Arvydas Juozaitis. Atsakymas R. Valatkai: Gaila, kad refleksija Tau nėra būdinga – tik ideologija

Kovo 25 d. signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka per Lietuvos radiją skaitė savo parašytą komentarą „Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“, kuriame Lietuvos lenkų rinkimų akcijos radikalų dvikalbystės reikalavimų nevykdančią Lietuvą apkaltino tęsiant „Rusijos carų ir sovietų politiką“ ir renkantis „ne Europą su Lenkija, o V. Putiną ir Rusiją“.

Skelbiame filosofo, rašytojo, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario dr.  Arvydo Juozaičio atvirą laišką Rimvydui Valatkai.

Rimvydai, sveikas gyvas.

Niekad nemaniau, kad Tau kada rašysiu, bet šį kartą, kaip sako istorikai, „negaliu tylėti“.

Tavo komentaras per Lietuvos Radiją apie lenkiškų pavardžių rašymą – atvira demagogija. Vien ko vertas perlas-palyginimas: tai ar ne su Putino Rusija einame?!

Tėvavardžių rašymas SSSR laikais (mūsų teritorijoje) nebuvo toks, kokį Tu jį nupiešei. Aš lietuviškai buvau „Jono-Algimanto“, ir rusiškame paso puslapyje (ir užsienio pase taip pat) buvo įrašyta: “Йоно-Альгиманто”.

Bet kalba ne apie tai. Kalba apie lietuvių kalbos erdvę. Ar ji mažai susiaurinta Vilnijos krašte? Nejaugi reikia dar ką sakyti? Pavyzdžiui, jie net gatvių pavadinimus ne „lenkiškai užrašo“, o išverčia į lenkų kalbą. Ir pan.

Žinai, jeigu 1930 metais būtume persiėmę tokia kalbos-erdvės išdavimo logika, kokią Tu siūlai dabar, matyt, ir Tavo pavardė šiandien prasidėtų W. Kodėl nepakeli akių į latvius? Jie tikrai ir valstybiškai gina kalbą: kaip rašė rusiškas, lenkiškas ir kt. pavardes – pasuose! – su lotyniška „s“ galūne, taip ir rašo. Milžiniška nelatviška liaudis tyli. Nes supranta, kur gyvena. Valstybėje su valstybinės kalbos erdve. Net Daugpilyje, ne tik Rygoje (kur lavių vis dar tik 42 proc.). Jie ir užsienio visas pavardes verčia (ant knygų viršelių taip pat, rašydami originalo ženklais tik ant ketvirto viršelio, dažniausiai). Ir jie juk nėra barbarai, ar ne?

Pavardė nėra prekės ženklas, kaip Tu pristatai. Nėra ir vien juridinis dėmuo.

Tai valstybės–tradicijos reikalas. XX a. Lietuva gimė iš kalbos.

Mes išduotume savo paskutinius brolius latvius. Ir jeigu šis pakitimas įvyks – atkirsime save nuo jų, o juos nuo savęs jau ilgam. Gal ir pavisam. Štai tada tai bus pabaigos pradžia – suartėjimas (kurio ir šiaip jau nėra) patirs istorinį fiasko.

O tie keli šimtai Lenkijos lietuvių, kurie išdrįso pasirašyti pavardes lietuviškai – kenkia sau, savo darbui. O ir mūsų lietuviškų diakritinių ženklų Lenkijos valdininkai neištaria, savo kompiuteriuose „neatpažįsta“. Taigi, praktikoje… nėra nė ką lyginti.

Lenkija – bene vienintelė ES šalis vykdanti (jaučiasi taip) mesianizmo politiką.

Nejaugi Tau, tiek daug matančiam, tai neaišku?

Gaila, kad refleksija Tau nėra būdinga – tik ideologija.

Žodžiu, gyvuok.

Pagarbiai, Arvydas J.