Popiežius Pijus XI. Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą (Quadragesimo Anno) (IV)

I dalis –  ČIA , II dalis –  ČIA , III dalis – ČIA . *** Perdėm svarbūs pasikeitimai nuo Leono XIII laikų yra pasidarę tiek ekonomijoj...

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA, III dalis – ČIA.

***

Perdėm svarbūs pasikeitimai nuo Leono XIII laikų yra pasidarę tiek ekonomijoje, tiek ir socializme.

Ir pirmiausia visiems į akis krinta staigus ekonomijos veido pasikeitimas. Jums yra žinoma, Garbingieji Broliai ir Mylimi Sūnūs, kad Mūsų palaiminto atminimo Pirmatakas savo Enciklikoje labiausiai pabrėžia ekonominę santvarką, būtent, pirm visa ko iškelia kapitalo ir darbo bendradarbiavimą, kaip būtiną ekonominės pažangos faktorių, — tai labai vykusiai apibrėžė šiais žodžiais: „Nei kapitalas be darbo, nei darbas be kapitalo apsieiti negali“ (47).

Šią sistemą Leonas XIII visomis jėgomis bando sutvarkyti pagal teisingumo dėsnius. Iš to aiškėja, kad ji, kaip tokia, nėra smerktina. Ši sistema savo prigimtimi nėra žalinga, bet tada ji tik iškrypsta iš normalių vėžių, kai kapitalas darbininkus, arba proletarinę klasę, tokiu keliu veda ir į tokią būklę pastato, kad darbas ir visa darbo santvarka eina vien darbdavio naudai ir kapitalui didinti, neatsižiūrint nei į darbininkų žmogišką vertę, nei į socialinį ekonomijos charakterį, nei socialinį teisingumą ir bendrą gerovę.

Bet vis dėlto kapitalistinė ekonominė santvarka nėra šiandien visur viešpataujanti; yra dar ir kita, kuriai lig šiol priklauso skaičiumi ir persvara reikšminga didelė žmonių dauguma, tai, pvz., žemdirbių luomas, kurioje didžioji žmonių giminės dalis garbingai ir vertai prasimaitina. Tačiau ir ši sritis, kuri nėra kapitalo pavergta, turi savų vargų ir sunkenybių, kurias jau Mūsų Pirmatakas nurodo daugelyje savo Enciklikų vietų, iš kurių mes čia vieną kitą mintį paduodame.

Drauge su milžinišku industrializmo kilimu smarkiais šuoliais ėjo priekin ir kapitalistinė ekonomijos santvarka, kuri nuo Leono XIII Encikliklos pasirodymo taip išsiplėtė po visą pasaulį, kad faktiškai smarkiai palietė ir tas ekonominio ir socialinio gyvenimo sritis, kurios nebuvo atsirėmusios kapitalu, ir ten padarydama žymios įtakos tiek savo pažanga, tiek nemažiau ir savo liūdnomis pasekmėmis ir žalingais vaisiais.

Todėl ne tik tų, kurie gyvena kapitalo ir pramonės kraštuose, bet ir visų žmonių gerovei panagrinėsime staigų kapitalistinės ekonomijos santvarkos pasikeitimą, kuris yra įvykęs po Leono XIII laikų.

Visų pirma krinta šiandien į akis visiems, kad ne tik kapitalą, bet ir galią bei viso ekonominio gyvenimo vairą yra paėmę į savo rankas atskiri žmonės, kurie dažnai patys nėra turtų savininkai, bet pastatyti užvaizdos arba valdytojai jiems patikėto kapitalo, kurį jie administruoja savo nuožiūra.

Ta galia ypatingai yra didelė tuose, kurie, kaip absoliutūs pinigo laikytojai ir valdytojai, turi savo galioj kreditus ir juos skirsto pagal savo sauvališką norą. Kreditu jie valdo visą ekonominio gyvenimo kraujo apytaką; ekonominio gyvenimo gyvybės pajėgos yra jų rankose, kad, rodos, niekas be leidimo nė atsikvėpti negali.

