Vytautas Radžvilas. Atviras žodis norintiems išgirsti

Šiuos pamąstymus įkvėpė vis plačiau ir garsiau viešojoje erdvėje svarstoma tema, kurios nebegali nutylėti net didžiausi lietuviškojo ,,optimizmo” šaukliai. Toji tema – tautos išsivaikščiojimo po platųjį pasaulį klausimas. Jau neįmanoma pabėgti nuo niūrios tiesos, kad du dešimtmečius Lietuvoje trunkančių   „reformų” padarinys yra milžiniško masto emigracija – mūsų istorijoje dar neregėtas fizinis tautos nykimas, koks yra buvęs nebent maro protrūkių tarpsniais. Ir tai vyksta apskritai neturinčios precedento demografinės krizės sąlygomis. Visus Europos rekordus mušanti emigracija seniai nebėra tik ekonominė ir socialinė problema, bet tampa egzistenciniu iššūkiu – tautos išlikimo klausimu.

Stojus dar vienam ,,sodybų tuštėjimo metui” šis egzistencinis klausimas įgyja labai kasdienišką ir konkrečią formą: kas ateityje išlaikys senstančią Lietuvos visuomenę? Šis klausimas sunkus net klestinčioms Vakarų Europos šalims, kurios įsileido imigrantus ekonomikos augimo laikais, o dabar turi galimybę pagausinti savo gyventojų skaičių prisiviliodamos trūkstamą darbo jėgą iš naujųjų ES narių. Šios šalys dar gali kelti imigrantams bent jau kai kurias sąlygas ir reikalavimus. Tačiau augantis emigrantų srautas keičia šių šalių demokrafinį ir kultūrinį veidą taip sparčiai ir pastebimai, kad net įžvalgumu nepasižymintys ,,politkorektiški” politikai ir valstybių vadovai nebegali apsimesti nepastebintys tiesiog ore tvyrančios pavojaus nuojautos. Nenumaldomai artėja valanda, kai ilgai pigia darbo jėga buvę ir neretai išnaudojami emigrantai susivoks esą susenusių ir išskydusių juos priėmusių visuomenių atrama ir maitintojais ir pavadins jas tikruoju vardu – išlaikytiniais. Kai tai įvyks, neišvengiamai kils ir kitas klausimas – kas vis dėlto tokiomis sąlygomis turėtų būti tikrasis šalies šeimininkas? Įsivaizduoti ar apsimesti, kad toks klausimas niekada neiškils tolygu sąmoningai arba instinktyviai bėgti nuo tikrovės ir apgaudinėti save.

Lietuva nuo Vakarų Europos šalių skirsis nebent tuo, kad  čia šis klausimas bus sprendžiamas dar skausmingiau. Juk kokias sąlygas ateiviams galės kelti ,,Lietuva be lietuvių” – ištuštėjusi šalis, į kurią plūstantys ateiviai suvoks esą ir iš tiesų bus gelbėtojai, nes turės moralinę teisę pasakyti, kad būtent jie išlaiko čia likusius pagyvenusius ir senus žmones? Apie kokią imigracijos kontrolę ar priešinimąsi neigiamiems jos aspektams tokiomis sąlygomis būtų galima kalbėti? Kokiu mastu ir atžvilgiu šitaip išretėjusi ir priklausoma nuo ateivių malonės tauta galės jaustis savo žemės šeimininkė? 

Todėl norėtųsi iškelti pirmąjį principinį klausimą: ar turime drąsos pripažinti, kad jeigu padėtis nesikeis, jau po 10-15 metų beliks bejėgiškai stebėti, kaip savo šalyje tampame ujama ir sparčiai asimiliuojama mažuma? Argi galima tikėtis, kad, tapę ateivių išlaikytiniais, priversime juos mokytis savo kalbos, gerbti mūsų kultūrą ir papročius, ir pan.?

Čia kiltų ir antras klausimas: ar kapituliuojame ir susitaikome su šitokia lemtimi, ar vis dėlto dar mėginame pakeisti įvykių eigą aiškiai suvokdami, jog laikas sparčiai tirpsta, o tai padaryti galinčių sąmoningesnių ir veiklesnių žmonių gretas retina vis naujos emigracijos bangos?

