Joseph Ratzinger. Jono Pauliaus II enciklikos (I)

Per pusę valandos aptarti keturiolika mūsų Šventojo Tėvo enciklikų neįmanoma. Norint suprasti visumą, išvysti teminius akcentus bei jų kryptį, reikėtų išsa- miai apmąstyti kiekvieną iš jų. Per pusvalandį galima tik bendra ir paviršutiniška apžvalga. Akcentų atranka bus neišvengiamai vienpusiška ir galėtų būti kitokia. Be to, įvertinant visumą būtina nepalikti nuošalyje įvairių kitų popiežiaus magisterinių raštų, dažnai gana svarbių ir neatsiejamų nuo Šventojo Tėvo magisterinių ištarų visumos.

Po visų šių išankstinių išlygų enciklikas dabar galima suskirstyti į giminingos tematikos grupes. Pirmiausia minėtinas 1979–1986 m. atsiradęs trejybinis triptikas, kurį sudaro enciklikos Redemptor hominis, Dives in mi- sericordia ir Dominum et vivificantem. Per dešimtį metų (1981–1991) pasirodo trys socialinės enciklikos – Labo- rem exercens, Sollicitudo rei socialis ir Centesimus annus. Yra enciklikų ir ekleziologijos tema: Slavorum apostoli (1985), Redemptoris missio (1990), Ut unum sint (1995). Ekleziologijos sričiai taip pat galima priskirti ligi šiol paskutinę popiežiaus encikliką Ecclesia de Eucharistia (2003) ir tam tikru atžvilgiu encikliką Redemptoris ma- ter (1987) apie Mariją: jau savo pirmojoje enciklikoje popiežius artimai susiejo Motinos Bažnyčios ir Baž- nyčios Motinos temas, sykiu išplėsdamas jas istorijos teologijos ir pneumatologijos kryptimis: „Visų labiau- siai prašau pačią Bažnyčios Motiną, kad teiktųsi toje žmonijos naujojo Advento maldoje būti su mumis, ku- rie sudarome Bažnyčią, arba jos Sūnaus mistinį Kūną. Tikiu, kad per tokią maldą gausime iš aukštybių Šventąją Dvasią ir tapsime Kristaus liudytojai lig pat žemės pakraščių...“ (22). Mariologija, popiežiaus akimis, api- ma visas didžiąsias tikėjimo temas; nė viena enciklika neužbaigiama be žvilgsnio į Viešpaties motiną. Galop lieka trys didieji magisteriniai tekstai, kuriuos galime priskirti antropologijos sričiai – Veritatis splendor (1993), Evangelium vitae (1995) ir Fides et ratio (1998).

Pirmoji enciklika Redemptor hominis yra asmeniškiau- sia, visų vėlesnių enciklikų išeities taškas. Būtų nesun- ku parodyti, kad čia jau užkliudomos visos būsimos temos. Visu rimtumu iškeliamas tiesos – tiesos ir lais- vės sąryšio – klausimas laisvės trokštančiame, bet tiesą arogantiškumu bei laisvės priešybe laikančiame pasau- lyje. Šiame pirmajame dideliame magisteriniame tekste jau reiškiasi ekumeninė popiežiaus aistra. Bendrais bruožais pateikiami didieji enciklikos apie Eucharistiją akcentai – Eucharistija ir auka, auka ir atpirkimas, Eu- charistija ir atgaila. Pasauliui skelbiamas imperatyvas „Nežudyk“ – didžioji Evangelium vitae tema. Su Mari- jos tema, kaip jau matėme, susijusi popiežiui būdinga orientacija į krikščionybės ateitį. Bažnyčios siejimasis su  Kristumi,  Šventojo  Tėvo  požiūriu,  yra  ne  sąsaja su praeitimi, orientacija atgalios, bet būtent ryšys su tai, kas yra ateitis ir teikia ateitį bei ragina Bažnyčią atsiverti naujam tikėjimo tarpsniui. Popiežiui tiesiog trūkte ištrūkstančiuose žodžiuose: „O mūsų epochos Bažnyčia, atrodytų, dar karščiau su šventu atkaklumu kartoja: „Veni, Sancte Spiritus! Ateik! Aplankyk!“, jau- čiama jo asmeninė viltis, negana to, vidinis akinimas, kad Viešpats mums iš naujo dovanotų tikėjimo ir pil- natviško gyvenimo dabartį, naująsias Sekmines (18).

Visas šias temas, skambėsiančias – kaip jau sakėme – visame popiežiaus mokyme, jungia viena vizija, kurios esmines  kryptis  turėtume  bent  pamėginti  nusakyti. Per rekolekcijas, Krokuvos kardinolo 1976 m. vestas popiežiui  Pauliui  VI  ir  Romos  kurijai, jis  pasakojo, kaip  Lenkijos  intelektualai  katalikai,  priešindamie- si oficialiu tapusiam marksizmui, iš pradžių stengėsi griauti požiūrį, kad materija absoliuti. Tačiau netrukus disputo centras persislinko: parūpo nebe filosofiniai gamtamokslio pagrindai (nors ta tema visada išliko reikšminga),  bet  antropologija –  kilo  klausimas:  kas yra žmogus?

