Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Paaiškinimas Sveikatos apsaugos ministrui, kas trukdo pasikeisti lytį

Mūsų visuomenės „pratinimas“ prie minties, kad galima laisvai pasirinkti savo lytį, tęsiasi jau ilgą laiką. Tai suaktyvėja, tai nurimsta. Tačiau pastaraisiais mėnesiais įvairiose meninėse ir intelektualinėse sferose ėmė rodytis realius įvykius pranašaujantys ženklai: (ne)žinomi veidai pradėjo vis dažniau reikšti susirūpinimą, užjausti ir guostis dėl to, kad Lietuvos teisė trukdo žmonėms pasikeisti lytį.

Kur tie „trukdžiai“ paslėpti? Ogi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.27 straipsnyje, kuris skelbia, kad „lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“.

Tačiau tokio įstatymo Lietuvoje nėra. Girdėjome, kad demokratinėje valstybėje įstatymus priima parlamentas. Todėl Lietuvos Konstitucija įstatymų leidimo įgaliojimus suteikia tik Seimui. Bet ne visiems ši taisyklė svarbi.

Štai prieš kelerius metus Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba ir be įstatymo registravo hormoninį preparatą, skirtą lyties „keitimui“ iš moters į vyrą – deja, klinikiniais tyrimais nepagrįstą. Šiuo klausimu žada pasižymėti ir naujai paskirtas sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Juras Požela. Jo vadovaujamos ministerijos interneto svetainėje jau kabo medicinos norma, skirta plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojams. Po medicinos normos projektu padėtas J. Poželos parašas visus plastikos chirurgus įpareigotų išmokti atlikti vyrų ir moterų lyties keitimo operacijas (17.52 p). O chirurgija yra tokia sritis – nemokėsi, jei neturėsi praktikos... Maža to, be kitų pareigų chirurgai turėtų atlikti buvusiam vyrui suformuotos dirbtinės makšties priežiūrą (19.433 p.), diagnozuoti lyties tapatumo sutrikimus (19.92 p.), konsultuoti dėl seksualinių nuostatų, elgesio ir orientacijos (19.444 p.).

Pagal šį tekstą preziumuokime, kad, artėjant Seimo rinkimams, socialdemokratų ministrai įgyja galių leisti įstatymus vienasmeniškai. Bet net ir tokie teisės aktai turi paisyti objektyvios tiesos. Transseksualumas (lyties tapatumo sutrikimas) yra ne lytinių organų, bet psichikos sutrikimas, pagal tarptautinę ligų klasifikaciją TLK 10 priskiriamas psichikos ligoms (kodas F64). Taigi plastikos chirurgas neturi kompetencijos šio sutrikimo diagnozuoti ir jo gydyti. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas teisę patvirtinti psichikos ligos diagnozę suteikia tik psichiatrams. Be to, Olandijoje atliktame tyrime paaiškėjo, kad 61 proc. besikreipiančių dėl chirurginio lyties keitimo turi gretutinę psichiatrinę patologiją ir dažnai rimtą: asmenybės sutrikimo arba psichozės lygio. Įsivaizduokime situaciją, kai, ministrui leidus, chirurgai imasi mėgėjiškai diagnozuoti ir ant operacinio stalo „gydyti“ psichikos sutrikimus, lydimus kitų rimtų psichikos sutrikimų... Pasekmės galėtų paaiškėti J. Požėlos kadencijai jau pasibaigus. Chirurgai ginsis vykdę ministro įsakymą. Kas tuomet atsakys?

Prieš paskyrimą į ministro pareigas J. Požela kalbėjo: „Ir ketvirtas dalykas, kur, aš manau, tikrai reikia padaryti esminį postūmį – savižudybės. (...) Suprantu, kad mes nepanaikinsim ir nesumažinsim drastiškai savižudybių per 8 mėnesius, bet, atsiradus tam tikroms programoms, mes sugebėsime padaryti proveržį.“ Užmojis geras ir gražus. Bet jis įpareigoja atkreipti dėmesį į tai, kad po lyties keitimo procedūrų, net 41% žmonių bando nusižudyti. Švedijoje, kuri yra viena liberaliausių LGBT ideologijos požiūriu šalis, atliktas tyrimas parodė, kad po lyties keitimo savižudybių dažnis padidėja net 19 kartų, palyginti su likusiais gyventojais. Galima numanyti, kodėl. Juk po sveikatai itin kenksmingų hormonų dozių ir stiprių, negrįžtamų sužalojimų, lytis realiai nepasikeičia, o lytinių organų imitacijos nefunkcionuoja ...

