioje kiekvienas gali gyventi valdomas savo stipriausių aistrų. Tai nuostata, visiškai priešinga Aristotelio požiūriui į politiką ir visuomenę.

Taigi, Jūs tvirtinate, kad eskaluojamas naujas seksualinis elgesys, kai yra nesureguliuotas, silpnina mūsų visuomenę. Taip pat teigiate, jog tai norima įtvirtinti viešojoje erdvėje. O jei tai būtų tik privatūs reikalai, ar tai jau nekeltų pavojaus?

Kadangi tai nėra objektyviai gera, tai nėra gerai net jei tai liktų grynai privačioje erdvėje. Kaip teigė Aristotelis, sielos tvarka yra ir polio tvarka. Nebus politinės tvarkos, jeigu visuomenėje bus daug sumišusių sielų. Jeigu visų sielos bus netvarkingos ir sumišusios, atsiras sąlygos tironijai.

Tačiau šv. Tomas Moras yra sakęs, jog egzistuoja tam tikros ribos, kuriose įstatymau gali daryti įtaką mūsų asmeniniam elgesiui. Ar tikrai nėra kokio taikaus sugyvenimo būdo?

Ne, nėra.

Štai ir turime problemą.

Norėdami išlaikyti racionalizaciją, homoseksualizmo aktyvistai turi ją žutbūt įtvirtinti ir universalizuoti. Jeigu jie to nepadarys, gali atsirasti tokių žmonių kaip mes, kurie jiems pasakys: ,,Atleiskite, bet sodomija yra iš prigimties blogas aktas“. Toks pareiškimas gali pažadinti jų sąžinę, o tai yra dalykas, kurio jie bijo labiausiai. Tai keltų pavojų racionalizacijai, leidžiančiai jiems ir toliau elgtis taip, kaip dabar. Ir jie nesileidžia į dialogą. Jų tikslas nėra tiesos ieškojimas dialektinėse diskusijose, bet įtvirtinti savo racionalizaciją, kad galėtų ir toliau nevaržomai ja gyventi.

Regis, mūsų visuomenė nė nepastebi blogų šios racionalizacijos pasekmių.

Tai yra visiško prigimties įstatymo ir Dievo atmetimo inteligentijos tarpe indikatorius. Bet juk nuo to priklauso mūsų kaip valstybės, kurioje gyvena laisvi žmonės, išlikimas. Sėkmingas homoseksualų judėjimas neišvengiamai reikalauja prigimties ir Dievo įstatymo paneigimo. Ironiška, kad būtent Aukščiausiasis Teismas padeda įsitvirtinti šiai pasaulėžiūrai. Tokiu savo elgesiu teismai kenkia savo pačių autoritetui, nes jų autoritetas būtent ir yra paremtas prigimties įstatymo ir Dievo įstatymo, kurį jie patys savo sprendimais paneigia, egzistavimu. 

Viena mano mėgstamiausių citatų yra JAV teisėjos Arendos L. Wright Allen, nusprendusios Virdžinijos valstijoje panaikinti santuokos apibūdinimą kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungą, žodžiai: „Homoseksualūs asmenys atitinka visus įstatyminius reikalavimus santuokai Virdžinijos valstijoje, išskyrus tą, kad jie yra tos pačios lyties.“ Abraomas Linkolnas mėgdavo užduoti populiarią mįslę: ,,Jeigu šuns uodegą pavadinsime koja, tai kiek kojų turės šuo?“ Lyg kreipdamasis į teisėją Allen, jis atsakė: „Penkias? Ne, uodegos vadinimas koja jos koja nepaverčia.“ Ir tai yra būtent tai, ką mes matome dabar. Kaip Linkolnas teigė vienų debatų metu, žmogus „negali logiškai sakyti, kad kas nors turi teisę elgtis blogai.“ Taigi, nėra teisės į sodomiją, net jei Aukščiausias Teismas atrado tai kažkurioje Konstitucijos paraštėje. Sodomija niekada negali būti gera, o todėl ir nėra teisės ją praktikuoti.

