Peter Kreeft. Krikščionybė ir naujoji pagonybė

Patį rimčiausią iššūkį krikščionybei šiandien kelia ne kuri nors kita iš didžiųjų pasaulio religijų, ar tai būtų islamas, ar budizmas. Tai nėra ir paprastas ateizmas, kuris stokoja gylio, gebėjimo patraukti mases, išliekančios galios. Veikiau tai yra religija, apie kurią daugelis galvojame, kad ji jau mirusi. Ta religija – pagonybė, ir ji šiandien yra labai gyvybinga.

„Senoji“ pagonybė kilo iš kaimo. Net ir pats žodis „pagonybė“ yra kilęs iš lotyniško termino pagani, o tai reiškia „iš laukų“ arba „kaimo gyventojai“. Būtent kaimiečiai Romos imperijoje paskutiniai atsivertė į krikščionybę ir paskutiniai atsisakė savo protėvių ikikrikščioniškų įsitikinimų. Šiandien yra priešingai, ir kaimo žmonės yra paskutinieji, kurie atsisako krikščionybės „naujosios“ pagonybės vardu. Savo ruožtu pastaroji klesti miestuose.

Senoji pagonybė buvo gerokai didingesnis dalykas nei dabartinė. Visa tai nuostabiai apibendrina Gilberto Keitho Chestertono citata, viename sakinyje sutalpinanti visą pasaulio dvasinę istoriją: „Pagonybė buvo didžiausias dalykas pasaulyje, o krikščionybė buvo dar didingesnė, ir nuo to laiko visa kita tapo palyginti maža.“

Senojoje pagonybėje buvo mažiausiai trys dalykai, kurie darė ją didžią. Visų šių dalykų trūksta šiandienėje naujojoje pagonybėje.

Pirmasis dalykas yra dievobaimingumas – natūralus religinis instinktas, verčiantis gerbti tai, kas yra didingesnis nei tu pats. Tai nuolankumas, kuris instinktyviai nurodo žmogui jam priklausančią vietą didžiojoje visų dalykų schemoje. „Nuosaikumas“ ir „santūrumas“ žengė kartu su tuo, ypač klasikinėje civilizacijoje. Šūkis „nieko per daug“ buvo įrašytas kiekvienoje Apolono šventykloje kartu su raginimu „pažink save“.

Šis natūralus kuklumas ir pagarba yra visiška priešingybė šiandienio naujojo pagonio iš moderniųjų Vakarų arogancijai. Tik Rytų kultūros šiandien dar išlaiko tradicinį nuolankumą. Vakarai to nesupranta ir geriausiu atveju galvoja, kad toks nuolankumas yra keistas, o blogiausiu – veidmainiškas.

Naujoji pagonybė reiškia virtualų žmogaus sudievinimą, žmogaus kaip naujojo Dievo religiją. Vienas iš pagrindinių jos šūkių, kurį dažnai kartoja ir krikščionys, yra „nelygstama žmogaus asmens vertė.“ Naujosios pagonybės tikslas yra sukurti dangų žemėje, sekuliarus atpirkimas. Kita naujosios pagonybės kertinė sąvoka yra humanizmas – religija, kuri nepakelia galvos į dangų, tačiau siekia sutalpinti dangų galvoje.

Antrasis senosios pagonybės ingredientas, kurio šiandien trūksta, yra objektyvi moralė arba „Tao“, kaip savo pranašingoje jau klasika tapusioje knygoje „Žmogaus panaikinimas“ rašė C. S. Lewisas. Ikimodernus žmogus, tiek pagonis, tiek krikščionis, buvo įsitikinęs, kad moralinės normos yra absoliučios: nelanksčios ir nekvestionuojamos. Jos taip pat buvo objektyvios – atrandamos, o ne sukuriamos, aptinkamos kūrinijos prigimtyje.

Visa tai pakito. Naujoji pagonybė yra situacinė ir prag­matiška. Ji teigia, kad mes esame moralinių normų kūrėjai. Teigiama, jog moralinės normos ne tik randamos įrašytos žmogaus širdyje, tačiau ir yra tos širdies rašomos. Naujoji pagonybė nepripažįsta jokio dieviško apreiškimo, todėl nė vieno žmogaus vertybės negali būti laikomos klaidingomis. Naujosios pagonybės mėgstamiausia Šventojo Rašto citata yra „Neteisk“. Vienintelis dalykas, prieš kurį pasisako naujoji pagonybė, tai teisimas. Vienintelė bloga idėja, anot šios srovės, yra įsitikinimas, jog egzistuoja tikras blogis. Vienintelis dalykas, dėl kurio galima jaustis kaltam, yra pats kaltės jausmas. Ir kadangi ne Dievas, o žmogus yra visų vertybių šaltinis, tai teigiama, kad niekas neturi primesti man „savo“ vertybių.