Šis galybės ir turtų suplakimas, kuris yra būdingas mūsų laiko ekonomijos bruožas, yra natūralus ribų nežinančios laisvos konkurencijos vaisius; ten tik tas išsilaiko, kuris yra stipriausias, kas dažnai reiškia — kuris kovoje panaudoja didžiausią smurtą ir kuris mažiausia varžosi sąžinės skrupulais.

Toks jėgos ir pastangų sutelkimas į vienas rankas vėl veda į kovą valdžiai į savo rankas paimti, ir tai trejopu būdu: pirmiausia kovojama ekonominei sričiai užvaldyti, kovojama dėl politinės įtakos, kurios priemonės ir galia bus panaudotos ekonominėje kovoje, pagaliau kova pereina į tarptautinę areną, kada valstybės savo politines jėgas ir galią panaudoja ekonominių interesų tarnybai, kad savo ekonomine jėga ir galia tarptautiniame politikos gyvenime galėtų duoti lemiančią kryptį.

Be abejojimo, individualizmo dvasios ekonominėje srityje vaisiai yra tokie, kuriuos Jūs, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, matote ir dėl kurių liūdite: laisva jėgų kova pati save sunaikino: vietoj laisvos prekybos, atsirado ekonomiškoji diktatūra. Pelno geismą pakeitė nežabota valdymo ambicija. Visas ekonominis gyvenimas pasidarė baisiai kietas, nepalenkiamas ir žiaurus. Prie to prisideda didžiausios nelaimės, kilusios iš nedoro suplakimo viešosios valdžios pareigų su ekonominiais dalykais. Iš tų nelaimių didžiausioji — valstybės autoriteto smukimas, kuris užuot buvęs laisvas nuo šalių įtakos ir rėmęs bendrą gerovę ir teisybę, kuris, kaip suverenas ir aukščiausias teisėjas, užuot autoritetingai valdęs, tampa vergas, įpareigotas tarnauti žmonių geiduliams ir žemiems palinkimams. Tarptautinių santykių srityje iš vieno šaltinio išplaukė dvi priešingos srovės: iš vienos pusės plaukia nacionalizmas ar net ekonomiškasis imperializmas, o iš kitos pusės — nemažiau pragaištingas ir smerktinas finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalis imperializmas, kurio tėvynė ten yra, kur jis randa naudos.

Kokiomis priemonėmis visoms toms blogybėms būtų galima užbėgti už akių, išdėstėme antroje šio laiško dalyje, tad čia užteks trumpai tai prisiminti. Kadangi šių dienų ekonomija ypač remiama kapitalu ir darbu, todėl reikalinga, kad sveiko proto arba krikščioniškojo socialinio mokslo principai apie kapitalą ir darbą bei jų sujungimą būtų ir proto pažįstami ir darbų vykdomi. Kad būtų galima išvengti tiek individualizmo, tiek socializmo pavojaus, reikia paisyti ypatingai dvejopo charakterio — individualinio ir socialinio, kuris yra ir kapitale, arba nuosavybėje, ir darbe. Abipusiai vieno ir kito santykiai, padedant krikščioniškajai meilei, turi būti tvarkomi pagal labai tikslias teisingumo, kurį vadina komutatyviu, normas. Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota, o ypač kad ekonomiškoji galybė būtų tikrai pasidavusi viešajam autoritetui tuose dalykuose, kurie įeina į jo pareigas. Įvairių tautų viešos institucijos žmonijos santykių visumą turi derinti prie bendro labo reikalų, t. y. socialinio teisingumo normų; be to, negalimas daiktas, kad svarbiausioji socialinio gyvenimo dalis, ekonominis klausimas, sugrįžtų į tiesias ir sveikas vėžes.

Ne mažiau, kaip pati ekonominė santvarka, nuo Leono amžiaus pasikeitė ir pats socializmas, pirmasis priešas, kuriam Mūsų Pirmatakas taikė. Socializmas tada, galima sakyti, buvo vienas ir gynė mokslą, suvestą į vieną organinį vienetą, bet nuo to laiko skilo į dvi viena prieš kitą stojusias partijas, bet tokiu būdu, kad nei viena, nei kita neatsitraukė nuo krikščionybei priešingo pagrindo, kuris buvo charakteringas socializmui.

