Jūratė Sofija Laučiūtė. Trys gurkšniai laisvės...

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Atsiverčiame Wikipediją ir skaitome: „1991 m. rugpjūčio 19-22 vykęs nesėkmingas Tarybų Sąjungos valdžios elementų bandymas perimti valdžią iš TSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo. Perversmui vadovavo vadinami TSKP kietosios linijos šalininkai, nepritarę M. Gorbačiovo reformoms bei rengiamai TSRS reformavimo į Suverenių Valstybių Sąjungą sutarčiai, turėjusiai decentralizuoti TSRS, dalį įgaliojimų perleidžiant TSRS respublikoms. Perversmas žlugo dėl trumpos, bet efektyvios pilietinio nepaklusnumo akcijos, kuriai vadovavo Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas, kartu palaikęs bei kritikavęs M. Gorbačiovo politiką. Nors perversmas žlugo per porą dienų, įvykis destabilizavo TSRS, prisidėjo prie TSKP reikšmės sumažėjimo bei galiausiai TSRS iširimo“.

Tai vyko prieš trisdešimt vienerius metus. Išaugo nauja karta. Rusija per tuos metus labai, tiesiog neatpažįstamai pasikeitė, ir jei ne  tylūs, bet dar tvirti anų metų įvykių dalyvių ir liudininkų balsai,  jų autentiški prisiminimai, galėtum įtarti, jog anoji, Boriso Jelcino Rusija, ypač  periodu iki jo antrosios prezidento kadencijos, buvo tik gražus keleto svajotojų sapnas...

Suprantu, kad  Lietuvos ir Rusijos keliai kardinaliai (ir tikėkimės – visiems laikams) išsiskyrė. Gal būt daug kam atrodo, kad  tą bendrą rusišką -sovietinę  mūsų istorijos atkarpą geriau palikti praeičiai, jos nebežadinant, bet aš su tuo nenorėčiau sutikti: pernelyg daug nemalonių bendrų bruožų matau tarp šiandieninės nubiurokratėjusios Lietuvos ir  V. Putino išpuoselėtų nusikaltėlių valdomos kriminalinės Rusijos. Be to, Lietuvoje neretai pasigendu  vieno bruožo, kuris būdingas šiuolaikinei, kad ir negausiai rusų šviesuomenei, ir kurį mielai matyčiau Lietuvoje: tai  mąslus, analitinis  žvilgsnis į save, į visą priešperestrojkinę (pas mus – priešsąjūdinę ir sąjūdinę) sovietinių žmonių kartą, mėginant per praeitį suprasti, kodėl, paprastų žmonių leksika tariant, šiandien gyvename  mėšle; kodėl neišsipildė anų dienų svajonės ir viltys, kodėl gyvename ne tą gyvenimą, apie kurį svajojom? 

Lietuvių dauguma, tiek politikai, tiek žurnalistai, išskyrus vieną kitą  valdžios kažkodėl (???) ujamą filosofą,  nemėgsta užsiimti savianalize, savęs šiandieninių lyginimu su anais, su homo sovietikais, ir tenkinasi  valdžios suformuluotomis ir  visuomenei primetamomis mantromis, kad anais laikais viskas buvo blogai, o šiandien viskas yra OK (būtent OK, o ne paprastai lietuviškai „gerai“, kas sukelia dar didesnes abejones tuo OK), o jei kas nepatenkintas šiandien, tai jis yra Putino agentas. 

Tiesa, karas Ukrainoje ir ekonominės dabartinės Lietuvos valdžios nesėkmės, klaidos  geroką sluoksnį dulkių nuvalė nuo visuomenės atminties, bet kad, skersvėjui nustojus kedenti mūsų atmintį, užmiršimo dulkės vėl nenugultų ant mūsų atminties, noriu pasidalinti kai kurių rugpjūčio pučo liudininkų ir dalyvių prisiminimais ir apmąstymais.

Mane labai sujaudino rašytojo ir gero bičiulio Valerijaus Zavorotnyj prisiminimai, paskelbti feisbuke. Pateikiu juos kiek sutrumpindama.

„Štai atskubėjo eilinės atmintinojo 1991 metų rugpjūčio metinės, metinės ano operetinio „pučo‘. Jau trisdešimt pirmosios metinės. Šį kartą – fone beprotiško karo, kurį sukėlė menkas žmogelis, apie kurį tada, 91-aisiais metais, niekas net negirdėjo.

Aš ne kartą rašiau čia, feisbuke (ir ne tik čia) apie anas tris dienas. Rašiau apie tai, kad daugeliui mums tada atrodė, jog tapome laisvi. Bent jau – įgijome laisvę rinktis... Rašiau apie tai, kokios naivios buvo tos mūsų svajonės. Nes nepakanka laisvę iškovoti, reikia dar sugebėti ją išsaugoti. O mes nesugebėjome.

