Almantas Stankūnas. Išlaisvinkime Vilniaus šilumos ūkį!

Nors Vilnius turėjo bene moderniausią centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, tačiau metai iš metų vilniečių kišenes tuštino įvykdyti rubikon...

Nors Vilnius turėjo bene moderniausią centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, tačiau metai iš metų vilniečių kišenes tuštino įvykdyti rubikoniniai šilumos ūkio nuomos, taip vadinamų privačių nepriklausomų šilumos gamintojų eksperimentai, savivaldybės valdomos įmonės neįvykdytos investicijos į biokurą deginančias jėgaines. 

Svarbiausio šilumos ūkio projekto – Vilniaus koogeneracinės jėgainės (VKJ) – įgyvendinimas buvo pradėtas daugiau negu prieš 6 metus, tačiau šios jėgainės biokuro blokas vilniečiams šilumos netiekia iki šiol. 

Dėl kalčiausia projektą netinkamai valdžiusi „Ignitis“ įmonė. Tačiau didelė kaltės dalis tenka ir Vilniaus savivaldybei. Žinodami projekto svarbą miestui, Vilnių valdę politikai privalėjo aktyviai domėtis projekto įgyvendinimo eiga ir teikti profesionalius įvertinimus dėl projekto įgyvendinimo trūkumų, imtis visų priemonių klaidoms taisyti.

Neleistinai užtrukus šio projekto pabaigimui, praėjusio šildymo sezono šilumos kainą Vilniui diktavo taip vadinami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumos kaina buvo dvigubai didesnė negu, tarkime, Utenoje, kuri, priešingai negu Vilnius, nepatyrė nei šilumos ūkio nuomos, nei privačių šilumos gamintojų neįsileido.

Šiuo metu šilumos kainą padeda stabilizuoti sąlyginai nebrangus, bet taršesnis negu dujos ar biokuras, mazutas. Kainą galima būtų papildomai mažinti, jeigu Vilnių valdantys politikai proaktyviai rūpintųsi biokuro kainos sumažinimu, derėdamiesi tiek su centrine šalies valdžia, tiek su daugiausia biokuro galinčia patiekti Valstybine miškų urėdija.

Tačiau net ir esant neaukštai kainai, daugelis vilniečių mokės solidžias sumas už šilumą, nes dauguma daugiabučių ne tik nerenovuoti, bet juose neįvykdytas net šilumos mazgų modernizavimas ir šilumos skirstymo sistemų subalansavimas, galintis taupyti 15-20 procentų šilumos. Tai irgi Vilnių valdžiusių politikų aplaidumo ir šilumos ūkio nuomos privataus kapitalo įmonei pasekmė. 

Tie patys politikai nepamiršo atimti iš šilumos vartotojų papildomo Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) uždirbto pelno. 2021 m. pavasarį jie išmokėjo pagrindiniam įmonės akcininkui Vilniaus savivaldybei 5 mln. eurų dividentų ir jau metų gale įmonė atsidūrė ant nemokumo ribos. 

Tie patys politikai vis dar planuoja eksperimentuoti su šilumos ūkiu vykdydami privataus kapitalo pritraukimą į VŠT, panašiai, kaip Lietuvos valdantieji jau eksperimentavo su elektros sektoriumi, kai įvykdė dalinį įmonės „Ignitis“ privatizavimą.

Centralizuotas Vilniaus šilumos ūkis privalo būti pilnai kontroliuojamas savivaldybės, o VŠT esminis tikslas privalo būti ne pelno siekimas, bet kuo mažesnės vilniečių šilumos sąnaudos tiek mažinant šilumos kainas, tiek proaktyviai prisidedant prie šilumos taupymo priemonių diegimo daugiabučiuose namuose. 


Susiję

Nacionalinis susivienijimas 4492268917513809930
item