Linas Kojala. „Tribūna“ ir nesiekia atitikti N.Vasiliauskaitės „lygio“

Siekis tapti kiek įmanoma plačiau aptariamu bei įdomesniu personažu būdingas bet kurios viešoje erdvėje aktyviai besireiškiančios profesijos – politikos, žurnalistikos ir kitų – atstovams. Nesusipratimai iškyla tuomet, kai tai išvirsta į neadekvačią retoriką.

Socialiniuose tinkluose išplitus informacijai apie „krūvomis“ naikinamą (išmetamą) nemokamo studentų mėnraščio „Tribūna“ tiražą, kilo natūralus leidėjų, t.y. „Dešiniosios minties centro“ (arba neformaliai „Dešiniosios minties“) nusistebėjimas. Apie nepatinkančių žurnalų šalinimą skelbė ne tik „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ (apibūdinančios save kaip siekiančios „ugdyti visuomenės pagarbą žmogui, jo pasirinkimui ir požiūriui, skatinti visuomenės pagarbą ir toleranciją įvairioms socialinėms grupėms <...>“) aktyvistai – palaikymą tokiems veiksmams išreiškė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, p. Nida Vasiliauskaitė.

Stebėtina, tačiau prašymas nenaikinti viešose erdvėse (daugiausiai didžiųjų miestų universitetų fakultetuose) platinamo mėnraščio, kurį savo iniciatyva ir pastangomis leidžia studentai, sulaukė specialaus dėstytojos komentaro. Jame, neišvengiant sąmoningo pavadinimo rašymo mažosiomis raidėmis, išliejami ironiški pasišaipymai („Vienas universiteto dėstytojas (apie save autorė kažkodėl rašė tarsi iš šalies – aut. past.) FB parašė panaudosiantis dviejų „dešiniosios minties“ <...> atstovų leidžiamą primityvų propagandinį žurnaliuką ekologiškai pagal paskirtį – šiukšliadėžės dugnui iškloti“) bei realybės neatitinkantys ir marginalizuoti siekiantys išvedžiojimai („<...>kreidiniame popieriuje, su spalvotais paveiksliukais; minties, tiesa, ten mažoka – sutilptų į penkis-šešis sakinius iš tūlo Ričardo Čekučio kažkada parengtų programinių nuostatų“). Bene geriausiai viską apibendrina kiek anksčiau išsakyta mintis – „Tribūna“ – tai „<..>labai žemos kokybės intelektinis leidinys”.

Tokios, dėl gausybės pačiai autorei itin linksmų pasišaipymų menkos išliekamosios vertės „recenzijos“, primenančios savotišką tolesnę egzistenciją lemiantį teismą, niekas neprašė. „Tribūna“ – jokiai partijai neatstovaujantis nepriklausomas leidinys, kuriame studentai realizuoja savo idėjas, ima interviu iš žinomų žmonių (prof. V.Landsbergio, prof. J.Čičinsko ir kitų, taip pat publikuotas autorinis lenkų disidento Bronislawo Wildsteino straipsnis), aprašo iškilias istorines asmenybes ir įvykius (M.Valančių, S.Daukantą, kelią į Vasario 16-ąją, Vatikano II susirinkimo nutarimus ir kita), jaunimui aktualias problemas (aukštojo mokslo reformą, papirkinėjimo Seimo rinkimų metu skandalą ir pan.). Kukliu 500 egz. tiražu atspausdintos kopijos nėra brukamos, nesiūlomos nepageidaujantiems, neplatinamos ten, kur to neleidžia vidaus taisyklės. Todėl „Tribūnai“ anaiptol neprašoma nei p. N.Vasiliauskaitės, nei jos kolegų palaiminimo ar leidimo platinimui.

Ypač keista komentaro mintis, kad „Dešiniosios minties“ (cituojant tiksliai - „dešiniosios minties“) veikla yra neverta pagarbos, mat nesiekia autorės intelektualinio lygio. Tiesą sakant, vengtume pasiekti tokį savais būdais nustatytą „lygį“, kurio pagrindiniai bruožai, kaip rodo įvairūs tekstai – nepatinkančiųjų menkinimas (bet ne diskutavimas, nes tam, be abejo, „per žemas lygis“), grubūs epitetai, o kartais – ir nesuprantama diagnostika (lageriuose kalėjęs rezistentas A.Svarinskas viename straipsnių pavadintas „senu žmogumi, nebepriklausančiu šiam pasauliui“). Ar taip užsitarnaujama „pagarba“?

„Tribūnoje“ spausdinami tekstai šiai autorei, atvirai pasibjaurėjusiai kelią į nepriklausomybę klojusiais „Sąjūdžio“ mitingais, o jo dalyvius sau būdingu stiliumi išvadinusiai „prieštvaniniais fanatikais, seilėmis besitaškančiomis tetomis ir dėdėmis“, savaime suprantama, įspūdžio nedaro. Deja, didelio įspūdžio nedaro ir tokie išvedžiojimai, mat, su visa derama pagarba, tų žmonių nuveikti darbai yra nesulyginamai didesni nei besityčiojančiojo. Būtent tų „dėdžių ir tetų“ iškovota nepriklausomybė ir laisvė sukūrė terpę skleistis p. N.Vasiliauskaitės kritinėms ir visa dekonstruojančioms idėjoms, tačiau tikrai ne teisę įžeidinėti ir spręsti, kas nusipelnė, o kas ne galimybės teisėtais būdais reikšti mintis. Tokie veiksmai – tiesiausias kelias į intelektualinį užribį.

Paprastai tariant, nei tiesiogiai oponuoti, nei atitikti „lygio“ niekas su p. N.Vasiliauskaite ar kitais „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ aktyvistais „Tribūnoje“ tikrai nesiekia. Todėl mobilūs „tolerantiški intelektualinio lygio cenzūros būriai“ primena istoriškai Kinijoje liūdnai pagarsėjusį hongweibing pavyzdį.