Vytatas Radžvilas. Apie lietuviakalbę ir lietuvišką žiniasklaidą (I)

Svarbūs įvykiai dažnai nutinka tarsi nepastebimai, nes jų tikroji reikšmė ne visada iš karto būna aiški. Vienu iš tokių įvykių tapo valdžios kirstas finansinis smūgis „Respublikos“ laikraščiui. Tai turėjo būti pirmasis žingsnis siekiant sužlugdyti visą šią žiniasklaidos grupę. Jokia paslaptis, kad visuomenė šį įvykį suprato ir vertino nevienareikšmiškai. Kaip ir buvo galima laukti, vienus piktino toks atviras ir šiurkštus mėginimas susidoroti su valdžiai „nepatogiais“ leidiniais, kiti atvirai džiūgavo, kad naikinama, jų nuomone, „antivalstybinė“ ir „amorali“ spauda. Buvo ir tebėra trečioji - svyruojančiųjų - gausi grupė. Tai žmonės, kurie nuoširdžiai vertina bei gerbia žodžio laisvę ir net pasiruošę ją ginti. Tačiau šiuo atveju jie linkę manyti, kad „Respublika“ pirmiausia buvo nubausta už publikacijas „Snoro“ banko bylos tema. Todėl daugelis jų tiki, kad smūgis „Respublikai“ iš esmės yra tik Lietuvoje įprastas galingų ir įtakingų grupuočių „santykių aiškinimosi“ ir sąskaitų suvedinėjimo atvejis, neturėsiantis rimtesnių kultūrinių ir politinių padarinių visai šaliai.

Iš tikrųjų šie padariniai jau yra ir vis labiau bus juntami, bet juos įmanoma suvokti tik aiškiai įžvelgiant skirtumą tarp lietuviakalbės ir lietuviškos šalies žiniasklaidos. Po „Respublikai“ suduoto kad ir nemirtino, bet skaudaus kirčio jau ketvirtį amžiaus šalyje kryptingai naikinama lietuviškos žiniasklaidos erdvė dar labiau susiaurėjo. Tai reiškia, kad lietuviškumą saugančios tvirtovės toliau griaunamos, o jis pats vis sparčiau stumiamas į viešojo gyvenimo paribius. Kitaip ir būti negali, nes spausdintas žodis nuo XIX a. buvo ir tebėra viena svarbiausių tautos dvasinę gyvastį maitinančių versmių.

Jokia moderni tauta negali būti gyva tik savo šnekamąja kalba ir žodinės kultūros paveldu. Kad nebūtų užgožta kaimynų ir neišnyktų nuo Žemės paviršiaus, ji privalo būti sąmoninga - turėti istorinę atmintį ir suvokti save kaip bendrų vertybių ir tikslų saistomą ir telkiamą politinę ir pilietinę bendriją. Tokį Tautos narių bendrumą leidžia sukurti ir palaikyti tik raštas, daugiausia reguliariai leidžiami spaudiniai, tai yra knygos ir ypač - laikraščiai. Juose svarstant įvairius visuomenei rūpimus reikalus net ir vieni kitų asmeniškai nepažįstantys jos nariai nejučia susaistomi nematomais dvasiniais ryšiais ir galiausiai pasijunta tos pačios bendruomenės - Tautos - žmonėmis. Būtent taip J.Basanavičiaus „Aušra“ ir jo bendraminčių bei sekėjų leista spauda iš pradžių sukūrė modernią lietuvių tautą, galiausiai įsteigusią ir savo nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tačiau spaudos galią bei reikšmę puikiai suprato ir tie, kuriems pats lietuvių tautos buvimas atrodė it rąstas akyje ir kurie darė viską, kad tos Tautos neliktų net pėdsako. Vis dėlto XIX a. tautos naikintojai dirbo šiurkščiai ir negrabiai. Jie nesugalvojo nieko kito, o tik uždrausti spaudą lotyniškomis raidėmis. Kadangi veikė tiesmukai ir atvirai, sulaukė atkirčio. Prasidėjo kelis dešimtmečius trukusi ir pergale pasibaigusi knygnešių epopėja.

