Romualdas Ozolas. Lietuvos lenkai - separatistai

Jau šiandien lenkų bendruomenės atstovų Lietuvos valdžioje elgesį vienareikšmiškai reikia vadinti separatizmu.

Lietuvos pietryčių autonomizacija yra ilgalaikis Lietuvos polonizatorių tikslas, vykdomas siekiant į Lietuvos oficialiuosius asmens dokumentus įvesti lenkišką rašybą, krašto vietoves ir miestų bei kaimų informacinius užrašus rašyti lenkų kalba bei lenkų raidynu, žlugdyti ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo lietuviškuosius židinius, riboti lietuvių apsigyvenimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamoje teritorijoje. Ši politika vykdyta nuolat, spaudimą Lietuvai sustiprinant tai viename, tai kitame strateginio elgesio bare.

Dabar, kai Rytuose vėl, kaip jau ne vieną kartą istorijoje, ima marširuoti maskvėnų kariauna, lenkai nuo kultūrinių ir juridinių spaudimo priemonių pereina prie jėgos naudojimo politikos. Pradiniai žingsniai gali būti ir nelabai pastebimi. Svarbiausia - pademonstruoti, kad valstybės, kurioje gyvena bendruomenė, įstatymai jiems negalioja.

Jaroslavo Narkevičiaus išvyka į Vatikaną, kur jis dalyvaus popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijų renginiuose - tipiškas tokio pobūdžio faktas. Lietuvai kanonizacijos iškilmėse atstovauti buvo pakviesta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Seimas pakvietimo negavo.

Į iškilmes su kaimyninės valstybės akreditacija ir daliniu kelionės apmokėjimu išvyksta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Lietuvos Seimo vicepirmininkas Jaroslavas Narkevičius.

Lietuvos ambasada Italijoje diskretiškai, tačiau kiekvienam politiškai raštingam suprantamai buvo atsakiusi, kad akreditacijos J.Narkevičiui išrūpinti negali. Tada p. J.Narkevičius pasitelkė, kaip sako jis pats, „kitą valstybę“ ir - išvažiuoja. Kas jam „šita valstybė“, tai yra Lietuva, kai yra „kita valstybė“, tai yra Lenkija, kuri jį remia taip pat, kaip Rusija rusakalbius remia Ukrainoje.

Bandymas savo nelojalumą Lietuvai pridengti Seimo pirmininkės „pritarimu“ ir Seimo valdybos sprendimu apmokėti kelionės išlaidas, t.y. kitos valstybės atstovą Lietuvos Seime pripažinti Lietuvos valstybės atstovu, yra ne incidentą švelninanti, o jį dramatizuojanti aplinkybė: Seimo valdybos sprendimas politiškai reiškia Lietuvos vasalitetą Lenkijai, kuri per Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus įvairiuose Lietuvos valdžios lygiuose Lietuvą laiko savo provincija.

Supranta ar nesupranta Seimas, ką daro toleruodamas tokį „minkštą“, bet tolin nutaikytą separatizmą - neturi jokios reikšmės, svarbu faktai.

Faktai, deja, vienareikšmiai.