Tai yra tikrasis politeizmas – daug dievų, daug gėrio sampratų, daugybė moralinių sistemų. Niekas daugiau nebetiki nei Dzeusu, nei Apolonu, nei Neptūnu (man įdomu, kodėl: ar dėl to, kad mokslas tikrai juos paneigė, ar tai tėra tik dėl prisitaikymo prie mados, abejingo paklusnumo žiniasklaidai?). Tačiau moralinis reliatyvizmas yra tolygus senajam politeizmui. Kiekvienas iš mūsų tapome dievu ar dievybe, įstatymo šaltiniu, o ne gavėju.

Trečiasis senosios pagonybės elementas, kurio atsisakė naujoji pagonybė, yra transcendencija – garbinimo ir paslapties jausmas. Senieji pagonys garbino įvairiausius dalykus – praktiškai bet ką, pradedant Dzeusu ir baigiant karvėmis. Tačiau jie bent garbino kažką. Moderniame pasaulyje miršta pats garbinimo jausmas. Tas pastebima net ir mūsų liturgijoje, kuri skamba taip, tarsi būtų išrasta Poezijos panaikinimo komiteto.

Mūsų religinis jausmas išdžiuvo. Moderni religija yra demitologizuota, nudievinta, iš jos atimti stebuklai. Dievas nėra Viešpats, o tik viskas, jis nebe transcendetiškas, o imanentiškas, nebe antgamtiškas, o gamtiškas.

Panteizmas yra patogus, ir tai yra modernybės summum bonum. Panteistinis Dievas yra populiarus, nes, tariant C. S. Lewiso žodžiais, tai yra tarsi „knyga lentynoje“ – pasiekiama, kai tau reikia, ir nevarginanti, kai tau jos neprireikia. Kaip patogu galvoti, kad mes esame burbuliukai dieviškoje putoje, o ne maištingi teisingo dangiškojo Tėvo vaikai. Panteizmas neturi nuodėmės sąvokos, nes nuodėmė reiškia atskyrimą, o nuo visko negali būti atskirtas niekas. Tad trečioji naujosios pagonybės ypatybė – transcendencijos išnykimas – yra glaudžiai susijusi su antrąja – absoliučių moralinių normų nunykimu.

Naujoji pagonybė triumfuoja ne priešindamasi Bažnyčiai, o infiltruodamasi į ją. Ji protingesnė nei senoji pagonybė. Ji žino, kad jokia išorinė opozicija, net ir pačios galingiausios jėgos, niekada neveikė, nes „kankinių kraujas yra Bažnyčios sėkla“. Kai Vakarų misionieriai atvyko į Kiniją, per 60 metų įvyko 2 mln. atsivertimų. Kai Mao ir komunistai ėmėsi persekioti krikščionis, per 20 metų įvyko 20 mln. atsivertimų. Bažnyčia Rytų Vokietijoje dėl tos pačios priežasties yra stipresnė nei Vakarų Vokietijoje. Naujoji pagonybė tai supranta ir todėl naudoja minkštąją, žalčio pasiūlytą strategiją. Ji Šventraščio žodžiais, tais pačiais žalčio žodžiais šnibžda: „Ar tikrai Dievas sakė?…“ (Gen. 3, 1)

Naujoji pagonybė yra trijų jėgų, kurios yra teizmo priešės, susivienijimas. Tos jėgos – humanizmas, politeizmas ir panteizmas. Yra tik penkios galimybės galutinei prasmei ir vertybėms: ateizmas (nėra Dievo); politeizmas (daug dievų); panteizmas (vienas imanentiškas Dievas); ir teizmas (vienas trascendentiškas Dievas). Penkių Karalių mūšis Armagedono slėnyje gali prasidėti jau mūsų eroje. Prognozės visad yra neišmintingas reikalas, tačiau laikų ženklai, anot kai kurių įžvalgių stebėtojų, kalba apie fundamentalius pokyčius, amžiaus pabaigą.

Vadinamasis „New Age“ judėjimas apima visa tai, kas aprašyta kalbant apie naująją pagonybę. Tai veikiau palaidai organizuotas judėjimas, kuris iš esmės yra septintojo dešimtmečio hipių karštinės pritaikymas šiems laikams, o ne centralizuotą darbotvarkę turintis projektas. Tačiau visos strategijos susikerta trijuose taškuose. Gali ir nebūti jokio sąmokslo žemėje suvienyti Bažnyčios priešus, tačiau pragaro strategija visada yra daugiau nei žemės strategija. Tik vienas dalykas yra galingesnis nei pragaro strategija, ir tai – dangaus strategija.

Pragaro vartai negali nugalėti Bažnyčios. Iš tiesų Dievas naudoja nelabąjį pačiam nelabajam nugalėti. Lygiai taip jis darė ir Kalvarijoje, kur žydų, graikų ir romėnų pasauliai susivienijo, kad nukryžiuotų Kristų. Tai simbolizuoja trimis kalbomis užrašyta ir prie kryžiaus prikalta lentelė su kaltinimu.

Pats blogio triumfas, Dievo mirtis, buvo velnio pralaimėjimas, žmonijos atpirkimas, Didysis penktadienis. Nes Dievas, kuris ištarė pirmąjį žodį, ištars ir paskutinį.

Parengė Donatas Puslys

Šaltinis: www.bernardinai.lt