Joseph Pearce. Kas yra multikultūralizmas ir ar turėtume jį priimti?

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti čia.

Multikultūralizmas - kebli tema. Tai taip pat tema, kuria bet kokia tikrai racionali diskusija yra labai sudėtinga. Problema ta, kad daug žmonių multikultūralizmo kritiką prilygina rasizmui. Kadangi niekas nenori būti apkaltintas rasizmu (ir teisingai), lengviau ir saugiau apskritai vengti kalbėti apie tai, kas tokį kaltinimą galėtų iššaukti. Tačiau tai nepadeda pasaulyje, kuriame rasizmo visuomenėje priežastis dažnai kaip tik ir yra multikultūralizmas. Jeigu norime parodyti rasizmo blogumą, turime įvardinti jo priežastis, kurių viena yra tam tikros rūšies multikultūralizmas. Prieš pažvelgiant į dabartinį multikultūralizmą, naudinga išsiaiškinti, kokią įtaką istorijai jis darė anksčiau.

Pradėkime nuo normanų įvykdyto Anglijos užkariavimo, kurio 950–osios metinės bus minimos šiemet. Hilaire‘as Bellocas, įsitikinęs frankofilas, šį įvykį laikė tikra palaima Anglijai, užpildžiusia anglišką kultūrą prancūzų įtaka – tai Bellocas laikė Anglijai naudingu dalyku. Tuo tarpu J.R.R Tolkienas, užkietėjęs anglosaksiškumo gynėjas, užkariavimą laikė visiška katastrofa, atnešusia pražūtį angliškosios kultūros aukso amžiui, pasižymėjusiam didžiais šventaisiais ir literatūros kūriniais. Bellocui užkariavimas reiškė tikros Anglijos gimimą, o Tolkienui - Grafystės sunaikinimą.
Nėra abejonių, kad multikultūrinė dviejų kalbų - senosios anglų ir normaniškosios prancūzų -  sintezė, vykusi tolesniais šimtmečiais ir pilnai išsiskleidusi su Chauceriu (Čoseriu) bei Shakespeare‘u (Šekspyru), davė mums tą anglų kalbą, kurią mylime dabar. Visgi, jos atėjimas kainavo senąją anglų kalbą, kuri sunyko sintezės metu. Tolkienas nedvejodamas teigtų, kad tai buvo pernelyg aukšta kaina.

Toliau istorija patyrė Naujojo Pasaulio multikultūralizmą. Prieš atvykstant europiečiams, skirtingos gentys kovojo viena su kita ir, kai kuriais atvejais, net aukojo savo pačių vaikus dievams. Europiečiams atvykus, gentys pradėjo kovoti su atvykėliais, nesėkmingai besistengdamos išlaikyti senąjį gyvenimo būdą. Šiuo atveju, dviejų kultūrų maišymasis nesibaigė sinteze, bet vienos kultūros sunaikinimu, primetant antrosios valią. Naudojant Holivudo Laukinių Vakarų kalbą, galima pasakyti, kad miestas (ar žemynas) dviems buvo per mažas. Viena kultūra turėjo užleisti vietą kitai.

Žvelgiant iš multikultūrinės perspektyvos, galima būtų teigti, kad po tokios nesėkmingos pradžios reikalai laikui bėgant pasitaisė. Migrantai iš įvairių šalių bangomis plūdo į Jungtines Valstijas ir pirmiausia kėlė grėsmę, o galiausiai ir visiškai išstūmė protestantiškosios anglosaksų kultūros dominavimą. Jungtinių Valstijų istorija nuo devynioliktojo amžiaus vidurio iki mūsų dienų gali būti matoma kaip multikultūralizmo aukso amžius, vadinamojo „tautų katilo“ triumfas. Šios sėkmės paslaptis, kaip teigia G. K. Chestertonas, buvo ta, kad „tautų katilas“ buvo pakankamai stiprus atlaikyti karštį ir įtampą, atsiradusią dėl skirtingų kultūrų maišymosi, kas leido skirtingiems etniniams ingredientams išsilydyti ir suformuoti miglotai homogenizuotą tautą. „Tautų katilo“ stiprybė slypėjo ekonominiame klestėjime, kurį Jungtinės Valstijos sukūrė šiuo laikotarpiu, ir kultūrinėje vienybėje, kurią tuo metu reiškė buvimas „amerikiečiu“. Taigi, katilas buvo pagamintas iš materialinio klestėjimo ir patriotinio glaudumo lydinio.

Tad multikultūralizmo sėkmė ir gyvybingumas yra susijęs su „katilu“, kuriame šis multikultūralizmas egzistuoja. Jei „katilo“ medžiaga pagaminta iš penelyg silpnos medžiagos, kad atlaikytų karštį, sukeltą skirtingų etniškumų santykio, jis pats išsilydys ir galiausiai įsigalės anarchija, vedanti į smurtą, o pastarasis sąlygos tironišką grįžimą prie negailestingos ir kietaširdiškos „tvarkos“. Iš kitos pusės, jei taip „katilas“ bus pradėtas gaminti iš kieto ir nuodingo metalo, dar žinomo totalitarizmo vardu, siekiant užkirsti kelią jo išsilydymui, multikultūralizmas paprasčiausiai pasitarnaus kaip prielaida tironijai. Trumpai tariant, per didelis „katilo“ susilpnėjimas ar sustiprėjimas tampa grėsme žmogaus laisvei ir autentiškos kultūros klestėjimui. Būtent tokioje situacijoje šiuo metu atsidūrė Europa.