Viena socializmo dalis pasikeitė panašiai, kaip dalis kapitalistinės sistemos, apie kurią kalbėjome, ir išsivystė į komunizmą, kuris ne tik slaptai, bet viešai ir atvirai visomis, net didžiausio smurto priemonėmis siekia ir moko dviejų dalykų: žiauriausios klasių kovos ir pilnos privatinės nuosavybės panaikinimo. Tų tikslų siekiančiam komunizmui nieko nėra, ko jis neišdrįstų, ko gėdytųsi, o įgavęs valdžios, pasirodo nepaprastai žiaurus ir nežmoniškas. Tai liudija anos pragaištingos skerdynės ir griuvėsiai, kuriais nuklojo plačiausius Rytų Europos ir Azijos plotus; kiek jis yra priešingas šventai Bažnyčiai ir pačiam Dievui, gausiais faktais įrodyta ir visiems žinoma. Todėl nors ir manome, kad nėra nė reikalo įspėti ištikimus ir dorus Bažnyčios sūnus apie nedorą ir pragaištingą komunizmo prigimtį, tačiau negalime be gilaus skausmo žiūrėti į nerūpestingumą tų, kurie, atrodo, tą gresiantį pavojų niekina ir, nieko neveikdami, apsileidę leidžia sklisti doktrinoms, kurios prievarta ir žudynėmis sunaikins visą visuomenę. Dar labiau smerktinas neišmanymas tų, kurie nenori pašalinti ar pakeisti tų aplinkybių, kuriomis tautų dvasia stumiama į nusivylimą ir taip ruošiamas kelias visuomenės pražūčiai ir išgriovimui.

Be abejonės, kita dalis, kuri pasilaikė socializmo vardą, yra saikingesnė. Ji sakosi ne tik susilaikanti nuo prievartos pavartojimo, bet ir pačių klasių kovą ir privatinės nuosavybės panaikinimą, nors jos ir neišsižada, bet tam tikru būdu sušvelnina ir moderuoja. Socializmas, nugąsdintas iš jo principų komunizmo išvestų pasekmių, sakytumei, tam tikru būdu linksta ir artėja prie tiesų, kurių visados laikėsi krikščioniškoji tradicija. Negalima neigti, kad kai kada jų reikalavimai nuostabiai panašūs į tai, kurių teisėtai reikalauja krikščioniškieji reformatoriai.

Klasių kova, jei laisva nuo nedraugiškų žygių ir abišalės neapykantos, pamažu virsta tam tikromis padoriomis rungtynėmis, paremtomis teisingumu; jos nors ir nėra ana palaimintoji socialinė taika, kurios visi geidžiame, tačiau gali ir privalo būti pradžia, iš kurios bus prieitas abipusis šalių bendradarbiavimas. Karas, paskelbtas privatinei nuosavybei, pamažu taip pat nurimsta ir taip susiaurėja, kad pagaliau puolama ne pati nuosavybė tų dalykų, kurie yra būtini gėrybėms gaminti, bet tam tikras socialinis viešpatavimas, kurį prieš visokią teisėtą nuosavybę pagrobia ir uzurpuoja. Tikrai, tokia galia priklauso ne savininkams, bet viešajai valdžiai. Iš to seka, kad nejučiomis gali prieiti iki to, kad švelnesniojo socializmo dėsniai jau nesiskirs nuo reikalavimų ir postulatų tų, kurie rūpinasi reformuoti žmonijos visuomenę pasirėmę krikščioniškais principais. Yra gi kai kurių gėrybių rūšių, kurių valdymą visai pagrįstai siūloma palikti valstybei, su kurių valdymu jungiasi ekonominė galia, kurios negalima palikti privačių asmenų rankose be pavojaus viešajai gerovei.

