Andrius Martinkus. „Niekada mes nebūsime broliai“ ir „Przenigdy“

Kai jauna ukrainietė parašė pagarsėjusį eilėraštį „Niekada mes nebūsime broliai“, daug kas Lietuvoje neslėpė savo susižavėjimo (pavyzdžiui, sukūrė toms eilėms muziką), o kai kurie – ir atviros piktdžiugos dėl to, kad, atplėšdamas Krymą, „banditas Vladimiras Putinas prarado visą Ukrainą“ ir ilgam supriešino broliškomis laikytas tautas. (O tai yra gerai, nes kiekvienas, apšviestas geopolitinės Zbigniewo Brzezinskio išminties, žino, kad Rusija negalės atkurti imperijos be Ukrainos.) Kaip šagrenės oda besitraukiančiai lietuvių tautai oficiali propaganda pagaliau gavo galimybę pasiūlyti visavertį dvasinį peną – nykimo kančias slopinantį narkotiką, pakilų solidarumo su ukrainiečių tauta jausmą. Uždaromų mokyklų realybę turėtų nustelbti Maidano transo būsena. Viskas paprasta ir aišku. Ukrainiečių tauta padarė europinį pasirinkimą. Tam pasirinkimui priešinasi „teroristinė valstybė“, užvaldyta tų pačių demonų, kurie 1991 metų sausio 13-osios naktį žudė ir žalojo žmones Vilniuje. Ambicijų apsėstas Rusijos prezidentas nori atkurti SSRS imperiją, kurios agonijos ir žūties liudytojai buvome 1991 m. Ką gi, Ukrainos dramoje iš tikrųjų galima įžvelgti paralelių su Lietuvos istorija. Tačiau ieškoti jų reikėtų ne 1991 m., o XX a. pradžioje, kai Lietuvoje irgi buvo ištartas garsusis „niekada“.

„Przenigdy“, – jei ne šis jaunosios Lietuvos dvarponių kartos atsakymas į Adomo Jakšto kreipimąsi, XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorija, ko gero, būtų buvusi kitokia. Būtent šie jaunos ukrainietės mūsų dienomis ir sulenkėjusio jaunojo Lietuvos elito prieš šimtmetį ištartas „niekada“ – o ne paviršutiniškos propagandinės aliuzijos į 1991-uosius – yra vaisinga dirva iš tikrųjų gilioms ir prasmingoms istorinėms paralelėms. Pradėti būtų galima nuo paralelės tarp garsiojo gente lituanus natione polonus ir vadinamojo „Rusų pasaulio“. O baigti – prisiminus, kad oficiali Varšuva neigė dalyvavusi Lucjano Żeligowskio žygyje ir tvirtino, esą Vilniaus kraštas buvo užimtas „vietinių gyventojų“ iniciatyva. (Po to dar įvyko „plebiscitas“, kuriame „Vidurio Lietuvos“ gyventojai pasisakė už prisijungimą prie Lenkijos.) Lietuvoje esama istorikų, kurie 1919–1920 m. vykusį ginkluotą konfliktą tarp lietuvių ir lenkų laiko ne Lietuvos ir Lenkijos karu (ne Lenkijos agresija prieš Lietuvą), o pilietiniu karu tarp vadinamųjų „naujalietuvių“ (modernios nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos šalininkų) ir „senalietuvių“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės idėjos šalininkų, kurie savo tapatybę suvokė kaip gente lituanus natione polonus). Tie istorikai – gerbiami ir populiarūs viešieji asmenys, „nacionalinio transliuotojo“ laidų dalyviai ir vedėjai. O koks būtų mūsų požiūris į istoriką (arba bet kurį kitą viešąjį kalbėtoją), kuris konfliktą Ukrainoje bandytų vaizduoti kaip pilietinį karą tarp „nacionalistų“ ir „Rusų pasaulio“ šalininkų (gente ukrainus natione russus)? Kaip sakoma, klausimas retorinis. Bet požiūris į 2013 m. pabaigoje prasidėjusią Ukrainos dramą kaip į ginkluotą pilietinį konfliktą (tarp „nacionalistų“ ir „Rusų pasaulio“ šalininkų) vis dėlto yra labiau pagrįstas negu požiūris, kad 1919–1920 m. Lietuvoje vyko ginkluotas pilietinis konfliktas tarp „naujalietuvių“ ir „senalietuvių“. Ir štai kodėl.