Tarybiniai tautos naikintojai pasimokė iš savo pirmtakų klaidų. Jie nedraudė lietuvių kalbos ir spausdinto lietuviško žodžio. Priešingai, tas spausdintas žodis buvo sąmoningai pasitelktas dvasiškai žudyti Tautai - ištrinti jos istorinę, tautinę ir valstybinę sąmonę. Todėl lietuviškais žodžiais buvome mokomi ir raginami išsižadėti lietuviškumo ir nebebūti lietuviais. Mus visaip įtikinėjo, kad „Aušros“ įkvėpto Atgimimo laikotarpiu susiformavusi Tauta kaip žemės, kalbos ir istorinio likimo saistoma žmonių bendrija yra reakcinga atgyvena, o jos sukurta valstybė buvusi visais atžvilgiais nenusisekęs ir todėl pačiai Tautai žalingas darinys - tikras politinis ir istorinis nesusipratimas. Slenkant okupacijos dešimtmečiams šiuo melu tikinčių ir dvasinės bei politinės savasties atramas - istorinę atmintį, tautinę savigarbą ir valstybinį išdidumą - praradusių, bet dar lietuviškai iš įpročio šnekančių jau nebe lietuvių skaičius nenumaldomai gausėjo. Akivaizdus šito įrodymas - net didžiausio kovos už Nepriklausomybę pakilimo laikotarpiu tada dar tris su puse milijono narių turėjusioje Tautoje vargais negalais buvo galima priskaičiuoti vos kiek daugiau negu 200 tūkstančių „popierinių“ sąjūdininkų. Aktyviai siekusių Nepriklausomybės buvo gerokai mažiau. Dauguma šią kovą abejingai ir pasyviai - tiesa, dalis geranoriškai - stebėjo iš šalies ir tiesiog laukė, kuo ji baigsis. Jie neturėjo noro ir ryžto kovoti dėl savos valstybės dėl akivaizdžios priežasties - lietuviakalbė, bet antilietuviška propaganda jau buvo spėjusi juos įtikinti, kad turėti savo valstybę neverta, tad daugelis abejingųjų net nesuprato, kam ji apskritai reikalinga ir kodėl verta vargti, kovoti ir juo labiau aukotis, kad ji būtų atkurta.

Neapsigaudinėkime ir nemeluokime patys sau: atkūrus Nepriklausomybę lietuvių tautos ir valstybės drama nesibaigė. Priešingai - ji tęsiasi ir net gilėja. Šios dramos ašis yra didysis paradoksas: Lietuva nori ir stengiasi sugrįžti į Vakarų pasaulio kultūrinę ir geopolitinę erdvę ir čia saugiai bei jaukiai įsikurti, bet kaip Tauta ir valstybė ten nėra laukiama. Šios erdvės senbuvius ir šeimininkus ji domina tik kaip išteklių šaltinis. O kad toje bent kol kas daugiausia dar lietuviakalbių žmonių gyvenamoje teritorijoje būtų galima įvesti savas taisykles ir joje tvarkytis kaip patinka, stengiamasi neleisti šiems žmonėms vėl susivokti ir pasijausti esant visaverte Tauta ir pamėginti iš naujo politiškai susiorganizuoti - pagaliau įsteigti tikrą, tai yra skirtą ir tarnaujančią pirmiausia jiems patiems, o ne butaforinę, arba pirmiausia patarnaujančią svetimiems valstybę.

Štai kodėl į „išsilaisvinusią“ Lietuvą taip greitai sugrįžo ir čia net dar labiau suklestėjo sovietmečio šmėklos. Jos siaučia ir spausdinto žodžio baruose. Didžioji lietuviakalbės žiniasklaidos dalis yra atvirai antilietuviška ir tęsia komunistinių „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“ ir kitų panašių leidinių darbą bei tradicijas. Lietuviškai skaitomais ir tariamais žodžiais toji žiniasklaida toliau siunčia pagrindinę ir svarbiausią sovietmečio propagandos žinią - pagarba ir ištikimybė tautiškumo ir valstybingumo idealams yra pasenę prietarai, o tik jų pagrindu galinti gyvuoti ir išlikti Lietuvos valstybė - beviltiška atgyvena, kurios dera kuo skubiau atsikratyti.

Atsaistyti „vesternizuojamą“ ir „europeizuojamą“ lietuvį nuo jo žemės, Tautos ir kalbos - toks yra šitokios žiniasklaidos skleidžiamos ideologinės propagandos tikrasis tikslas. Jos „šviečiamas“ - visaip „europeizuojamas“ ir „moderninamas“ - lietuvis kasdien mokomas ir įtikinėjamas, kad tokių dalykų kaip Tėvynė ir jos žemė apskritai nėra ir būti negali. Jam aiškinama, kad pats Lietuvos žemės vaizdinys negali turėti jokių kitų prasmių, išskyrus vieną: toji žemė esanti tik „europinės žemės rinkos“ segmentas, kurio fragmentėlis yra ir jo asmeninis žemės sklypelis, neturintis jokios kitos vertės, o tik rinkos kainą. Siekiama, kad Lietuvos žemės, kaip visos Tautos bendro buvimo ir įsibūtinimo erdvės, samprata apskritai išnyktų iš šitaip „europeizuojamo“ lietuvio sąmonės. Joje Tėvynės viziją privalo užgožti jos susmulkėjusi parodija - tik buitiškai suvokiamų „namų“, arba „tėviškės“ vaizdinys. Nuo Tėvynės atsieti „namai“ nėra tikri namai, nes jie tėra vieta, į kurią atsitiktinai ir trumpam galbūt kada ir užklys turistinio smalsumo vedamas po pasaulį besibastantis šitaip kryptingai ugdomas „globalus“ naujalietuvis.