Šios rūšies teisinguose reikalavimuose ir noruose jau nėra nieko, kas būtų priešinga krikščioniškajam mokslui; ir dar mažiau galima tvirtinti, kad tokia nuomonė ypatingu būdu priklausanti socializmui. Todėl tie, kurie tik šių dalykų siekia, neturi jokios racijos dėtis socialistais.

Tažiau negalima linkėti, kad tos socialistų grupės ir partijos, kurios nėra komunistinės, jau visos būtų atėjusios iki šios ribos ar tai praktikoje, ar tai savo programose. Apskritai, socialistai nebeatmeta nei klasių kovos, nei nuosavybės panaikinimo. Jie pasitenkina tuos klausimus kiek sušvelnindami.

Tačiau gi jei šie klaidingi principai yra taip sušvelninti ir tam tikra prasme nuolaidus, tai įskyla, arba iš visų pusių yra keliamas, vienas klausimas: ar nebūtų galima taip pat ir krikščioniškųjų tiesų principus kiek sušvelninti, padaryti juos kiek saikingesnius, kad būtų galima sueiti į santykius su socializmu ir surasti su juo vidurio kelią? Yra tokių, kurie puoselėja klaidingą viltį, kad tokiu būdu būsią galima socialistus patraukti į mūsų pusę. Tačiau tai tuščias laukimas. Tie, kurie nori tapti apaštalais socialistų tarpe, teišpažįsta pilnai, neliečiamai ir nifoširdžiai krikščioniškąją doktriną ir nieku būdu klaidoms tenepataikauja. Jei tikrai nori būti Evangelijos skelbėju, pirmiausia tesiekia, kad parodytų socialistams, jog jų reikalavimai, kiek jie yra teisingi, daug stipriau yra ginami krikščioniškojo tikėjimo principų ir krikščioniškos meilės jėgomis daug sėkmingiau įgyvendinami.

Tačiau, kiek tat liečia klasių kovą ir privatinę nuosavybę, socializmą taip sušvelninus ir pataisius, ar šalia šių dviejų dalykų jame jau nėra nieko peiktino? Ar staiga atsisakė savo krikščionių tikėjimui priešingos prigimties? Tai klausimas, kurs daugelį palieka abejonėje. Yra ir daugybė katalikų, kurie, aiškiai matydami, kad krikščioniškieji principai niekados negali būti nustumti į šalį, atrodo bekreipią savo žvilgsnį į šį Šventąjį Sostą ir primygtinai prašo išspręsti, ar šis socializmas jau tiek išsilaisvino iš klaidingų doktrinų, kad be įžeidimo krikščioniškųjų principų gali būti prileidžiamas ir tartum krikštijamas. Tėvišku Mūsų rūpestingumu norėdami atsakyti į šiuos norus, Mes nusprendžiame: socializmas, ar jį imsime kaip doktriną, ar kaip istorinį faktą, ar kaip „akciją“, jei jis tikrai pasilieka socializmu, dargi ir po to, kai teisybei ir teisingumui šiuose dalykuose, kaip sakėme, nusileido, negali būti suderintas su katalikiškos Bažnyčios dogmomis, kadangi socialistinis visuomenės supratimas yra esmingai priešingas krikščioniškojo mokslo tiesoms.

Pagal krikščioniškąjį mokslą žmogus, apdovanotas socialine prigimtimi, šioje žemėje yra pastatytas, kad gyvendamas visuomenėje ir turima galia iš Dievo (48) pilnai auklėtų ir išvystytų visas savo galias savo Kūrėjo garbei ir šlovei bei, ištikimai eidamas savo pašaukimo ar amato pareigas, pasiektų laikinę ir amžiną laimę. Socializmas, priešingai, visai nesirūpina ir nekreipia dėmesio į tą aukštą tiek žmogaus, tiek ir visuomenės tikslą ir mano, kad žmonių visuomenė yra įkurta tik žemiškai gerovei.