Galima daug ir ilgai samprotauti apie priežastis ir pasekmes. Galima ilgai kapstytis prisiminimuose apie tai, kas vyko po to. Galima dūsauti dėl „pavogtos laisvės“. Galima ieškoti kaltų (O kaltų paieškos – mūsų nuo seno mėgstama pramoga. Ieškoti ir mūsų anuometinių iliuzijų kaltininkų, ir „ne tokio“ Jelcino, ir „nepakankamai mums padėjusių“ tada Vakarų. Tų pačių Vakarų, kurie šiandien – o siaube! – grasinasi atimti mums Šengeno vizas). Ir dar daug ką galima prisiminti laisvalaikiu.

Kad ir tai, kaip atsirado tas  smulkus, kompleksuotas kagėbėšnikas, atsitiktinai įgavęs didžiulę valdžią ir sukėlęs šitą niekšingą karą su Ukraina. Ir kaip mes – tokie drąsūs „91-ųjų metų rugpjūčio didvyriai“ – nusiritome nuo barikadų, siauru klynu išsirikiavome už naujo caro-batiuškos nugaros ir dešimtį metų aiškinomės: kuris  iš mūsų yra didesnis demokratas ir kas prie ko privalo prisijungti ( šitai aiškinamės iki dabar). Ir gavome rezultatą – ką „batiuška“ pasirinko, tą ir išrinko. Ir turim tą, ką turim..

 Bet šiandien nenoriu apie tai rašyti. Tiesiog noriu prisiminti ...

Marijos rūmus (kitaip dar vadinamus Lensovietu, nes juose posėdžiaudavo  Leningrado miesto deputatų Taryba – vert.) supo, tenka pripažinti, juokingos barikados, su kuriomis bet koks vidutinis tankas būtų „susitvarkęs“ per penkias minutes. Barikadas iš pradžių statė visai jauni vaikinukai, niekada nematę tanko iš arti ir galvoję, kad tanką galima padegti paprastu buteliu su paprastu, nesutirštintu benzinu. (Kinas – didi jėga!). Vėliau prisijungė vyresni žmonės, paaiškino, kas ir kaip, ir tada prasidėjo rimtesnis darbas.

Rūmuose įsikūrė improvizuotas „štabas“. Ten gana atsitiktinai atsidūriau ir aš, – vienas buvęs seržantas tarp šešių ar septynių kadrinių karininkų. (šypsenėlė).

Nežinau, kur paskui gyvenimas išblaškė žmones, stačiusius barikadas. Bet prisimenu jų veidus. Ir prisimenu viltį, jog viskas – ne veltui, kad būtent jiems, šitiems vyrukams  lemta gyventi naujoje epochoje, kuri gimsta „čia ir dabar“.

Bet jokia nauja, laisva epocha tada neužgimė. Na, ir greičiausiai, net negalėjo gimti.

Laisvė – tai ne dovana, o išbandymas. Ji negali gimti per valandą šalyje, niekada nepažinojusioje laisvės.

1991-jų rugpjūtį atsitiko kai kas kita. Per tas tris dienas daug žmonių savyje nugalėjo baimę prieš, atrodė, neįveikiamą valdžią. Tegu neilgam, bet nugalėjo. Ir čia mūsų namudinis pučas „užlūžo“. Ir nesvarbu, koks jis  buvo iš tikrųjų – politikų žaidimai, ar dar koks nors. Žmonėms Maskvoje, prie „Baltųjų rūmų“ (taip anuomet rusai vadino  rūmus Maskvoje, kuriuose posėdžiavo Rusijos parlamentas Dūma  – vert.), žmonėms Peterburge, Isakijaus aikštėje tai buvo iššūkis. Valdžios iššūkis kiekvienam iš jų, valdžios, nesitikėjusios, kad kas nors gali išdrįsti jai nepaklusti. O žmonės išdrįso. Ir  vardan to savyje nužudė baimę. Tai, ir tik tai ir buvo tikroji pergalė. Visa kita – ne taip svarbu...

Dabar tas dienas prisiminiau todėl, kad tarp žmonių, susirinkusių prie Marijos rūmų, buvo keletas karininkų, kurie išdrįso ten ateiti su karine uniforma ir organizavo „štabą“. Būtent jie tada sudarė pasipriešinimo pučui centrą. Tarp jų buvo ir antrojo rango kapitonas Valerij Sergejev.