Sąžiningas, atviras ir aiškus atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti labai naudingas jau vien tuo, kad padėtų išsklaidyti ištisą virtinę dviprasmybių ir atskleistų tikrąsias mūsų visuomenės nuostatas pamatiniais tautos ir valstybės ateities ir likimo klausimais. O dviprasmybių ir neaiškumų sparčiai gausėja. Šiandien jau tenka klausti: ar apskritai buvo toks dalykas kaip tautinis atgimimas ir Sąjūdžio išsivaduojamoji kova? Klausimo potekstė tokia: ar prieš 20 metų nebuvo sukilta tik todėl, kad tai padaryti leido Maskvos valdžia? Ar nebuvo taip, kad norėjusi savo politinę valdžią paversti ekonominiu viešpatavimu Maskvos ir ,,pertvarką” rėmusi lietuviškoji nomenklatūra ieškojo įrankio, leidžiančio jai grumtis su tokio virsmo nenorėjusia kita nomenklatūros dalimi, ir tuo tikslui leido kurtis (ar net inicijavo) sąjūdinio tipo pilietinius sambūrius? Tai reikštų, kad mūsų nepriklausomybė tam tikra prasme buvo šalutinis sovietinės nomenklatūros tarpusavio kovų rezultatas – neišvengiama kaina, kurią sovietinės imperijos valdovai ryžosi mokėti vykdydami „demokratizavimo“ projektą ir vildamiesi (ne be pagrindo), jog ši kaina tik laikina.

Klausimas gali skambėti šventvagiškai, tačiau jis nėra laužtas iš piršto: kaip suprasti ir paaiškinti, kad tie patys žmonės, kurie nepabūgo pakilti prieš milžinišką ir žiaurią anos imperijos jėgą šiandien nuolankiai leidžiasi ujami ir engiami saujelės vietinių sukčių ir faktiškai ne tik nepajėgia, bet net ir nebando jiems pasipriešinti? Tai iš tiesų neraminanti mįslė, verčianti kelti kitą didžiai nepatogų ir nemalonų klausimą: ar nenutiko taip, kad kovodami už savo laisvę ir nepriklausomą valstybę tebuvome visai kito plano įgyvendinimo akli įrankiai, o pati nepriklausomybė atėjo palankiai susiklosčius aplinkybėms ir tarsi atsitiktinai, todėl tos likimo dovanotos valstybės nepajėgiame ir net nenorime išsaugoti? Ar iš tiesų taip jau smarkiai skiriamės nuo kitų buvusių sovietinių respublikų, kurių elitas netyčia nukritusią nepriklausomybę priėmė kone per prievartą, kaip naštą, nes iš tiesų niekada apie ją nesvajojo ir net jos neįsivaizdavo, o ką jau kalbėti, kad būtų mėginęs jos siekti?

Atrodo, kad pagal požiūrį į tautos ir valstybės padėtį šalies visuomenė yra labai susiskaldžiusi ir pasidalijusi į kelias grupes. Pirmoji – viskuo patenkinti, prie dabartinės tvarkos prisitaikę jos apologetai, nenorintys tokių klausimų net kelti – apie juos toliau neverta kalbėti. Antroji – suvokiantys ir pripažįstantys, kad Lietuvos padėtis prasta, bet, kaip apie save yra atvirai pasakęs vienas gerbiamas Sąjūdžio kolega, nebeturintys jėgų ir ryžto ką nors daryti, išskyrus „gerus darbus artimiems žmonėms“. Šitoks sąžiningumas ir atvirumas gerbtini, bet kai ką primena: argi sąžinės ir padorumo uždarymas grynai asmeninių santykių ir privačių reikalų erdvėje nebuvo vienas svarbiausių sovietinio gyvenimo bruožų? Daryti gerus darbus šeimoms ir bičiuliams pagirtina, bet, ar vadovaujantis tokia strategija, įmanoma spręsti tautos ir valstybės išlikimo problemas? 