Susidaro įspūdis, kad vertinimas, kad yra gerai ir blogai, yra taip užmaskuotas, kad esame tarsi aplinkui besiblaškantys aklieji. Nežinome, kas gerai ir kas blogai, o mūsų Aukščiausiasis Teismas šią nežinią tik paremia.

Kaip ir sakiau, jie neigia pačius šios šalies pamatus. Jų įstatymai homoseksualių „santuokų“ atžvilgiu yra įžeidimas Nepriklausomybės Deklaracijai.

Žmonės gali klausti, kaip galima nustatyti, kas yra tinkamas mūsų seksualinio potraukio naudojimas, ir kas yra piktnaudžiavimas juo? Atsakymą galima rasti mūsų seksualinį potraukį tyrinėjant taip, kaip tyrinėtume bet kokį kūno organą, pavyzdžiui, akis ar ausis, norėdami išsiaiškinti, kokia yra jų paskirtis. Jei blogai matome, einame pas optometristą ar oftalmotologą, tikėdamiesi, kad jis žino to priežastį. Nuoširdžiai tikimės, jog jis išmano ir gali nurodyti, kam yra reikalinga akis ir kaip ji funkcionuoja. Išmanydamas žmogaus organų funkcijas, tikėtina, kad jis galės mums padėti – atkurti ar pagerinti regėjimą. Tai galioja ir visiems kitiems žmogaus kūno organams. Taip analizuojant mūsų seksualinį potraukį, tampa aišku, jog jis turi dvi pagrindines funkcijas.

Viena jų yra jungiančioji, o kita - dauginimosi. Seksualinis potraukis negali įgyvendinti dauginimosi funkcijos be jungiančiosios, o pastaroji dažniausiai įgyvendina ir dauginimosi tikslą. Grįžtant prie ankstesniosios minties, gali nebūti nieko blogo, kai du vyrai ar dvi moterys myli viena kitą, kol jų santykiai netampa seksualizuoti. Taip yra todėl, kad toks seksualinis santykis negali būti nei jungiantis, nei kuriantis (atliekantis dauginimosi funkciją). Tai prigimties būdas pasakyti mums, kad tokia meilė savo prigimtimi nėra santuokinė, nes ji negali išpildyti nei vienos iš šių prigimtinių mūsų seksualinio potraukio funkcijų.

Ar daug žmonių savo nekonfrontaciniu būdų įtikinote? Jūsų grįžimas prie Sokrato, Aristotelio ir kitų turėtų gana gerai įtikinti.

Reakcija, kurios sulaukiu dažniausiai, yra žmonių patiriamas palengvėjimas. Jie dėkoja Dievui, kad visam tam yra racionalių argumentų. Kaip žinote, aš necituoju Šventojo Rašto, mano knygoje nėra religinių argumentų, nes jie šioje visuomenėje ir teismuose nėra laukiami. Knyga yra paremta tuo, ką mes galime žinoti remdamiesi vien savo protu. Daug žmonių tai pamatę jaučia palengvėjimą.

Manau, labiausiai jaudinantis momentas išleidus knygą buvo, kai prie manęs priėjo ir dėkojo homoseksualų organizacijos ,,Drąsa“ (angl. „Courage“) nariai. Jie gyveno mele ir perskaitę knygą pamatė, kokią žalą šis melas daro. Taigi, jie vertina tiesą ir žino, kad ji jiems pristatoma be jokių prieš juos nukreiptų kėslų.

Jūs tiesiog pasakote „Štai tiesa!“

- Aš sakau tai, ką sakyčiau bet kokiam alkoholikui arba žmogui, kenčiančiam nuo apetito sutrikimo.

- Ir Jūs radote tos pačios lyties asmenims potraukį jaučiančių žmonių, kurie sako, kad tai jiems buvo labai naudinga.