Ta antropologija nėra tiesiog filosofinė teorija apie žmogų, ji išsiskiria egzistenciniu pobūdžiu. Jos slap- ta tema – atpirkimo klausimas. Kaip žmogui gyventi? Kas turi atsakymą į klausimą dėl žmogaus – į šį gana praktišką klausimą? Kas gali pamokyti, kaip gyven- ti, – materializmas, marksizmas ar krikščionybė? Taigi antropologinis klausimas yra ne tik mokslinis bei racio­ nalus, bet sykiu ir pastoracinis: kaip galime parodyti žmonėms kelią į gyvenimą ir netikinčiajam atskleisti, kad mums irgi ramybės neduoda jo klausimai ir kad Petras žmogaus šiandienių, kaip ir anuometinių, dile- mų akivaizdoje teisus sakydamas Viešpačiui: „Viešpa- tie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žo- džius“ (Jn 6, 68). Šios antropologinės galėtynės apima filosofiją, pastoraciją ir Bažnyčios tikėjimą.

Savo pirmojoje enciklikoje Jonas Paulius II, taip sakant, apibendrino savo kaip Bažnyčios ganytojo bei mūsų laikų mąstytojo ligtolinio kelio vaisius. Jo pirmoji en- ciklika sukasi apie klausimą dėl žmogaus. Kone šūkiu tapo sakinys: žmogus yra „pirmasis ir pagrindinis ke- lias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia“ (14). Tačiau cituo- jant šiuos žodžius pernelyg dažnai užmirštama, jog ką tik prieš tai popiežius buvo pareiškęs: „Jėzus Kristus yra pagrindinis Bažnyčios kelias. Jis pats yra mūsų ke- lias į Tėvo namus (plg. Jn 14, 1 ir t.), taip pat – kelias į kiekvieną žmogų“ (13). Todėl ir formuluotė apie žmo- gų kaip pirmutinį kelią, kuriuo privalo žengti Bažny- čia, iškart tęsiama taip: „Tai paties Kristaus nurodytas kelias – kelias, kuris nenuklystamai veda per Įsikūniji- mo ir Atpirkimo slėpinį“ (14).

Popiežiaus požiūriu, antropologija ir kristologija yra neperskiriamos. Kas yra žmogus ir kurlink jis turi eiti, kad surastų gyvenimą, parodyta būtent Kristuje. Šis Kristus yra ne tik žmogiškosios egzistencijos iliustra- cija – pavyzdys, kaip reikėtų gyventi, – bet ir yra tam tikru būdu susivienijęs „su kiekvienu žmogumi“ (13). Jis palyti mus pačioje mūsų egzistencijos gilumoje ir taip žmogui iš vidaus tampa keliu. Jis pralaužia „aš“ izoliaciją, laiduoja kiekvieno individo nesugriaunamą kilnumą ir sykiu nugali atskirtį bendravimu, kokio ieš- ko visa žmogaus esybė.

Antropocentrizmas, popiežiaus akimis, yra kristo- centrizmas, ir atvirkščiai. Priešingai nuomonei, jog žmogaus esmę galima paaiškinti tik remiantis primi- tyviomis žmogaus būties formomis, popiežius laikosi įsitikinimo, jog suvokti tai, kas yra žmogus, įmanoma tik turint priešais akis tobulą žmogų ir tik juo remian- tis pažintinas žmogaus būties kelias. Čia labai prime- na Teilhard‘ą de Chardiną, kartą taip suformulavusį: „Studijuodami vien fosilijas niekaip neprieisime prie mokslinio žmogaus problemos sprendimo, kurį siūlo įdėmus šiandienio žmogaus savybių bei galimybių, lemsiančių rytojaus žmogų, nagrinėjimas.“

Jonas Paulius, žinoma, eina toliau: tai, kas yra žmogus, galiausiai galime išvysti žiūrėdami į tą, kuris visiškai išpildo žmogaus būties esmę būti Dievo paveikslu; tą, kuris yra tikrasis Dievo Sūnus, Dievas iš Dievo ir Švie- sa iš Šviesos. Tad vidinę pirmosios enciklikos kryptį labai atitinka tai, kad tolesniame popiežiaus mokyme ji su dviem kitomis enciklikomis suaugo į triptiką apie Trejybę. Klausimas, kas yra žmogus, neatsiejamas nuo klausimo, kas yra Dievas. Toks antropologijos įtrau- kimas į Dievo klausimą aiškiai patvirtina Guardinio tezę, kad žmogų pažįsta tas, kuris pažįsta Dievą.

Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (407) 2014, p. 9-12