Indrė Pusevaitė. Vilniaus paminklų politika: jokio sprendimo - blogiausias sprendimas

Paminklas Lukiškių aikštėje kovotojams už laisvę atminti ir Žaliojo tilto skulptūros jau du dešimtmečius grįžta į politikų bei visuomenės dėmesio centrą. Dėl jų ginčijamasi straipsniuose, rašomos peticijos, rengiamos akcijos. Norint suprasti, kodėl abu monumentai kelia tiek aistrų, vertėtų  pažvelgti į neseną praeitį.

Dabartinis Žaliasis tiltas buvo pastatytas 1948 m. ir, be susisiekimo ir komunikacijos reikmių, nuo pat pradžių turėjo ir kitą paskirtį. Kaip nurodo kultūros istorikai, Ivano Černiachovskio vardu pavadintas tiltas bei jo paminklo „puošiama“ aikštė, dabar vadinama Vinco Kudirkos vardu, sudarė vientisą architektūrinį bei paminklinį ansamblį. Šio ansamblio paskirtis buvo šlovinti Raudonosios armijos generolą, tuomet skambiai vadintą „Vilniaus išvaduotoju“ ir Tarybų sąjungos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Socrealistinio stiliaus skulptūros „atspindėjo“ bei šlovino įsivaizduojamą tikrovę: po didingos pergalės susikūrusią ir klestinčią socialistinę visuomenę bei keturias jos atramas: proletarus, ūkininkus, mokslo inteligentiją bei karius.

Būtent atsižvelgdami į pirminę politinę statulų paskirtį ir jų simbolinę reikšmę, dalis visuomenės šiandieną pasisako už šių statulų pašalinimą. Šiai pozicijai taip pat atstovaujantys politologai bei žurnalistai primena, jog skulptūros tarnavo kaip ideologijos, tiesiogiai atsakingos už milijonų žmonių mirtis, kančias bei Lietuvos valstybingumo ir dalies tautos fizinį sunaikinimą, įrankiai. Jos buvo pastatytos pirmiausia politiniais, o ne estetiniais sumetimais, todėl ir jų išliekamoji vertė pirmiau svarstytina ne estetiniu, o politiniu pagrindu. Šie komentatoriai siūlo pažvelgti kaip Vakarų Europa elgiasi su nacių paliktais simboliais: užuot juos saugojusi,  ji viską, kas turi kokį nors ryšį su nacistine Vokietija, rauna iš pašaknų- šalina iš viešųjų erdvių. O juk Lietuvai tarybinė okupacija padarė ne mažesnę žalą nei fašizmas.

Tuo tarpu Žaliojo tilto statulų vertę ginantieji teigia, kad ant tilto testovi specifinę to laikmečio estetiką reprezentuojantys darbininkai, valstiečiai, tarnautojai ir kariai. Nors taip manantys piliečiai dažnai pripažįsta, kad skulptūros buvo pastatytos ideologiniais tikslais, tačiau tvirtina, kad interpretacijos ir simboliai laikui bėgant pačių gyventojų yra perkuriami iš naujo. Piktindamiesi griežta skulptūrų kritika, šią jie vadina chrestomatiniu juodai-baltos optikos ir seno propagandinio žodyno taikymo naujais tikslais pavyzdžiu. Iniciatyvos jas šalinti tuomet suprantamos kaip pastangos pamiršti dalį istorijos ir akcentuoti tik tuos jos fragmentus, kurie konstruoja pageidaujamą homogenišką suvokimą apie Lietuvą ir tautiškumą. Galimų istorinės praeities interpretacijų spektro apribojimas tuo tarpu įvardijamas kaip pats agresyviausias ideologinis veikimas.  

Panašu, jog dalis lietuvių ideologinę skulptūrų funkciją nuvertino gerokai greičiau, nei SSRS teisių perėmėja Rusija. 2009 m. Maskvos merija siūlydama finansinę paramą skulptūrų restauravimui nė neslėpė, jog tai daro dėl artėjančių Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 65-ųjų metinių. 

Lukiškių aikštės istorija taip pat neatsiejama nuo svarbiausių mūsų istorijos lūžių, daugybę metų ji tarnavo kaip tam tikrų tautinių vertybių arba politinių reprezentacijų vieta. 1920 m. jos centre buvo pastatytas paminklas 1863 m. sukilimo aukoms atminti, vėliau iki pat 1991 m. stovėjo Lenino skulptūra. Po nepriklausomybės atkūrimo, nutarus, jog aikštė turi atitikti memorialinę ir reprezentacinę paskirtis, numatyta, kad joje iškils paminklas Lietuvos laisvės kovotojams. 

Visgi 2013 m. liepą laimėtoju paskelbtas architektų kūrinys „Tautos dvasia“ toli gražu nebuvo visuotinai įvertintas kaip priimtinas ir tautinę tapatybę aiškiai reprezentuojantis simbolis. Anot projekto kritikų, tarp kurių ir Laisvės gynėjų bei politinių kalinių organizacijos, tai tikrai nėra įtaigus, lengvai identifikuojamas, visuotinai priimtinas, tautos dvasią ir kovotojų už laisvę atminimą įprasminantis projektas. Jo autoriai nurodo, jog abstrakti, nerūdijančio plieno kreive į dangų kylanti skulptūra vaizduoja sielos nerimą - iš narvo ištrūkstantį paukštį. Tačiau kaip pripažįsta ir architektas Rolandas Palekas, kurio paruoštas projektas „Ramybė“ laimėjo Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą, be žodinio paaiškinimo suvokti ką būtent norėjo pavaizduoti menininkai paprasta nėra. Anot jo, „galbūt vieni matys paukštį, kiti – ir kitus dalykus. Šis paminklas - pakankamai „talpus“ [prasmėms - aut past.]“. Reikėtų pažymėti, jog dalis visuomenės monumentalaus paminklo aikštėje matyti apskritai nenori. Nors diskusijų dėl aikštės ateities lauką turėtų riboti jau priimtas sprendimas joje įamžinti Laisvės kovotojų atminimą, jie reikalauja aikštę paversti nepolitizuota žalia erdve, priimtina žmonėms su skirtingomis istorijos sampratomis.

Visuomenėje tebesitęsiant šioms diskusijoms, politikai sprendimo atsakomybės prisiimti taip pat nesiryžta: sprendimai patikėti vadinamosioms ekspertų komisijoms. Vengimas atsižvelgti į piliečių nuomonę argumentuojamas tuo, kad visuomenė yra nehomogeniška ir negali tinkamai įvertinti meninių projektų idėjų ir jų organiško santykio su atitinkama erdve bei vieta.

Nerimą kelia tai, kad tokia padėtimi šiandien nesunkiai gali pasinaudoti mūsų valstybei ne itin draugiškos kaimynės. Juk ne veltui lietuviams antrą dešimtmetį trypčiojant dėl monumento laisvės kovoms Lukiškių aikštėje bei dėl Žaliojo tilto skulptūrų, savąją istorijos politikos kryptį seniai pasirinkusi Rusija demonstruoja pasirengimą Raudonosios armijos kariams skirtus monumentus kadaise jų okupuotose valstybėse saugoti visomis priemonėmis: nesvarbu, finansinėmis, kaip Lietuvoje, ar jėgos, kaip Estijoje.