- Jie sako: „Ačiū už tai, kad pasakėte tiesą ir išdėstėte viską taip, kaip yra iš tikrųjų, bei parodėte, kokiu keliu eidamas žmogus gali skleistis, netgi mes, kenčiantys nuo šio polinkio.“ Tai tokia pati situacija, kurioje yra alkoholikas. Argi mes norėtume švęsti Alkoholikų dieną ir įtvirtinti valstybėje teigiamą požiūrį alkoholikų atžvilgiu, kas galiausiai sunaikintų tų žmonių sveikatą ir greičiausiai jų šeimas bei socialinius santykius? Ne, mes sakome: „Gal norėtumei nueiti į Anoniminių alkoholikų susitikimą? Gal jau laikas baigti tiek gerti, nes savo elgesiu tu kenki sau ir kitiems.“ Būtent tai daro alkoholikus mylintis žmogus.

- Taip, tačiau turite pripažinti, kad daugybė žalos jau padaryta. Šiuo metu tai net nebėra diskusijų klausimas.

- Mirtingumo rodikliai, sukelti tokio elgesio, yra neįtikimi. Net prieš AIDS atsiradimą, buvo nustatyta, kad homoseksualai vidutiniškai praranda 20 metų savo gyvenimo. Tai neturėtų stebinti. Kūne išeinamoji anga nėra įeinamoji ir kai ji naudojama kaip įėjimas, platinamos ligos, gluminamas kūnas, ir daugumai iš jų tai baigiasi tragiškai.

- Ir tai yra realybė.

- Tai realybė. Ir, žinoma, su AIDS viskas dramatiškai pablogėjo. Nors daugeliu aspektų situacija gerėja dėl medicininių priežasčių, tačiau situacija vis tiek išlieka katastrofiška. Taigi aš nesuprantu, kaip galima turėti bet kokią užuojautą žmonėms su homoseksualiais polinkiais ir tuo pačiu slėpti nuo jų, kad jie save fiziškai žaloja, jau nekalbant apie moralinį pavojų.

- Taigi, Jūsų knyga nėra tik dar vienas „kėslas“. Ji paremta užuojauta homoseksualiems žmonėms, nes Jums teko daug dirbti su jais menų srityje? Ar tai teisingas teiginys?

- Na, tai teisingas teiginys, tačiau ne vien dėl to, kad su jais dirbau. Aš suprantu, kad daug homoseksualų turi polinkį į šį nukrypimą ne dėl savo kaltės. Tai nėra kažkas, ką jie pasirenka. Nors taip pat esu matęs žmonių, kurie tai pasirenka. Kai buvau aktorius, pastebėjau aktyvų ir sėkmingą verbavimą. Buvo pastangų užverbuoti ir mane. Ši patirtis man leidžia suprasti homoseksualų subkultūrą.

Tačiau dauguma atvejų yra vaikystės traumos rezultatas. Yra labai sunku atsigauti nuo jos, kai ji sukelta tėvo nebuvimo, smurtaujančio elgesio bei panašios traumos. Atsimenu vieną ypatingai jaudinantį liudijimą, kai jaunas vyras apibūdino savo homoseksualius santykius kaip siekimą vyro dėmesio, kurio jam niekada nerodė tėvas. Jo tėvui žymiai labiau rūpėjo alkoholis nei jis ar jo mama. Savo vėlesnės paauglystės metu jis susidūrė su vienu iš savo tėvo blaiviųjų gyvenimo epizodų. Pirmą kartą jo gyvenime tėvas pamiršo savo problemas, apkabino sūnų ir sušnabždėjo į ausį: „Aš tave myliu“. Nepatikėsite, bet tai lėmė, kad homoseksualus vaikino polinkis greitai dingo. Jaunas vyras net sugebėjo susituokti ir pats tapti tėvu.

Aišku, ne visi homoseksualai, kenčiantys nuo šio polinkio, sulaukia tokios geros pabaigos, tad žala jų atveju tęsiasi ir toliau. Todėl jie tikrai nusipelno užuojautos.

- Ar norėtumėte pasakyti ką nors pabaigai?

- Klausėte, kokia gali būti viso šito pasekmė. Užtikrintai pasakyti galima tik tai, kad iliuzija visada veda į didelį nusivylimą, į tai nuves ir ši iliuzija. Lieka tik klausimas, kiek žalos bus padaryta ilguoju laikotarpiu, o tai priklausys nuo to, kaip drąsiai viso šio melo akivaizdoje liudysime tiesą.