Iš to, kad tinkamu darbo pasiskirstymu daug sėkmingiau, kaip atskirų asmenų pastangomis, gaminamos gėrybės, socialistai išveda ekonomiškąją veiklą, kurios jie svarsto vien tiek medžiaginius tikslus, turinti būti tvarkoma būtinai visuomenininkų. Iš to būtinumo, anot jų, sekė, kad atskiri žmonės, kiek tat liečia gėrybių gamybą, turį visiškai atsiduoti ir pasiduoti visuomenei. Kiek galima gausingesniam gėrybių pagaminimui skiriama tiek svarbos, kad aukštesniosios žmogaus gėrybės, neišskiriant net jo laisvės, pavedamas valdžiai, net paaukojamos kiek galima daugiau racionalizuotai gėrybių gamybai. Šitas gi pasikėsinimas į žmogaus garbingumą, kuris įvyksta „socializuotame“ gaminimo procese, būsiąs, kaip jie mano, lengvai kompensuojamas gausumu gėrybių, kurios bendromis jėgomis pagaminamos ir kurios dalijamos kiekvienam, kad pagal savo norą laisvai ir patogiai galėtų naudotis. Visuomenė, kurią vaizduojasi socializmas iš vienos pusės, negali būti suprasta nei egzistuoti be aiškios prievartos, o iš kitos pusės jai teikiama per daug klaidingos laisvės, nes joje išnyksta visokis visuomeninis autoritetas: socialinis autoritetas negali būti pagrįstas laikiniais ir medžiaginiais reikalais, o kyla vien tik iš Dievo, visų dalykų Kūrėjo ir galutinio tikslo (49).

Nors socializmas, kaip ir visos klaidos, turi šiek tiek tiesos (to popiežius niekad neneigė), tačiau remiasi mokslu apie žmonių visuomenę, priešingu tikrajai krikščionybei. Religinis socializmas, krikščioniškas socializmas yra prieštaraujančios sąvokos: niekas negali būti kartu geras katalikas ir tikra prasme socialistas.

Tie visi dalykai Mūsų primenami ir iškilmingai patvirtinti, taikytini ir tam naujam socialistinio veikimo būdui, iki šiol dar maža žinomam, bet dabar jau tarp daugelio socialistų sambūrių pasklidusiam. Jis stengiasi pirmiausia perimti žmonių protą ir elgesį; ypač dar mažus vaikus masina ir į save traukia draugiškumo skraiste, bet lygiai jis stengiasi pasiekti ir visą žmonių masę, kad pagaliau išauklėtų žmogų „socialistą“, kuris visuomenę formuotų pagal socializmo mokslą.

Kadangi Mūsų Enciklikoje Divini illius Magistri plačiai mokėme, kokiais principais remiasi ir kurių tikslų siekia krikščioniškoji pedagogika (50), čia Mes galime nesustoti aiškinti tai, kas yra aišku, kiek „Auklėjamojo socializmo“ veikla ir pažiūros yra priešingi krikščioniškojo auklėjimo principams ir tikslams. Atrodo, kad be baisaus pavojaus, kurį su savim socializmas atsineša, nemato ar tinkamai jo neįvertina tie, kurie nesirūpina pagal pavojaus didumą drąsiai ir uoliai jam pasipriešinti. Šiems priminti, kad graso didžiausias pavojus, yra Mūsų ganytojiška pareiga: tegu visi atsimena, kad šio papročių ir kultūros auklėjimą perimančio socializmo tėvas buvo liberalizmas, o vaikaitis bus bolševizmas.

Taip dalykams esant, Šlovingieji Broliai, galite suprasti, su kokiu skausmu ypač kai kuriose šalyse matome nemaža Mūsų sūnų, kuriuos stebėdami negalime prileisti, kad jie būtų nustoję tikrojo tikėjimo ir geros valios, bet kuris tačiau iš Bažnyčios stovyklos perbėgo į socialistų eiles. Jų vieni atvirai giriasi esą socialistai ir socialistų mokslą išpažįsta, kiti apsileidę arba tartum nenoromis priklauso draugijoms, kurios savo programa ar darbais yra socialistinės.