Pirmiausia (ir svarbiausia) todėl, kad – patinka tai mums ar nepatinka – idėjos apie Ukrainą kaip „Rusų pasaulio“ dalį šalininkų toje šalyje yra daug daugiau negu tų, kurie kadaise Lietuvoje į Jakšto kvietimą atsakė „przenigdy“. O jaunosios ukrainietės dainos populiarumas skirtinguose Ukrainos regionuose yra labai nevienodas. Jau įvykiai Maidane parodė, kokių gilių takoskyrų esama Ukrainos pilietinės visuomenės kūne. Užtenka pasakyti, kad tik apie 10 proc. žuvusių Maidane tenka devynioms Pietryčių Ukrainos sritims ir Krymui, aneksuotam Rusijos. Iš didžiulio regiono su milijoniniais Donecko, Charkovo, Dnepropetrovsko ir Odesos miestais per Maidano įvykius žuvo mažiau žmonių negu iš vienos Lvovo srities (atitinkamai 11 ir 19). O visi, kurie žuvo per gaisrą Odesos Profsąjungų rūmuose, buvo to miesto gyventojai, skirtingai negu kita riaušių dalyvių pusė (Maidano šalininkai). Ukrainos piliečių konsensusas dėl to, kokia turėtų būti šalies nacionalinė idėja, yra ne toks platus, koks buvo Lietuvoje 1919–1920 m. Be viso kito, tai liudija ir ne itin sėkmingos mobilizacijos į Ukrainos kariuomenę „bangos“. Akivaizdu, kad Rusija aktyviai dalyvauja kariniame konflikte, remdama jai palankią Ukrainos – kaip „Rusų pasaulio“ dalies – idėją. Bet akivaizdu ir tai, kad – norime mes to ar ne – Rusijai palankios idėjos šalininkų dabartinėje Ukrainoje yra daugiau negu tų, kurie 1919–1920 m. Lietuvoje rėmė „senalietuvių“ politinius idealus. Akivaizdu ir tai, kad įžūliai kišdamiesi į Ukrainos vidaus reikalus ir skatindami Maidano revoliuciją, Vakarai prisidėjo, kad nugalėtų tokia nacionalinė idėja, kuri tiesiog objektyviai nepajėgi visoje valstybės teritorijoje įsitvirtinti nesmurtiniu būdu. Ukraina, deja, yra tokia šalis, kurioje tai, kas tinka Lvove, dažnai netinka Odesoje ir Donecke. XX a. pradžios Lietuvoje „przenigdy“ absoliučiai lietuvių tautos daugumai ištarė su ja susvetimėjusi aristokratija – absoliuti tautos mažuma, o jaunosios ukrainietės „niekada“ net ir dabartinėmis sąlygomis labai daug kam Ukrainoje dar neskamba kaip savaime suprantamas dalykas. Ten vis dar įmanoma būti šalies patriotu, bet pirmenybę teikti orientacijai į Rytus, o ne į Vakarus. Tiesa, ši galimybė pastaruoju metu tampa vis labiau problemiška. Tai liudija kad ir neseniai nužudyto rašytojo, žurnalisto Olesio Buzinos likimas.

To, kas vyksta Ukrainoje, interpretacijų spektras išsidėsto tarp dviejų kraštutinių polių. Viename iš jų – požiūris, pasak kurio, Ukrainoje vyksta kone klasikinis pilietinis karas, nes rusai (didžiarusiai) ir ukrainiečiai yra tos pačios tautos – rusų – dalys, tautos, ilgus amžius gyvenusios vienos valstybės ribose ir „nenatūraliai“ padalytos tarp trijų valstybių (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos), įvykus SSRS griūčiai. Esant tokiam požiūriui, net atviras Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Ukrainą laikytinas pilietiniu karu, kuris tik dėl istorinio nesusipratimo įgavo konflikto tarp valstybių pavidalą. Kitame poliuje – Rusijos agresiją kenčianti, ne tik už save, bet ir už visą Europą kariaujanti ukrainiečių tauta, imperialisto Putino ir jo banditų gaujos baudžiama už Maidane padarytą europinį pasirinkimą. Esant tokiam požiūriui, visi, kurie nepritaria šiam pasirinkimui, laikytini Ukrainos priešais, išdavikais, „vatnikais“ ir „koloradais“, t. y. naikintinais kenkėjais. Abu požiūriai yra istoriškai neteisingi, destruktyvūs ir visiškai nenaudingi regiono tautoms. Tai, kad tokia apgailėtina situacija vis dėlto susiklostė, rodo, kad kai kam ji yra naudinga. Vengdamas kaltinimų sąmokslo teorijų skleidimu, susilaikysiu nuo naudos gavėjo arba gavėjų, nes, kaip rašoma Šventajame Rašte, „mūsų daug“ (Mk 5, 9), įvardijimo, – kas nuodugniai gilinasi į Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų istoriją ir jų priešistorę, gali pats padaryti išvadas.

1919–1920 m. buvusios LDK teritorijoje grūmėsi dvi nacionalinės idėjos, dvi Lietuvos valstybės vizijos. Abi jos brendo toje teritorijoje. Vilniaus Rasų kapinėse ilsisi ir Jonas Basanavičius, ir Józefo Piłsudskio širdis. Po SSRS žlugimo atsiradusi Ukrainos valstybė priglaudė skirtingose valstybėse kilusias ir brendusias nacionalines idėjas. Skirtingai nuo Piłsudskio ir Vilniaus, Stepanas Bandera nieko bendro neturi nei su Krymu, nei su Odesa, nei su Donecku. Aišku, tai nereiškia, kad žmonės, laikantys Banderą nacionaliniu didvyriu, negalėtų gyventi vienoje valstybėje su Krymo, Odesos ir Donecko žmonėmis, kurių absoliuti dauguma Banderos nacionaliniu didvyriu tikrai nelaiko. Tačiau tam reikėjo, kad Banderos ir jo pasekėjų išpažįstama nacionalinė idėja nebūtų skelbiama vienintele toleruotina visoje didžiulėje valstybėje, kurioje dar labai didelis žmonių skaičius (daug didesnis už tą, kuris kadaise Lietuvoje į Jakšto kvietimą atsakė „przenigdy“) suvokia Ukrainą kaip (didesniu arba mažesniu mastu) priklausančią „Rusų pasauliui“. Banderos pasekėjai šiai avantiūrai ryžosi, vedami nuoširdaus idealizmo (o gerais norais, kaip žinome, ir kelias į pragarą grįstas), bet Ukrainos oligarchai ir Vakarai šį žingsnį žengė, vedami merkantilių tikslų (tiesa, JAV ir Europos Sąjungos interesai nebuvo visai vienodi). Priešingai nei teigia oficiali propaganda, atsakomybė už liūdną Ukrainos padėtį tenka anaiptol ne vien jos Rytų kaimynei.