Trečioji – manantieji, kad pakanka sąžiningai dirbti savo šaliai profesinėje srityje. Tai irgi pažįstama – daugybė žmonių sovietmečiu nuoširdžiai manė, kad geriausiai galima padėti okupuotam savo kraštui kiekvienam tinkamai atliekant savo darbą. Kaip tik tokių žmonių pastangomis Lietuva buvo padaryta ,,mažąja Amerika” – pavyzdine imperijos provincija, net savotiška jos vitrina užsieniui. Bet kur tai vedė? Argi gana gerai sutvarkyta, sąlygiškai klestinti, bet politiškai nesuvereni šalis nėra tik dar patrauklesnė kolonistams ir imigrantams teritorija? Kieno labui savo sąžiningu darbu puoselėtume savo šalį, o ir kokią tai turi prasmę, jeigu toje šalyje gyvenusi tauta išsivaikšto po pasaulį ir nėra noro bei politinės valios ryžtingai stabdyti šį procesą? Ketvirtoji – asmeniškai kritikuojantys esamą tvarką viešojoje erdvėje. Tokia pilietiška ir drąsi pozicija, be abejo, yra geriau negu bailumas ir prisitaikėliškumas. Tačiau ar per 20 metų dar netapo absoliučiai akivaizdu, kad tariama laisvė viešai reikšti savo nuomonę savaime ne tik nėra demokratijos rodiklis, bet yra būtinas nepriklausomybės tarpsniu susiklosčiusio ir įsitvirtinusio nomenklatūrinio-oligarchinio valdymo elementas? Teisingos ir drąsios pavienių žmonių nuomonės ir jų išsakoma kritika ,,valdomos demokratijos” sąlygomis nieko iš esmės nekeičia. Todėl tokia kritika ne tik leidžiama, bet ir skatinama kaip puiki priemonė visuomenės „nepasitenkinimo garui“ nuleisti. Penktoji – patriotiški ir pilietiški žmonės, mėginantys gelbėti šalį veikdami kaip įtakingų valdančiųjų arba vadinamųjų ,,nesisteminių” partijų nariai. Ar šitokia strategija vėlgi neprimena pastangų „tobulinti“ aną sistemą arba „griauti sistemą iš vidaus“ būnant kompartijoje ir veikiant kaip ,,slaptiems sistemos priešams”? Ar iš tiesų rimtai tikima, kad sistema, sugebėjusi neutralizuoti ir nukenksminti jai pasipriešinti teoriškai galėjusią tautos dalį per meistriškai įvykdytą visų jai nelojalių elementų išvalymą iš viešosios ir politinės erdvės ir bent jau iš dalies sąmoningai „organizavusi“ neprecedentinę emigraciją leis, kad į politinę areną įžengtų ją norintys rimtai keisti ar juo labiau ją sugriauti nauji žmonės ir politinės jėgos? Ar galima rimtai ir nuoširdžiai patikėti, kad ne gebėjimais ir darbu savo privilegijuotą padėtį įgijęs dabartinis valdantysis sluoksnis geranoriškai jos atsisakys, jei nebus spaudžiamas „iš apačios“ panašiai kaip Sąjūdžio laikais? Nejau iš tiesų įsivaizduojama, kad jis pats skatins ar net rems esmines reformas bei suks valstybės raidos kryptį demokratijos ir teisingesnės ekonominės bei socialinės santvarkos link? Ar apskritai įgyvendinti sisteminius pokyčius Lietuvoje gali pavieniai žmonės arba kokia nors stebuklingai rinkimus laimėsianti „nesisteminė“ partija? Argi tai nėra visos sąmoningos ir valstybiškai mąstančios tautos ir visuomenės uždavinys?

Mąstant apie šias nuostatas sunku išvengti dar vieno klausimo: ar – tikėkime – nuoširdi asmeniška dabartinės Lietuvos santvarkos kritika ir tokia pat nuoširdi, bet siaura partinė veikla kartais neslepia neįsisąmoninto noro išvengti tikros atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį? Ar tai nėra ypatinga savojo pasyvumo teisinimo ir racionalizavimo forma, kai sąžinė nuraminama pasitelkiant dar ,,anų laikų” nuostatą ,,darau ką galiu“, bet tas „darymas“ nejučia tampa rimtos veiklos imitavimu? Imitavimo požymis būtų tas, kad tarsi ir plušant „tautos labui“ kažkodėl dirbtinai apibrėžiamas ir susiaurinamas pats veiklos laukas ir sąmoningai vengiama kelti dar vieną principinį klausimą: kiek tą lauką būtų galima praplėsti ir ką būtų įmanoma nuveikti, jeigu, užuot veikus pavieniui ar partijose, būtų pamėginta veikti sutelktai, išsikėlus bet kiek ženklesnę tautos dalį galinčius įkvėpti programinius tikslus ir suradus jiems įgyvendinti tinkamas veiklos formas? Kodėl atkakliai nemėginama šito net daryti, o su nepaaiškinamu užsispyrimu dedamos pastangos tam, ką, blaiviai vertinant dabartinio režimo ypatumus ir valstybėje susiklosčiusius galios santykius, sunku pavadinti kitaip, kaip donkichotiška kova su vėjo malūnais?