Savo tėviška baime ir susirūpinimu Mes save klausiame ir stengiamės suprasti, kokios buvo priežastys, kad jie šitaip suklydo, ir tariamės girdį, ką daugelis iš jų kalba ir sako: Bažnyčia ir tie, kurie sakosi einą su Bažnyčia, pataikauja turtingiems, nesirūpina darbininkais, todėl jie, kad savim pasirūpintų, privalėjo įsirašyti į socialistų eiles.

Tikrai liūdna yra, Šlovingieji Broliai, kad buvo arba ir dabar yra tokių, kurie sakosi esą katalikai, bet visiškai užmiršta aną aukštą teisingumo ir meilės įstatymą, pagal kurį ne tik privalome kiekvienam atiduoti tai, kas jo yra, bet stokojantiems broliams turime padėti kaip pačiam Kristui (51), o ypač, kas svarbiausia, kad dėl noro pelnyti nesidrovi slėgti darbininkų. Netrūksta ir tokių, kurie piktnaudoja patį tikėjimą ir jo vardu stengiasi pridengti šiuos neteisingus reikalavimus, kad apsigintų nuo teisingų darbininkų reikalavimų. Šių veikimo būdų niekad nenustosime peikę. Jie yra priežastis, dėl ko Bažnyčia, nors. neteisingai, buvo įtariama einanti su turtingais - o nesijaudinanti dėl nelaimių ir reikalų tų, kurie yra tartum netekę natūralios teisės į šio gyvenimo gerovę. Kad šitas tvirtinimas neteisingas ir nepamatuotas, aiškiai rodo visos Bažnyčios istorija; pati Enciklika, kurios sukaktuves minime, yra aiškiausias Bažnyčios mokslo liudijimas ir įrodymas, kad anie šmeižtai ir užgauliojimai daromi neteisingiausiai.

Tačiau esame toli nuo to, kad neteisybės užgauti arba patyrę tėviško skausmo, atstumtume arba atmestume pasigailėtinai apgautus ir toli nuo tiesos ir išganymo atsitraukusius sūnus; priešingai, visu savo rūpestingumu kviečiame, kad grįžtų į motinišką Bažnyčios globą. O kad Mūsų balsui turėtų atviras ausis. O kad iš kur išėjo, ten sugrįžtų, į tėviškuosius namus, ten sustotų, kur yra tikroji jų vieta, būtent — eilėse tų, kurie, Leono paskelbtais ir Mūsų iškilmingai pakartotais dėsniais uoliai sekdami, pagal Bažnyčios mintį stengiasi grįsti pagrindus — atnaujinti socialinį teisingumą ir socialinę meilę visuomenėje. Norime, kad patys įsitikintų, jog niekur žemėje negalima rasti pilnesnės laimės, kaip tame, kurs dėl mūsų pasidarė beturtis, nors buvo turtingas, kad jo neturtu mes būtume turtingi (52), kuris buvo beturtis ir darbuose nuo savo jaunystės, kurs visus vargstančius ir apsunkintus kviečia į save, kad juos savo širdies meile pilnai atgaivintų (53), kurs pagaliau nedarydamas jokio asmenų skirstymo, daugiau reikalauja iš anų, kuriems daugiau duota (54), ir „kiekvienam atlygins, žiūrėdamas jo darbų“ (55).

Jei į dalyką uoliau ir giliau įžvelgsime, aiškiai suprasime, kad šitas trokštamasis krikščioniškos socialinės dvasios atnaujinimas, nuo kurio pamažu atsitraukė tiek žmonių, atsidėjusių ekonominiams reikalams, reikalingas pirmiau papročių atnaujinimo, kad tiek pastangų nenueitų veltui, o visas rūmas būtų statomas ne ant smėlio, bet ant uolos (56).

Ir taip, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, apžvelgėme šių dienų ekonomiją ir pripažinome, kad ji serga sunkiomis ligomis. Komunizmą ir socializmą iš naujo pašaukėme į teismą ir nurodėme, kad jų visos rūšys, net sušvelnintos, toli nuklydo nuo Evangelijos tiesų.

