Vytautas Sinica. Abortai rasei išgryninti

Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ rotušės aikštėje vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti.  Nors Lietuva lėtai gyja nuo sovietmečiu įdiegto įsivaizdavimo, jog abortas yra elementari svetimkūnio pašalinimo procedūra be moralinių ir psichologinių pasekmių, net ir abortų priešininkai retai žino, kad šiandien budriai slepiamos abortų legalizavimo judėjimo šaknys slypi rasizmo ideologijoje.

Rasizmas rėmėsi socialiniu darvinizmu – idėja, kad žmonių rasės konkuruoja dėl išlikimo ir šią kovą laimi stipresnės, sveikesnės rasės. Rasizmas reiškiasi ne tik vienų rasių laikymu aukštesnėmis už kitas, bet ir konkrečios rasės gryninimo siekiu – eugenika, kuri XX a. vienur virto atvirais rasei netinkamų žmonių valymais (Hitlerio Vokietija), o kitur (kaip JAV) įgavo nuosaikesnes atrankos formas, skatinant moteris rinktis neturėti ne tos rasės, nesveikų ar tiesiog „perteklinių“ vaikų. 

JAV kūdikių kūno dalių prekybos skandalu išgarsėjusi pagrindinė JAV abortų „tiekėja“ Planuotos tėvystės federacija (PTF) buvo įkurta kaip priemonė padėti visai ne tariamam moters laisvam pasirinkimui, o valstybinei populiacijos kontrolei. 1946 m. ją kitu pavadinimu įkūrė eugenikos ideologė ir kovotoja už gimstamumo kontrolę Margaret Sanger. Tik 1965 m. JAV legalizavo kontracepciją, tačiau jau 1970 m. Senatas palaimino Ričardo Niksono inicijuotą populiacijos kontrolės programą „Title X“ ir iki šiol nenutrauktą PTF valstybinį finansavimą. 

Pati M.Sanger JAV šiandien yra tapusi tikra stiprios ir savarankiškos moters ikona. Viena realiausių kandidačių į JAV prezidentus Hilary Clinton 2009 m. pareiškė, kad „nepaprastai žavisi Margaret Sanger“, kuri dar 1921 metais tekste „Kontracepcijos moralumas“ suskirstė žmones į tris grupes – norinčius ir galinčius kontroliuoti gimstamumą, norinčius, bet stokojančius žinių, ir tamsuolius, kurie dėl religinių prietarų net nesuvokia tokios būtinybės. „Kiekvienas mąstantis žmogus neabejoja, kad pastarųjų dauginimasis turi būti sustabdytas“ – rašė ji. 

JAV visuomenėje pastaroji grupė buvo skurdžiau gyvenančios ir mažiau išsilavinusios juodaodžių šeimos. Jų populiacijos kontrolei M.Sanger 1939 m. iniciavo „Negro Project“ – ilgalaikę juodaodžių populiacijos mažinimo programą. Aptardama šį projektą M.Sanger rašė, kad „nenorėtų, jog viešai pasklistų žinia, kad norime išnaikinti negrų populiaciją“ bei kad „gimstamumo kontrolė turi vesti prie grynesnės [amerikiečių] rasės“. Tik paviešinus slaptus R.Niksono įrašus paaiškėjo, kad jo motyvas finansuojant populiacijos kontrolę ir abortų klinikas taip pat buvo „sumažinti mažų juodų benkartų skaičių“. Nors citatas skiria dešimtmečiai, abortų klinikų plėtra JAV visada nuosekliai atitiko jose dėstomą požiūrį. M.Sanger dėsningai steigė klinikas skurdžiuose juodaodžių kvartaluose. Rasinis abortų pobūdis nutylimas, bet 2008 m. juodaodžių abortų skaičius JAV buvo penkis kartus didesnis nei baltųjų. Į juodųjų bendruomenes buvo nutaikytos populiacijos kontrolės priemonių reklamos kampanijos, pateikiant tai kaip pačių moterų geriausią interesą.

Eugenikos šešėlis abortus persekioja visame pasaulyje, nors rasinis aspektas nėra vienintelis. Norimų kūdikių atranka kitur vyksta dažniau ne rasės, o lyties pagrindu. Kinijoje, kur galioja vieno vaiko politika, tačiau agrarinis ūkis daug kur vis dar reikalauja sūnaus ūkio darbams, milijonai mergaičių buvo nužudytos įsčiose kad neužimtų berniukui skirtos vienintelio vaiko vietos. Tokia atranka Kinijoje sukūrė lyčių disbalansą – 100 mergaičių tenka 123 berniukai, kurie sulaukę pilnametystės pasmerkti nesukurti šeimų, nes tam neišvengiamai trūks moterų. Liberalusis „The Economist“ 2010 m. tai pavadino gendercide  – lyčių genocidu. Augant gyventojų skaičiui ta pati problema laukia Indijos ir Juodosios Afrikos šalių. 

JAV 9/10 kūdikių, kuriems iki gimdymo diagnozuojamas Dauno sindromas, gyvenimą baigia abortu. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje eugenikos aspektas abortuose šviečiasi per ligotų kūdikių atranką. Hedonistinėse visuomenėse beveik niekas nenori vargintis su nesveikais vaikais, o abortai ne tik suteikia tokią galimybę, bet ir „apvalo“ ją nuo nepageidaujamo smerkiančio moralinio krūvio. 

Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerijos pernai parengtas, bet dar nepriimtas abortų tvarkos aprašas gydytojams pateikė gerokai išplėstą sąrašą indikacijų, kurioms esant derėtų nėščiosioms rekomenduoti abortą, jį daryti leidžiant iki 22 nėštumo savaitės ir finansuojant iš PSD lėšų. Tarp tokių indikacijų SAM įrašė ne tik Dauno sindromą, bet ir nesusiformavusios plaštakos bei panašias negalias, su kuriomis galima ir norisi gyventi. 180 gydytojų pasmerkė šį SAM dokumentą, tiesiai rėždami, kad „prenatalinė diagnostika turi būti taikoma gydymo, o ne eugenikos tikslais“. Grynesnės ir sveikesnės rasės šmėkla persekioja abortų industriją ir praėjus pusei amžiaus po Margaret Sanger mirties. 

Tekstas spausdintas žurnalo „Artuma“ 2015 metų lapkričio mėnesio numeryje