Dovilas Petkus. Ar Rusijos imperija kūrė lietuvių tautą?

Šiandien Lietuvos socialiniuose moksluose gero skonio ženklas yra paminėti, kad lietuvių tauta susiformavo XIX amžiuje, tačiau daug rečiau imamasi aiškintis prielaidas, leidusias tam įvykti. Prof.  A.Jokubaitis rašydamas apie tai, kada atsirado politinė lietuvių tauta, unikaliai atkreipė dėmesį ir į tai, kokią reikšmę šiame procese suvaidino žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Lietuvoje masinių blaivybės akcijų ir lietuviškos spaudos kontrabandos dėka XIX a. antroje pusėje atsirado svarbiausias tautos kūrimo veiksnys – „iš apačios“ kylantis solidarumo jausmas ir kova už bendrąjį gėrį. Visgi, labai dažnai nepastebimas ir išorinis tautą kūręs veiksnys – carinės Rusijos valdžios spaudimas. Kaip Rusijos politika pagimdė lietuviškąjį nacionalizmą?

Kaip žinoma, 1858 metais Motiejus Valančius pradėjo vykdyti nuoseklią blaivybės sąjūdžio veiklą. Buvo sukurti blaivybės brolijos įstatai, kurie tapo šio masinio judėjimo programa. Jau 1860 m. iš visų 820 tūkst. katalikų 690 tūkst. dalyvavo blaivybės sąjūdyje. Per dvejus metus alkoholio suvartojimas vyskupijoje krito net penkis kartus. Nors iš pradžių toks masinis judėjimas buvo carinės valdžios toleruotas, po 1863 m. sukilimo blaivybės sąjūdis buvo uždraustas remiantis ne kuo kitu, o  politiniais motyvais, sąjūdį vadinant Rusijos imperijai pavojinga veikla. Galime tik pamėginti įsivaizduoti, koks mentalinis lūžis vyksta paprastų valstiečių sąmonėje, išgirdus tokius draudimo motyvus. Jų, kaip eilinių katalikų noras pavartyti lietuvišką maldaknygę ir negerti degtinės, pasirodo, yra ne kas kita, o tikrų tikriausia politika. Neatsargiai rinkdama terminus Rusijos valdžia blaivybės ir spaudos puoselėtojus įvardijo politiniais lyderiais, o maldaknygių skaitytojus ir abstinentus – politiniais dalyviais. 

Nereikia pamiršti, jog tuo laikotarpiu buvo vykdoma baudžiavos panaikinimo reforma. Natūralu, jog laisvu nuo savo pono asmeniu tapęs valstietis negalėjo staiga būti įjungtas į politinį šalies gyvenimą, tačiau politika, kuri iki tol buvo tik aukštuomenės reikalas, politizuotų blaivybės ir spaudos klausimų dėka tapo prieinama ir kiekvienam artojui. M. Valančiaus asmenybė, vedama katalikiškų dorovės principų, sugebėjo organizuoti iki tol neregėtą  žmonių mobilizaciją, tačiau politinį krūvį šiai veiklai suteikė pati rusų valdžia. Blaivybės įstatai taip tapo ne pasižadėjimu negerti, bet parašu po politine programa. Lietuviškos spaudos persekiojimas nebebuvo tik viešosios tvarkos palaikymas, bet politinio pobūdžio represija. Valančius iš jam pavaldžių katalikų bendruomenės sukūrė kultūrinį demosą, o carinės administracijos reakcija šį demosą pavertė tauta. 

Žinant, jog būtent rusų administracija politizavo lietuvių bendruomenę, kyla klausimas: kodėl carinei valdžiai kalbos ir alkoholio reikalai atrodė politiški? Atsakymo, matyt, reikėtų ieškoti Rusijos politinėje – religinėje tradicijoje. Rusijoje politika nuo seno buvo suaugusi su religija, atskirti kritiką carui nuo kritikos stačiatikybei buvo praktiškai neįmanoma. Caro įsakymai Rusijos stačiatikių bažnyčioje kvestionuojami nebuvo (taip pat yra ir su dabartiniais Rusijos vadovais). Šis dvigalvio erelio principas – valstybės ir bažnyčios institucijų suaugimas –  lėmė, jog Rusijos vadovai nuo seno yra ir savotiški valstybės religiniai lyderiai. Atsižvelgiant į tai, galime teigti, jog rusiškasis valdžios ir religijos santykis buvo ta priežastis, dėl kurios kovą su katalikybe Rusijos valdžia politizavo – M.Valančiaus kova už katalikų teises ar katalikišką pasaulėžiūrą jiems visada atrodė kaip caro politikos kritika, noras atkurti ATR arba ardyti imperinę tvarką.

Žemaičių Didysis, kuris sugebėjo be prievartos laimėti žmonių palankumą ir paklusnumą, realių  politinių galių niekada neįgavo, tačiau buvo įvardintas politiku caro valdžios. Tiesa, toks įvardijimas politiškai įgalino ne patį vyskupą, bet visus jam paklūstančius katalikus. Pavadindami vyskupą savo priešu, Rusijos administracijos atstovai netikėtai savo priešais pavertė visą tautą. Rusijos imperijos suteiktas politinis krūvis nepolitiniams lietuvių bendruomenės atributams suformavo priešpriešą, kurią šiandien galime vadinti moderniojo nacionalizmo užuomazga arba vartais į naujos politinės bendrijos - Lietuvos valstybės kūrimą.