Toji propaganda taip pat moko ir ragina šiandienos lietuvį išsižadėti ryšio su savo Tauta kaip prigimtine dvasine, kultūrine ir istorine bendruomene. Jos užsakovams reikia, kad galutinai praradusi jos narius saistančius ryšius Lietuvos žemėje šimtmečius gyvenusi Tauta virstų padrika ir beforme, valstybiškai neorganizuota toje pačioje teritorijoje tik atsitiktinai susitelkiančių ir nuolat iš jos ir į ją migruojančių „individų“ sankaupa. Šiuo keliu nueita taip toli, kad jau nebesivaržoma tiesiai ir atvirai išrėžti, jog Tauta esanti tik „fetišas“, ir dar pridurti, kad nenutiks nieko blogo, jeigu Lietuvoje jos nebeliks, o čia gyvens tiesiog abstraktūs „žmonės“. Tenka pripažinti, kad šitaip tiesmukai skelbti tokią visiško Lietuvos sunaikinimo - šalies ištautinimo ir išvalstybinimo - viziją privengė net uoliausi ir įžūliausi sovietmečio veikėjai.

Lietuviai taip pat pratinami prie minties, kad jų kalba yra ne Tautos dvasios išraiška ir atspindys bei jos nepakartojamą savitumą padedanti išskleisti terpė, o banalus ir laikinas kasdienio susižinojimo įrankis, kurį bet kada galima pakeisti kitu - prašnekti kokia nors „pažangesne“, „universalesne“ ar tiesiog „patogesne“ kalba. Atvirai menkinami ir „kalbos Talibanu“ pravardžiuojami visi tie, kurie pri(si)mena, kad nors okupacijos laikotarpiu lietuvių kalba buvo kryptingai naikinama ją palaipsniui stumiant iš viešojo gyvenimo ir siaurinant jos vartojimo lauką, tačiau ji vis dėlto nebuvo paversta atvirų patyčių objektu, tai yra nebuvo savanoriškai ir entuziastingai darkoma. Tarpukario Respublikoje išugdytos ir įtvirtintos pagarbos lietuvių kalbai užtaiso pakako bent jau tam, kad ir sovietmečiu išliktų sveika nuovoka, draudžianti lengvabūdiškai žaisti gimtąja kalba, o ypač neatsakingai eksperimentuoti su jos raidynu. Net ir tais niūriais laikais buvo suprantama, kad rašytinis žodis yra „sumedžiaginta“ ir objektyvuota tariamo žodžio forma, kurią brangina ir puoselėja visos apsišvietusios ir kultūringos tautos. Jos supranta, kaip svarbu ir kartu sunku atrasti savosios kalbos garsus tobulai perteikiantį raidyną, todėl gerbia ir puoselėja savųjų „kalbos tėvų“ sukurtas abėcėles kaip nacionalines vertybes ir jų be reikalo nekaitalioja - juo labiau tenkindami politines svetimų valstybių užgaidas ir reikalavimus. Štai kodėl lietuviakalbės, bet antilietuviškos žiniasklaidos visokeriopai remiamas bei garbstomas ir dėl jos įtakos ir poveikio masinio visuomenės pasipiktinimo ir protesto taip ir nesukėlęs Lietuvos valdžios vergiškas pasiryžimas „praturtinti“ lietuvišką abėcėlę atveriant kelią įtraukti į ją visas lotyniškų alfabetų raides yra aiškus požymis, kad XXI a. pradžios lietuviai, ar bent jau didelė jų dalis, nebėra tikra - savo kalbą ir jos raidyną gerbianti ir sauganti Tauta.

Tokiame kontekste naujausias mėginimas sužlugdyti „Respubliką“ ir visą jos leidinių grupę nušvinta gerokai kitokia šviesa. Paviršutiniška ir netikslu sakyti, kad tai yra tik dar vienas Lietuvoje nuolatos rusenančio valdžios ir žiniasklaidos konflikto protrūkis. Iš tikrųjų atėjo laikas atvirai prabilti apie jau ketvirtį amžiaus šalyje trunkantį valdančiųjų karą su lietuviška žiniasklaida ir net pačia tokios žiniasklaidos idėja. Šių dienų Lietuvoje turi teisę gyvuoti tik lietuviakalbė - Tautą ir valstybę neigianti ir griaunanti, bet kokiu būdu ne lietuviška - jas teigianti ir ginanti - žiniasklaida. Būtent ši principinė valdančiųjų nuostata yra politinis ir ideologinis jų karo su lietuviška žiniasklaida variklis.