Kelti tokius klausimus yra menkas malonumas, tačiau šis tekstas turėjo atsirasti. Tikrasis motyvas jį sudėlioti yra keista ir nemaloni moralinė savijauta stebint šių dienų mūsų visuomenės vaizdą, o ypač vadinamosios šviesuomenės elgesį. Privačiai bendraujant su daugeliu žmonių yra akivaizdu, jog visi nors kiek mąstantys pašnekovai puikiai supranta, kad Lietuva susiduria ne su paprastomis raidos ir augimo problemomis, kurias sprendžia visos šalys. Tvyro kone visuotinė nuojauta, kad valstybė buvo pradėta statyti ant šleivų pamatų ir todėl šiandien yra darinys, kurio gyvybingumu bei perspektyvomis tikėti darosi vis sunkiau. Tačiau viskas taip ir baigiasi privačiomis kalbomis ar virtuviniais padejavimais – visai kaip sovietmečiu. Būtent tokia – aiškaus padėties supratimo ir bejėgiško susitaikymo su ja – atmosfera ir yra slogiai nebepakeliama. Nereikėtų stebėtis, jeigu paaiškėtų, kad ji labiausiai ir veja žmones iš šalies. Todėl šių pasvarstymų tikslas – priartinti tiesos valandą. Norėtųsi, kad kiek aštrokas ir tiesmukiškas jų tonas negąsdintų ir nepiktintų, bet paskatintų vieną kartą atvirai ir sąžiningai atsakyti sau: reikalinga mums valstybė ar ne? Galų gale turime išsiaiškinti patys sau, ar po okupacijos jau esame tik iš esmės „perdirbta“ ir „perauklėta“ etnokultūrinė bendrija, ar vis dėlto tebesame valstybinę sąmonę išsaugojusi politinė tauta, norinti savos valstybės ir gebanti už ją pakovoti, o prireikus – ir rimtai ginti. Kaip tik šitokio aiškumo stoka labiausiai slegia psichologiškai ir moraliai, nes sėja alinantį netikrumo dėl valstybės, o ir savo pačių ateities jausmą. Žodžiais visi esame „už Lietuvą“, tačiau liaukimės save apgaudinėję – realiai dėl jos nepersistengiame ir pernelyg nesivarginame, vadovaujamės filosofija, kad „viskas kaip nors susitvarkys savaime“. O jei kas ir daroma, tos pastangos panašesnės į parodomąsias, nes jų nepakankamumas ir neadekvatumas tiesiog bado akis.

Tamsiais istorijos tarpsniais kultūrinis darbas turi didelę reikšmę ir vertę, nes padeda tautai išlikti. Tačiau kyla kur kas rimtesnis klausimas: kiek ilgai šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis gali išlikti tik kultūriniais siekiais apsiribojanti, bet savos valstybės nenorinti turėti tauta? Ar kultūrinė veikla gali apsaugoti tautą nuo išnykimo ilguoju laikotarpiu, jeigu toji tauta taip ir nepajėgia sukurti stiprios ir efektyvios valstybės? Šiandien nuolatos girdimi intelektualų ir kultūrininkų priekaištai, kad valstybė nesirūpina kultūra. Iš tiesų nesirūpina. Bet gal merdinti valstybė ja ir negali rūpintis, nes kultūra jai paprasčiausiai nebereikalinga? Tiesą sakant, jau nebėra nuodėmė ir prasitarti, kad tautai taip sparčiai išsivaikščiojant leistina suabejoti ir pačios kultūrinės veiklos prasmingumu. Tad, užuot skundusis valdžios abejingumu kultūrai, gal derėtų į šį reikalą pažvelgti visai kitaip ir rimtai pasvarstyti, kas šiandien turėtų imtis atsakomybės už Lietuvos valstybės kaip politinio darinio išlikimą ir ateitį, jeigu to nesugeba padaryti jai formaliai vadovaujantis valdantysis sluoksnis. Koks šiuo kritišku momentu turėtų būti kultūrininkų vaidmuo?