„Todėl, tariant Mūsų Pirmatako žodžiais, jei reikalinga gydyti žmonių giminės visuomenę, tai pagelbės vien tik grįžimas prie krikščioniškojo gyvenimo ir jo dėsnių“ (57) ir nes tik jis vienas gali atnešti tinkamą priemonę prieš per didelį žemiškais dalykais rūpinimąsi, kuris yra visų ydų pradžia; jis vienas tegali tartum užburtas ir į nykstančius daiktus nukreiptas žmonių akis iš ten atitraukti ir į dangų nukreipti. Kas ginčys, kad ypač ta priemonė žmonių visuomenei yra nereikalinga?

Iš tiesų, daugelis žmonių jaudinasi vien dėl laikinių sambrūzdžių, nelaimių, griuvimų.

Bet kas tai yra, jei krikščioniškomis akimis, kaip ir dera, visa apsvarstysime ir palyginsime su padaryta žala sieloms. Tikrai, visai neapsilenkiant su tiesa, galima pasakyti, kad dabar yra tokios ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygos, jog nemažam žmonių skaičiui jos sudaro didelių kliūčių siekti to vienintelio reikalingiausio dalyko, būtent, amžinojo išganymo.

Aukščiausiojo Ganytojo, kuris jas atpirko savo krauju, pastatyti būti šitų nesuskaitomų avių Ganytoju ir Globėju, į šitą jų didžiausią pavojų Mes negalime žiūrėti be susijaudinimo. Atmindami savo ganytojavimo pareigą, su tėvišku rūpestingumu ir pasitelkę pagalbon kitus, kuriuos į tai ragina teisingumo ar meilės pareiga, nuolatos rūpinamės kuo galima joms padėti. Ką padės žmonėms protingumas turtus sunaudoti arba pasidaryti gabesniais, pelnyti visą pasaulį, jei dėl to nukentės jų sielos (58). Ką padės mokyti juos išmintingų apie ekonominius dalykus principų, jei nepažabotam geismui ir nešvariam savo reikalais rūpesčiui leidžia taip save supančioti, „kad, pažindami Viešpaties įstatymus, elgiasi priešingai?“ (59).

Šių gi nuo krikščioniškų dėsnių socialiniuose ir ekonominiuose dalykuose nutolimų ir iš čia plaukiančios daugelio darbininkų apostazijos šaknys ir šaltinis yra netvarkingi sielos geismai, liūdna pirmapradės nuodėmės išdava, kuri aną nuostabia žmogaus galių darnumą taip sudarkė, kad žmogus, nedorų geismų lengvai patraukiamas prie nykstančiųjų šio pasaulio gėrybių, stipriai yra viliojamas statyti jas aukščiau už dangiškąsias ir nenykstamąsias gėrybes. Iš čia anas nepasotinamas turtų ir laikinųjų gėrybių troškimas, kurs visais laikais stūmė žmones laužyti Dievo nuostatus ir mindžioti artimųjų teises, kuris šiais laikais dėl ypatingų ekonominių sąlygų žmonių silpnumui padeda dar dažniau suklupti. Ekonominės padėties ir organizacijos nepastovumas reikalauja didžiausio jėgų įtempimo iš visų, kurie tam yra įpareigoti. Kai kurių sąžinės taip sukietėjo, kad priėjo tą nuomonę, jog jiems yra geros visos priemonės, kurios padeda didinti pelną ir sunkiai surinktus turtus apsaugoti nuo netikėtų likimo smūgių per fas et nefas ginti. Lengvas pelnas, kurį atnešė prekybinė anarchija, per daug žmonių patraukia prie prekių mainymo, kurie visi tik vieno tetrokšdami — už mažiausią įdėtą darbą gauti kuo didžiausią pelną — nežabota spekuliacija prekių kainas savo nuožiūra ir gobšumu taip dažnai didina ar mažina, kad išmintingus gamintojo apskaičiavimus paverčia į nieką. Teisiniai nuostatai kapitalų bendradarbiavimui, apriboją ir padaliją visokią riziką, per dažnai buvo panaudoti baisiam sauvaliavimui. Matome, kaip sumažėjo atsakingumo jausmas iki to, kad jis vos paviršutiniškai paliečia sielas. Prisidengus bendruomeniniu tikslu, vykdomos pikčiausios neteisybės ir skriaudos; pagaliau ekonominių sąjungų vedėjai, užmiršę savo pareigas, įžeidžia tų teises, kurių santaupas buvo pasiėmę administruoti. Galiausiai negali būti užmiršti ir anie, perdaug gudrūs vyrai, kurie nesirūpindami savo veiklos padoriu ir naudingu rezultatu, nesidrovi žadinti žemus klientūros instinktus, kad juos paskum išnaudotų savo interesams.