Milžiniškas skaičius musulmonų, plūstelėjęs į sekuliarų dabartinės Europos „katilą“, sukėlė kultūrinę reakciją, kuri pakėlė „katilo“ temperatūrą iki tokio lygio, kad „katilas“ atsidūrė išsilydymo pavojuje. Iš tiesų, precedento neturinčio masto kultūrinio išsilydymo pavojus šiuo metu yra labai realus.

Musulmonai atsisakė išsilydyti juos supančiame sekuliaristiame purve, ir kas dėl to gali juos kaltinti? Rinkdamiesi ne Mamoną, o Mohamedą, musulmonai reikalauja šariato teisės ir siekia atsiriboti nuo slidaus reliatyvizmo. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Europos Sąjungos pastangos priversti savo satelitus, t.y. valstybes nares, priimti milijonus naujų musulmonų į šį nevienalytį mišinį atrodo, švelniai tariant, neapgalvotai. Laimei, turime tai suprantančių atskalūnių šalių kaip Vengrija ir Lenkija, kurios stengiasi priešintis tokiai Europos Sąjungos primetamai situacijai. Dėl to, kad išdrįsta kvestionuoti tokio multikultūralizmo išmintingumą, vengrai ir lenkai apkaltinami rasizmu ir ksenofobija. Tai didžiai neteisinga, nes šių šalių opozicija nėra paremta neapykanta skirtingoms rasėms ar užsieniečių baime, bet siekiu išlaikyti savo pačių kultūrą nuo radikalaus Europos Sąjungos reliatyvizmo bei radikalios islamizacijos, kamuojančios kitas Europos šalis, tokias kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija.

Turbūt geriausias būdas įsivaizduoti šiandieninę lenkų ir vengrų situaciją yra įsivaizduoti save britų, prancūzų ar vokiečių vietoje prieš septyniasdešimt metų, kuomet prasidėjo šių šalių islamizacija. Pažvelkime į Britaniją. 1948–aisiais, priėmus Britų pilietybės įstatymą, buvo plačiai atvertos durys precedento neturinčio masto imigracijai į šalį. Tačiau niekas tuo metu negalėjo numanyti, kad beveik po septyniasdešimties metų islamiškas fundamentalizmas Jungtinėje Karalystėje jau bus plačiai paplitęs ir kad pačioje Britanijoje gimę musulmonai taps namie užaugintais teroristais, nekenčiančiais šalies, kurioje gimė. Jei kas nors tuomet būtų užsiminęs apie tokį košmarišką scenarijų, būtų buvęs apšauktas nukvakusiu apokalipsės pranašu. Dabar, kai košmaras jau tapo realybe, mažai ką galima padaryti. Musulmonai, kaip ir normanai prieš beveik tūkstantį metų, atvyko į Jungtinę Karalystę su tikslu pasilikti. Tačiau, ne taip kaip normanai, nepanašu, kad jie sutiks asimiliuotis. Dėl to tikėtina, kad kylančios įtampos grąsins britų kultūrai bent kelias ateinančias kartas. Tebūnie. Nėra prasmės pernelyg sielvartauti dėl pralieto pieno, ar tai būtų Hastingso mūšio pralaimėjimas 1066-aisiais, ar pražūtingo pilietybės įstatymo priėmimas 1948-aisiais. Tikroji problema yra ne tai, kad britai atsidūrė tragiškoje padėtyje, kurioje jiems dabar tenka gyventi, bet ar lenkai, vengrai ir kitos šalys, nepatyrusios tokios islamizacijos, paseks šiuo jau pramintu taku į savo pražūtį. Kodėl tie, kurie nepadarė lemtingos klaidos, turėtų būti priversti sekti pragaištingais žingsniais tų, kurie tą klaidą padarė?

Jei galėtume atsukti laiką į 1066–uosius, Bellocas, Tolkienas bei kiti geros valios žmonės galėtų diskutuoti, ar Anglija būtų geresnė šalis, jei būtų išvengusi normanų užkariavimo. Bet koks sveiko proto žmogus galėtų neigti, kad Britanijai būtų buvę geriau neįsileisti milijonų aiškiai antibritiškai nusiteikusių musulmonų, taip sukuriant neišsprendžiamą problemą ateinantiems šimtmečiams? Jei taip yra, kas, būdamas sveiko proto, galėtų kaltinti Lenkiją, Vengriją ir kitas šalis dėl to, kad jos mokosi iš Britanijos klaidos?

Versta iš The Imaginative Conservative