Nesinorėtų, kad šie pasvarstymai būtų suvokiami kaip „katastrofizmo“ nuotaikų atspindys. Kalbama apie visai ką kita. Niekas neabejoja, kad jeigu neįvyks nieko netikėto, kaip tauta dar kurį laiką gyvuosime. Panašiai kaip gyvavo prūsai numalšinus paskutinį jų sukilimą. Net ir praradę suvokietėjusį savo elitą jie dar vegetavo ištisus šimtmečius – jų kalba net spėta išleisti prastuomenei paskaitinėti skirtų maldaknygių. Kitaip negu jie, mes savo paskutinį sukilimą tarsi laimėjome. Bet kažkodėl atkakliai einame jų keliu į nebūtį. Juk savo elitą, suprantant jį kaip sąmoningiausius ir labiausiai savajai tautai ir valstybei įsipareigojusius žmones, praradinėjame kasdien. Žinoma, galima ir toliau kurti ,,globalios Lietuvos” strategijas ir svaičioti, kad išsivaikštanti ir tuštėjanti Lietuva 2030 m. bus „dinamiškiausia ES šalis“ arba manyti, kad nei iš šio, nei iš to įvyks dar vienas tautos atgimimas. Tai savęs apgaudinėjimas – tauta, kasmet prarandanti po nemenką miestą gyventojų, niekada nebeatsities. Tiesiog tyliai nunyks. Puoselėjantys tokias viltis parodo, kad nesuvokia šiuolaikinio tautų naikinimo mechanizmo, taigi ir nesupranta tikrojo iškilusios grėsmės masto. Reikalo esmė glūdi visai kitur – joks žmogus esant atviroms sienoms nenorės net ir savo šalyje nugyventi visą gyvenimą kaip žeminamas ir engiamas vergas. O tai reiškia, kad ši žemė faktiškai bus be kovos užleista ir palikta tiems, kuriuos tenkins ir daug vargingesnis negu ,,senojoje” Europoje gyvenimas.

Tad belieka viena iš dviejų. Galima toliau apsimetinėti nesuprantančiais, kas vyksta ir kas laukia. Arba pamėginti pažvelgti tiesai ir apsispręsti, kaip vis dėlto toliau gyvensime. Vegetuosime ir merdėsime kaip tauta ir žaisime valstybę ar vis dėlto pabus savigarba ir noras gyventi, kurie paskatins pagaliau pradėti iš esmės kalbėti apie Lietuvos būklę ir ateities perspektyvas?

Jeigu rastųsi kad ir negausus, bet sutelktas žmonių branduolys, gebantis artikuliuotai ir svariai atspindėti bei reikšti dar galutinai neprarastą tautos valią gyventi, galbūt visuomenėje įsižiebtų vilties ir pasitikėjimo savimi kibirkštis. Gal daugelis jau susiruošusių išvykti žmonių dar stabtelėtų ir luktelėtų. Tikėkime, kad laukiančių nors šiokio tokio vilties ženklo žmonių Lietuvoje dar yra. Tarp jų greičiausiai netrūksta ir tokių, kurie negali skųstis savo gyvenimu mūsų suvargusioje valstybėje. Bet ne viskas vertinama asmeninės gerovės ir komforto matu. Neverta spėlioti, kiek Lietuvoje dar likę neabejingų tautos ir valstybės reikalams žmonių. Belieka tikėtis, kad jie išgirs ir atsilieps. Jeigu paaiškėtų, kad po sovietmečiu patirtų smūgių Lietuvos visuomenė nebeturi jėgų atsitiesti, ką gi –beliks pripažinti, jog tautą ir valstybę  išgelbės nebent koks stebuklas. Bet tiesa visada geriau negu jau du dešimtmečius trunkantis ir nežinia kiek dar galintis trukti kybojimas nežinomybės, netikrumo ir pamažu gęstančios vilties būsenoje.

Galų gale reikia patiems išsiaiškinti, ko siekta ir už ką kovota prieš dvidešimt metų. Jeigu didžiausias iškovojimas buvo ,,teisė laisvai išvažiuoti”, vadinasi, buvome tik norintys iš kalėjimo ištrūkti ir sprukti kur akys veda kaliniai. Bet galbūt norėjome būti atvira pasauliui, tačiau tvirtai įsišaknijusi savo žemėje ir savo ateitį laisvai ir atsakingai kurianti išdidi tauta…

Šaltinis: www.respublika.lt