Dovilas Petkus. Nenoras gyventi demokratija

„Jūs labai blogi žmonės, išties“, - taip britų europarlamentaras Nigelas Farage'as prieš porą metų apibūdino Europos Komisijos spaudimą Airijai neskelbti demokratinių rinkimų, kol nebus patvirtintas jos metinis biudžetas. Paradoksalu, tačiau Europos Sąjungoje, kuri nuolat akcentuodavo demokratijos laisvę, pradeda vyrauti demokratiją varžančios tendencijos. Nenuostabu, kad ir Lietuvoje „iš apačios“ suorganizuotas referendumas neretai valdžios atstovų yra vertinamas skeptiškai, jam sudaromos kliūtys.

Kalbama apie surinktus 300 tūkst. parašų ir vadinamąjį „žemės“ klausimą, tačiau šiuo atveju nėra svarbu, ko yra siekiama šiuo referendumu, bet kaip yra įgyvendinama tautos pareikšta valia. Tokią tautos, kaip suvereno, teisę kritikuojantys teigia, esą Lietuva bus „užreferenduminta“. Yra pamirštama, kad prieš kelis dešimtmečius Lietuva, išsilaisvindama iš sovietinės okupacijos, pasirinko demokratinį politinį režimą, aukščiausią jo kontrolę perduodama tautai. Visgi kai kam atrodo, kad tauta net ir po dvidešimties metų išlieka tamsi, atsilikusi, be politinės kultūros. Paradoksas, tačiau prieš dvidešimt metų, dar be demokratijos patirties, referendumui tikom, o štai šiandien - jau nebe. Klausimas, kas tokią suvereno kokybę nustato? O faktas lieka faktu, jog pati prisiimdama atsakomybę dėl svarbiausių politinio gyvenimo klausimų ir vis mažiau dėl to kaltindama rinktą valdžią, į kurią piliečiai neretai dar žvelgia kaip į visų šalies negandų priežastį, tauta efektyviausiai gali judėti demokratinės brandos link.

Lietuvoje referendumas, kaip demokratijos išplėtimo sąlyga, savaime negarantuoja jokių politinių sprendimų priėmimo - kad tai įvyktų turi dalyvauti mažiausiai pusė balso teisę turinčių piliečių, tačiau pats referendumo skelbimas atlieka svarbią tautos valios pripažinimo misiją. Atitinkama piliečių grupė pralaimėti gali, bet tik jei viskas įvyksta pagal aiškiai nustatytas žaidimo taisykles. Tačiau kai pareikšta valia spręsti yra varžoma valdžios institucijų, šimtai tūkstančių žmonių yra ne nuviliami, o politiškai sugniuždomi, praranda paskutinius tikėjimo valdžia likučius ir yra grąžinami į sovietmečio mokyklinį suolą, kuriame elgtis reikia ramiai - šurmulio nekelt ir „draugo“ neklaidint.

Tik nedemokratiškai valdantys politikai gali bijoti savo tautos balso. Valdžiai, kuri to nebijo, nebegalima prikabinti konspiracinio šešėlio ar savanaudiškos gyventojų mulkintojos vardo. Kliudymas referendumams tampa praleista proga jai bent iš dalies susigrąžinti taip seniai prarastą piliečių pagarbą. O nuolankumas galimybei spręsti pagrindžia esminį mūsų šalies suverenumo principą, kad tautos, kaip politinės bendrijos, gyvenimas yra jos pačios reikalas.

Neretai kalbant apie piliečių teisę į referendumą yra gąsdinama ir „hitleriais“. Esą platesnės demokratijos įgyvendinimas leistų įsitvirtinti radikaliam blogiui, bet, kaip byloja istorija, blogio diktatūrų įsitvirtinimo esminis bruožas ir buvo ne kas kitas, o demokratijos varžymas.

Europa yra demokratijos tėvynė. Ir būtent šio politinio režimo kokybės skirtumai lemia, jog Lietuva negrįžta į eurazinę erdvę, kur nuo seno visas politinis gyvenimas vyko pagal „vsio zakonno“ („Viskas pagal įstatymą“ (rus.k.). Ne šalių ekonominiai rodikliai, bet jų gebėjimas sutarti su savo kaimynais ir gana aukšta demokratijos kokybė leido įsilieti į Europos šeimą. Į sąjungą, kuri iš kitų geopolitinių erdvių ir išsiskiria tuo, jog formaliai pripažįsta kiekvienos valstybės narės ir jos piliečių teisę nekliudomai, savarankiškai spręsti savo politinį gyvenimą. Bent jau taip turėtų būti. Priešingai nei erdvėje Rytuose. Visgi labai panašu, kad kritikuojant tautos sprendimo valią į Lietuvą grįžta pavojingas mąstymo tipas, kad viską reikia priimti kaip nekvestionuojamą politinę duotybę (nes juk vietiniai „čiabuviai“ nėra pajėgūs savarankiškai priimti politinių sprendimų). Gerai pažįstamas „vsio zakonno“ stilius, tik po kiek rafinuotesne, modernesne skraiste.

Kalbant apie demokratiją Europos Sąjungoje, minėtini ir jos paramos fondai. Liūdina, jog šiandien labai dažnai mūsų šalies sprendžiami politiniai klausimai atsiremia į tai, ar gausime pinigų, ar ne. Demokratija yra skirta politiniams sprendimams priimti ar tik pinigų gavybai pateisinti? Tai, ar mes gausime pinigų dėl savo politinės valios, ar ne, mūsų turėtų net nedominti, jeigu politinę laisvę vertiname labiau nei riebesnę dešrą. Šiandien turime paklausti savęs: ar išties prieš dešimtmetį taip troškome grįžti į Vakarų bendruomenę tam, kad apgintume savo politinę valią ir išsaugotume demokratiją? Ar patys vis dar norime prisidėti prie demokratijos kūrimo? Ar visa, kas rūpėjo, buvo tik fundatorių pakeisti? Viskas, ko norėjom, buvo tik pinigai?..

Tokiu atveju beliktų blaiviai pripažinti, kad niekad netroškom nei laisvės, nei valstybingumo. Ir galbūt taip mums dar pavyktų išsivaduoti iš Lietuvos politikos, neleidžiančios suprasti iliuzijos, neva čia vis dėlto buvo sukurta demokratinė valstybė, atstovaujanti laisvai tautai.