Šiuos iškrypimus galėtų pašalinti arba jiems užbėgti už akių aiški dorovinė drausmė tvirtai paremiama valstybės vairininkų. Tačiau, deja, jos labai dažnai yra per maža. Naujos ekonominės santvarkos daigai pasirodė kaip tik tada, kai daugybėje galvų įsišaknijo racionalizmas, neturįs ryšio su moralės įstatymu, ir tokiu būdu buvo paliktas laisvas kelias žmogiškoms aistroms.

Dabar toli gražu per didelis žmonių skaičius rūpinasi vien tik tuo, kad visokiomis priemonėmis padidintų turtus; savo naudą jie pastatė aukščiau už viską ir net iš didžiausių nusikaltimų artimui nedaro sau jokių skrupulų. O tie, kurie pirmieji stojo į tą kelią, kurs veda į sugedimą (60), lengvai ar tai dėl tariamo savo pasisekimo pavyzdžio, arba nepaprasta savo turtų prabanga, arba išjuokdami kitų jautresnes sąžines, arba nustelbdami baimingesnius konkurentus, atrado labai daug savo nedorybės sekėjų.

Ekonominio gyvenimo vairininkams išėjus į klystkeles, buvo paruošta dirva, kad darbininkų masė pamažu stačia galva įkristų į bedugnę; juo labiau, kad dauguma įmonių vedėjų naudojasi darbininkais, kaip grynais įrankiais, visiškai nesirūpindami jų sielomis, dar labiau, net negalvodami apie aukštesnius dalykus. Ir tikrai, nusigąsti, kai pagalvoji apie pavojus, į kuriuos moderniose dirbtuvėse išstatoma darbininkų (ypač jaunesniųjų) dora, mergaičių ir kitų moterų padorumas; jei apsvarstysime, kaip dažnai šių dienų ekonominė būklė, o ypač netikęs gyvenimo būdas, stato kliūčių šeimos gyvenimui ir ryšiams; jei atsiminsime, kiek ir kaip kliudoma tinkamai švęsti šventas dienas, jei apgalvosime tą visuotinį susilpnėjimą anos tikrai krikščioniškos dvasios, kuria net nemokyti ir prasčiokai buvo pratę suprasti aukštus dalykus ir kurios vietą užėmė vienintelis rūpestis — kokiu nors būdu surasti kasdieninės duonos. Tokiu būdu darbas, kurį net po pirmapradės nuodėmės Dievo Apvaizda uždėjo žmogaus kūno ir dvasios naudai, pamažu verčiamas iškrypimo įrankiu, būtent, medžiaga iš dirbtuvės išeina patobulinta, o žmonės ten sugadinami ir nevertinami.

Išnašos:

47) Enc. R. N., N 15;
48) Rom. XIII, 1;
49) Enc. Diuturnum, 1881 Dirželio 29 d.;
50) Enc. Divini illius Magistri, 1929 gruodžio 31 d.;
51) Epist. S. Jacobi c. 2; 
52) II Kor. VIII, 9;
53) Mat. XI, 28;
54) Luk. XII, 48;
55) Mat. XVI, 27;
56) Mat. VII, 24 seq.;
57) Enc. R. N., N. 22;
58) Mat. XVI, 26;
59) 2yd. II, 17;
60) Mat. VII, 13;



Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 4319713924878564290
item