Kun. Robertas Urbonavičius. (Ne)ieškantieji. Viešpaties Apsireiškimas - Trys Karaliai

„Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Išganytojo, apsireiškimas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų. Tuose išminčiuose, atstovaujančiuose aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelija regi pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną.“ (KBK 528) – taip Katalikų Bažnyčios Katekizmas paaiškina šios šventės prasmę.

Pakeliui paskui Rytų Išminčius, prie Tautų Karaliaus keliavo ir keliaus daugybė pavienių žmonių ir ištisų tautų. Geroji Kristaus Naujiena užkariavo ir užkariaus daugybė širdžių ir taip bus iki laikų pabaigos. Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, kurią padarė Tautų Šviesa ir Išganymo ženklu. Būtent Katalikų Bažnyčioje išsipildo Izaijo pranašystė, kuri pateikiama pirmajame skaitinyje: „Žemę štai sutemos gaubia, tautas tamsybė dar dengia. Tačiau virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jo šlovė apsireiškia. Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie tau užtekėjusio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui: visi štai renkasi pas tave keliauti. Tavo sūnūs atvyks iš toli, tavo dukros ant rankų bus nešamos.“

Bažnyčia švyti Kristaus ir Jo Šventųjų grožiu, Ji traukia visas tautas savo Išganymo lobiais. Palaiminti, kurie, kaip ir šie išminčiai išdrįsta leistis į tikėjimo kelionę, pasikliaudami tik vos apčiuopiamais ženklais, turėdami vien gerą valią ir ryžtą – jie galiausiai pažins Viešpatį. Šiomis eilutėmis būtų galima ir užbaigti Epifanijos homiliją. Tačiau, Evangelistas Matas neleidžia to padaryti. Šios iškilmės Evangelijos ištraukoje jis kalba ir apie keistą grupę – neieškančiuosius. Tai religinis elitas: aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, kurie gyveno Dievo Žodžiu, žinojo visas mesijines pranašystes, kur turįs gimti lauktasis Mesijas: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ Tačiau jie neužsidegė troškimu vykti kartu su Išminčiais ir pagarbinti lauktąjį Mesiją. Jie ir toliau gyveno savo patogų ir religiškai teisingą gyvenimąǃ Vietos Mesijui jų suplanuotame gyvenime nebuvo numatyta.

Argi neironiška – tie, kurie turėjo pirmieji pradžiugti, kad išsipildė pranašystė, liko nebylūs ir nesusidomėję. „Tai tik eilinis pramanas, neverta dėl to sukti galvos“ – turbūt taip save nuramino. Tokie yra neieškantieji. Krikščionys, kuriems gerai taip, kaip yra. Kurie atlieka religines pareigas, nes taip reikia. Tai tie, kuriuos XIX a. danų filosofas Siorenas Kierkegoras vadino naminėmis vištomis, užmiršusiomis, kad yra pašauktos būti ereliais. Tai tie, kurie kalba apie tai, jog Evangeliją reikia pritaikyti prie šiandienos poreikių, nes yra sunku jos laikytis taip, kaip parašyta. Tai tie, kurie Bažnyčios mokymą stengiasi padaryti „prieinamesnį“, „gailestingesnį“ – tarsi tie, kurie per amžius jį puoselėjo buvo nesupratingi ir negailestingi. Kuomet nebeieškoma Kristaus Valios savo gyvenimo kasdienybėje, kuomet netrokštama vis iš naujo išgyventi Jėzaus atradimo džiaugsmą, tuomet tampama neieškančiaisiais krikščionimis be Kristaus, kuriančiais sau priimtinas taisykles ir mokančiais savo susikurtų tiesų.

„Dieve, tu šiandien kelrode žvaigžde tautoms apreiškei savo vienatinį Sūnų; teikis mus, tave tikėjimu jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime visą tavo didybę.“ (Iškilmės kolekta)