Robert R. Reilly. Atsisveikinimas su tikrove

Būkime atviri dėl to, kas nutiko JAV Aukščiausiajame teisme priimant sprendimą dėl vienalyčių „santuokų“ įteisinimo visoje šalyje. Teisėjas Anthony Kennedy paskatino Teismą pripažinti tikrovės neigimą ir rinktis prieblandą, lyg ji atstotų dienos šviesą. 

Tai darydamas jis (A. Kennedy – vert. pastaba) buvo visiškai nuoseklus. 2003 m. byloje Lawrence prieš Teksasą jis Konstitucijoje sugebėjo atrasti teisę į sodomiją. Prieš metus byloje  JAV prieš Windsor, jis dirbtinai sukūrė teisę homoseksualams tuoktis ir taip paminė svarbiausius Santuokos gynimo akto skyrius. Dabar jis privedė Teismą iki sprendimo, kuris panaikino visus likusius Konstitucijos ar teisės straipsnius, kurie draudė vienalytes „santuokas“, nes jis atrado, kad Konstitucijos 14-oji pataisa suteikia teisę į tokią „santuoką“ (įdomumo dėlei, ši pataisa  buvo pasirašyta visų valstijų, kurios draudė sodomiją). 

Kiekvienas teisėjų nužengto kelio žingsnis reikalavo pripažinti sodomijos aktą kaip moraliai lygiavertį heteroseksualiam, o galiausiai ir santuokiniam aktui. Bylos Obergefell prieš Hodges (2015) nutarimas buvo paskutinis žingsnis šioje grandinėje ir išaukštino sodomiją iki tinkamo santuokos pagrindo.

Trumpai tariant, santuokos aktas yra aukščiausia žmogaus seksualumo išraiška. Santuoka savo prigimtimi yra vienijanti ir kurianti. Remiantis Aristoteliu, žmogus pilnai išpildo savo seksualumą – pasiekia jo tobulumą – santuokoje. Bet koks kitas seksualinis elgesys, išskyrus santuokinį, savo prigimtimi yra netobulas ir stokoja iš santuokos kylančio gėrio.

Leiskite pateikti palyginimą apie 20/20 matančias akis ir aklumą. Akys pasiekia visą savo potencialą, kai regėjimo koeficientas yra 20/20. Neįmanoma matyti dar geriau. Viskas, kas yra žemiau 20/20 koeficiento reiškia regėjimo organo nepakankamumą. Kuo toliau nuo tobulo matymo, tuo mažesnis koeficientas. Aklumas yra visiška regėjimo stoka. Jei kas teigtų, kad aklumas yra taip pat gerai ar lygu regėjimui, jis įtikinėtų, kad gėrio stoka yra lygu gėriui, kuris yra atskaitos taškas ir kurio nebuvimas leidžia kalbėti apie jo stoką. Tai, savaime suprantama, būtų neprieštaravimo principo pažeidimas, kuris teigia, kad kažkas negali tuo pat metu ir būti tuo, kuo yra, ir to priešingybe.

Aukščiausiasis teismas patyrė kažką panašaus: iš prigimties nesuvienijantis ir nekuriantis aktas tapo lygus, arba toks pat vertingas, kaip vienijantis ir kuriantis. Tokiu būdu sodomija ir kiti homoseksualūs aktai tapo lygiaverčiai heteroseksualioms santuokoms. Šia savotiška teorija teisėjas Kennedy grindžia savo išgirtą laisvę homoseksualams tuoktis. Tačiau laisvė sudaryti santuoką yra teleologiškai pagrįsta santuokos tikslais, kurių neįmanomą pasiekti vienalytėms poroms. Laisvė susituokti negali įtraukti šios laisvės pažeidimo, taip pat kaip ir žodžio laisvė negali apimti laisvės meluoti. Sodomijoje yra tiek pat sekso, kiek regėjimo aklume. Tai ne tik sekso suteikiamo gėrio nepriteklius, bet ir to gėrio bei santuokos paneigimas. Paneigimas, kuris nevienija ir nekuria. Todėl teisėjas Kennedy ir jo kolegos pažeidė neprieštaravimo principą. Bet, kaip jau minėta, ne pirmą kartą. Kas slypi už tokio teisėjų nuoseklumo?

Turėjau patirties dirbant su žmonėmis, kurie kenčia nuo psichopatinės paranojos. Įdomus faktas, kad tokie žmonės dažnai turi aukštesnį nei vidutinis intelektą. Jie taip pat pasižymi nepriekaištinga logika. Supratus jų veiksmų prielaidas, galima pastebėti, kad jų elgesys yra tobulai logiškas. Tačiau problema yra ta, kad prielaidos, kuriomis jie remiasi, yra klaidingos – visiškai nutolusios nuo tikrovės. Dėl to jie yra laikomi išprotėjusiais. 

Teisėjas Kennedy pasižymi nepriekaištingais loginiais gebėjimais, bet jo prielaidos yra visiškai nutolusios nuo tikrovės. Tam tikra prasme, jo požiūris dar labiau iškreiptas nei paranojiko tikrovės suvokimas, nes paranojikas paprastai neneigia neprieštaravimo principo. Teisėjas Kennedy ir kiti jam pritariantys Aukščiausiojo teismo teisėjai pažeidė nenuginčijamą principą, kas privedė prie beprotybės. Problema tik ta, kad institucija, kur minėti teisėjai vykdo savo veiklą, nėra psichiatrinė, ir jie nėra jos pacientai. Nors jie ir elgiasi kaip tokie.

Šiuo sprendimu buvo paminta ne tik Konstitucija ir demokratiniai principai, bet ir tikrovė savaime. Dėl savo pačių sąžinės ir dvasinio išlikimo mes turime atsispirti Teismo primetamoms nuostatoms, kad tamsa yra tapati šviesai, aklumas regėjimui, o sodomija santuokai.

„Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.”

Versta iš www.catholicworldreport.com