Birmingemo universitete atlikta 100 tarptautinių medicininių tyrimų apžvalga nerado patikimų įrodymų, jog lyties keitimo operacijos pagerina transseksualių žmonių gyvenimą. Moksliniai duomenys rodo, kad šios operacijos nėra klinikiniu požiūriu efektyvios, nes po jų psichikos būklė nepagerėja, asmenys toliau stipriai kenčia ir yra linkę į savižudybę. Lietuvoje galiojantis Pacientų teisių įstatymas įtvirtina paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios turi būti saugios, veiksmingos; kurias turi suteikti tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį (3 str. 1 d. ir 2 str. 8 d.). Kuo nusikalto viena nedidelė pacientų grupė, kad jos teisė į kokybiškas paslaugas yra paneigiama, planuojant teikti mokslu nepagrįstą, eksperimentinį, sveikatai pavojingą „gydymą“? Ir negana to – paslaugos teikimas patikimas kitos srities specialistams, nei to reikia pačiam susirgimui.

Tai yra akivaizdi konkrečios mažumos diskriminacija, kurią draudžia daugybė teisės aktų. Pavyzdžiui, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 str. aiškiai nustato, kad „psichikos ligoniai negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimų“. Taigi transseksualūs asmenys, kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai, turi teisę į kokybišką – saugią, veiksmingą ir mokslo duomenimis pagrįstą sveikatos priežiūrą, t. y. profesionalią psichoterapiją, skirtą gydyti jų psichikos sutrikimą. Sveikų organų „korekcija“ pagal psichikos sutrikimo sukeltus neteisingus pojūčius yra bendradarbiavimas su liga, o ne gydymas.

Mes negalime pasirinkti, kas esame – moteris ar vyras. Tai buvo nuspręsta už mus dar iki gimimo ir įrašyta į visą mūsų egzistenciją. Įrodymų toli ieškoti nereikia – stipriai biologiškai determinuotą vyrišką arba moterišką prigimtį atskleidžia mūsų kūnai. Kiekvienos žmogaus kūno ląstelės chromosomos liudija apie skirtingų lyčių komplimentarumą (papildomumą) ir nukreiptumą į gyvybės pradėjimą, tėvystę ir motinystę. Šios prigimties jokiu būdu neįmanoma pakeisti (ląstelės mažos, sudėtingos ir jų labai daug), bet tik ją sutrikdyti, sužaloti. Beje, ląstelės – ne vienintelės nuorodos į vyriškumą arba moteriškumą. Kūnas įvairių nuorodų pilnas visose dalyse, organuose ir audiniuose. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų smegenų jungčių žemėlapiai liudija, kaip darniai jie vieni kitus papildo. Visi biocheminiai procesai, metabolizmas, reakcija į vaistinius preparatus ir kitokias medžiagas vyrų ir moterų organizmuose skiriasi.

Norėdamas būti kitos lyties asmeniu, žmogus iš tiesų nori atsisakyti gautos būties ir pradėti egzistenciją iš naujo. Tartum pasukti laiką atgal ir sukurti save dar kartą (grįžti į tą momentą, kai jo tėčio spermatozoidas apvaisino mamos kiaušialąstę, ir pakeisti spermatozoidą kitu, su kitokia lytine chromosoma). Net jei toks stebuklas įvyktų, su nauja lytimi gyventų ne tas pats asmuo, bet jau visai kita esybė.

Tuo metu, kai lyties keitimo operacijų pradininkai šios praktikos atsisako kaip žalingos ir neveiksmingos, Lietuvoje siekiama ją įteisinti. Tačiau chirurginių lyties keitimo operacijų tikslas nėra padėti transseksualumo sutrikimą turintiems asmenims. Jų tikslas stiprinti mitą, kad žmogaus lytis neturi reikšmės, kad ji priklauso nuo asmens pojūčio ar pasirinkimo. Vargu ar toks tikslas pateisina itin žiaurias priemones – visam gyvenimui žmogų suluošinančias hormonines ir chirurgines intervencijas. Tokiomis intervencijomis galima sutrumpinti žmogaus gyvenimą ar net privesti iki savižudybės, bet neįmanoma jo sukurti naujai ir paversti kitos lyties būtybe.

Trumpai tariant, lytį pakeisti trukdo ne teisė, o realybė.

K. Zamarytė-Sakavičienė yra teisininkė, Laisvos visuomenės instituto vadovė