Suprantu, kad istorijoje niekas nepasikartoja tiksliai, taškas į tašką. Neturiu iliuzijų ir dėl to, kuo dabartinė valdžia verčia (ir, deja,  gana sėkmingai) žmones šalies, kurioje mums tenka gyventi. Bet labai norisi tikėtis, kad jei kada nors ir čia vėl atsiras žmonės, kurie išeis ginti laisvės, jie bus protingesni ir nuoseklesni už anuometinius mus.

Ir labai viliuosi, kad kai (ir – jei) šitai įvyks, tarp jų bus žmonės karine uniforma, išdrįsę nepaklusti nusikaltėliškiems įsakymams ir išsaugoję ištikimybę sąvokai „garbė“.

Ačiū visiems, kurie sudalyvavote tų trijų dienų įvykiuose. Tegu trumpose, tegu naiviose, tegu net kai kam šiandien atrodančiose kvailose, negrabiose trijose dienose.

Trijuose „laisvės gurkšniuose“...“

***

Taip savo prisiminimus baigia V. Zavorotnyj. O aš nuryju jaudulio gumulą gerklėje, tarsi tris laisvės gurkšnius, nes ir man teko tas tris dienas praleisti Peterburge/Leningrade Isakijaus aikštėje, Marijos rūmuose. 

Tomis dienomis buvau oficialiai patvirtinta Lietuvos nuolatinės atstovybės Maskvoje Įgaliota atstove Leningrade, ir nors  nuolatinė mano darbovietė tebebuvo TSRS Mokslų Akademijos Kalbotyros institutas, tomis laisvei ir Lietuvos nepriklausomybei labai svarbiomis dienomis beveik visą laiką leidau su žmonėmis, kurie  Sausio 13-ją, pirmieji visame pasaulyje (Maskvoje ir kituose miestuose mitingai vyko vėliau sausio 14-tą dieną), subėgo į mitingą Dvorcovaja aikštėje Lietuvos laisvės gynėjams palaikyti ir kruvinai Kremliaus akcijai pasmerkti. 

Prisimenu, kai pasklido gandai, jog prie Leningrado artėja tankų divizija, o aš Lensovieto rūmuose padėjau rašyti kažkokius plakatus, atsišaukimus, susimąsčiau, ar tinka man, Lietuvos valstybės oficialiai pareigūnei, veltis į politinius įvykius Rusijoje. Paskambinau į Maskvą savo viršininkui, LR Nuolatinio atstovo = ambasadoriaus pareigas ėjusiam Egidijui Bičkauskui, klausiau, kaip man pasielgti: pasitraukti ar pasilikti. Ir išgirdau išmintingą patarimą: „Elkitės, kaip jums liepia sąžinė“.

Pasilikau. Mačiau tas iš pradžių tikrai graudžiai atrodžiusias barikadas, kur buvo ir sudedamos lovelės, ir spyruoklinis lovos čiužinys, ir seni foteliai. O kaip barikados  atrodė, kai gynybai ėmė vadovauti kariškiai, nebemačiau – iki sutemų kažką veikdavau rūmuose. Mačiau daug jaunų žmonių. Vyresnio amžiaus žmonės ėmė rinktis vakarop, matyt, po darbo dienos, Ir taip visas tris dienas. Dažnai  girdėjau sakant, jog ir |Maskvoje, ir Leningrade žmonės organizavosi ginti savo rinktąją valdžią, prisimindami ir vadovaudamiesi Lietuvos, Vilniaus žmonių pavyzdžiu ir patyrimu, ir tai padėjo nesijaudinti, nebijoti.  

Trečios dienos išvakarėse štabo atstovai pakvietė daugiau žmonių rinktis prie  vietinio parlamento rūmų, nes buvo laukiama tankų invazijos į miestą. Tą naktį budėti prie rūmų išvažiavo ir mano sūnus su draugu, pasiėmę Lietuvos vėliavą. Iš pradžių, kaip pasakojo vaikinai, tai buvusi vienintelė ne Rusijos vėliava, plevėsavusi minioje. Tik paryčiui pasirodžiusios Gruzijos, Ukrainos ir dar kažkokių kitų  respublikų ar šalių vėliavos. Prie vaikinų ėjo žmonės, klausinėjo, kokios šalies toji jų vėliava, sužinoję, jog Lietuvos, dėkojo. O viena senutė net peržegnojusi  vaikinus ir palinkėjusi Lietuvai „laikytis“. 

Kaip vertinti bendrumo jausmą, gaivinančius laisvės gurkšnius, skanautus anuomet kartu su šviesiausiais Rusijos žmonėmis? Ar vien kaip greitai išsisklaidžiusį miražą, nepalikusį nieko kito, tik nusivylimą? 

Manau, kad jie paliko išmintį, supratimą jog, kaip rašo V. Zavorotnyj, „laisvė – tai ne dovana, o išbandymas“. O tai labai svarbu.