Vytautas Raškauskas. Į diskusiją dėl abortų turi grįžti vyro atsakomybės klausimas

Požiūris, jog abortas yra išskirtinai moters reikalas, visų pirma žemina pačią moterį, nes vyrą skatina vengti bet kokios atsakomybės. T...


Požiūris, jog abortas yra išskirtinai moters reikalas, visų pirma žemina pačią moterį, nes vyrą skatina vengti bet kokios atsakomybės. Tai tik dar pavojingiau sumąsčius tokią moters išskirtinę teisę įtvirtinti įstatymiškai, nes įstatymas kuria elgesio visuomenėje normą.

Įtikinti, jog sprendime dėl kūdikio gyvybės neturi balso teisės, vyrai pareigos nebejaučia net ir tą kūdikį moteriai pagimdžius. Tuo tarpu vyrų atsakingumo stoka besiskundžiančios moterys tikina nesuprantančios, kodėl jau pagimdžius vyras nebenori prisiimti pareigos, nors jos pačios iki tol tikino, kad tai tik jų ir niekieno kito reikalas.

Valstybė, kuri iki šiol buvo linkusi sunkią valandą nėščias moteris palikti apsispręsti vienas, sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės dėka nusprendė joms suteikti 72 val. pagalbos laiką, per kurį numatyta suteikti informaciją apie galimybes gauti konsultaciją. Savaime aišku, toks laiko tarpas būtų dar prasmingesnis, jeigu ne tik gydytojo, bet ir psichologo bei socialinio darbuotojo konsultacijos galimybę moteriai garantuotų valstybė.

Ne paslaptis, jog moters, ką tik sužinojusios apie galimai nepageidaujamą nėštumą, psichologinė būklė gali būti nepakankamai stabili priimti atsakingą sprendimą. Derėtų pamąstyti, kodėl savižudžius, taip pat konkrečią akimirką patiriančius, rodos, nepakeliamų sunkumų, visaip kaip bandome atkalbėti nuo savižudybės. Savižudžio sprendimas, deja, gali būti toks pat neadekvatus kaip nėštumo nelaukiančios moters pirminis sumišimas ir baimė. Beje, ta pati baimė gali kamuoti ir vyrą, tad derėtų per tą laiką konsultuoti ir jį.

Statistika rodo, jog nemaža nėštumo nutraukimų dalis išprovokuojama būtent vyro, kuris pasitelkdamas psichologinį ar net fizinį smurtą vengia savo atsakomybės. Tokie vyrai, be jokios abejonės, teisę lygiavertiškai spręsti dėl nėštumo praranda bet kokiu atveju – yra 72 val. ar nėra – taip kaip ją praranda, tarkim, prievartautojai.

Smurtą šeimoje per tas 72 val. nesunkiai nustatytas ir kvalifikuotas konsultantas, taip sudarydamas sąlygas į tokio vyro poziciją paprasčiausiai neatsižvelgti, o kartu įpareigoti vyrą finansiškai remti moterį, jei ši vis dėlto apsisprendžia gimdyti. Tokiais atvejais, taip pat vyrui moterį palikus dėl nėštumo, valstybė galėtų vyrą savo turimais instrumentais įpareigoti prisiimti bent jau finansinę atsakomybę.

Praktika, kai moteris darosi abortą tik dėl to, kad vyras neprisiima atsakomybės, žūtbūt turi tapti veikiau išimtimi nei norma.

Tiesa, naudojant smurtaujančio vyro ir moters, kuriai reikalaujama išskirtinės teisės nuspręsti dėl aborto, argumentą lieka ne visai aišku ir tai, kodėl nuo tokio vyro moteris laukiasi apskritai, jeigu tik jis jos neprievartavo.

Pripažinkime, tiek vyrai, tiek ir moterys teisę į savo kūną realizuoja būtent lytinio akto metu. Moteriai pastojus, dar atsiranda ir vaiko teisių klausimas, apibrėžtas tiek LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tiek ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.

Tačiau dėl nederamai besielgiančių vyrų neturėtų kentėti tie, kurie konkrečiai situacijai susiklosčius, skirtingai nei moteris, kūdikio nori ir laukia. Keista, jog tokiems vyrams nėra sudaromos sąlygos įsipareigoti kūdikį auginti patiems. Suprantama, tokiu atveju išnešioti ir pagimdyti vis tiek tektų moteriai, tačiau reta moteris, galinti kūdikį atiduoti į patikimas rankas, jo atsikratys tik todėl, kad to nori. Juk plačiai sutariama, jog abortas nėra gėris savaime.

Sakysite – tokių vyrų nedaug. Taip pat santykinai nedaug yra išprievartavimų atvejų, kurie yra pagrindinis abortų šalininkų argumentas. Jei abortas įteisintas plačiai naudojant pavienių atvejų argumentą, neturėtų būti problema pripažinti vyrų teisės auginti vaiką pagal pavienių vyrų reikalavimus. Juolab kad šie nieko kenksmingo nereikalauja. Beje, kaip jau minėjau, įstatymas ilgainiui formuoja elgesio normą.

Natūralus nėštumas neprasideda be lygiaverčio vyro indėlio, o veiksmas dažniausiai turi pasekmę. Kad ir kaip įnirtingai bandoma propaguoti lytinius santykius be jokių pasekmių, nereikėtų nustebti, jei vis dėlto ta pasekmė ant pečių užgriūva visu savo svoriu. Tiek moteris, tiek vyras pasirinkdami lytiškai santykiauti, kartu prisiima ir dalį galimos atsakomybės. Jeigu vyras, sužinojęs apie nėštumą, nebėga, nesmurtauja ir yra pasiryžęs savo atsakomybę pripažinti, jam turėtų priklausyti taip pat ir balso teisė dėl aborto. Tačiau užvis svarbiau visų pirma įtvirtinti vyro atsakomybę nelaimingai susiklosčiusio nėštumo atveju.

Susiję

Vytautas Raškauskas 8612390221062882492
item