Orenas Cassas. Ar privalome gyventi ekonomikoje, kuri verčia dirbti abu tėvus?

Redaktoriaus pastaba: šis straipsnis buvo parengtas pagal šį mėnesį leidyklos Encounter Books išleistą O. Casso knygą, „Buvęs ir būsimas darbuotojas: vizija darbo naujovėms Amerikoje“ (angl. The Once and Future Worker: A Vision for the Renewal of Work in America).

Maniakiška Amerikos vartojimo kultūra bei vartotojų gerovės tapatinimas su individų bei šeimų gerove sumenkino mūsų įsipareigojimą pliuralizmui – visuomenei, kurioje žmonės gali nevaržomai gyventi pagal savo vertybes ir prioritetus. Rodikliai kaip „bendrasis vidaus produktas“ kuria patogią iliuziją, jog homogeniška populiacija naudą gauna (ar praranda) ne mažiau homogeniškai, t. y. tolygiai. Atitinkamai, našiausi ekonominiai sprendimai, sąlygojantys didžiausią vartojimo išeigą (angl. output), yra laikomi geriausiais.

Tačiau tikras gyvenimas nėra toks paprastas. Ekonominė santvarka, kurioje abu tėvai dirba, kol jų vaikai lanko vaikų darželį, gali būti efektyvesnė, jei traktuosime ją grynai ekonomine prasme, tačiau bendruomenė, sudaryta tik iš tokių šeimos vienetų yra ta, kurioje daugelis šeimų mieliau negyventų. Plėtra gali būti sparčiausia sutelkus žmones ties didžiausios išeigos šaltiniu, tačiau pliuralizmas gali pagerinti realų klestėjimą, jei jo sukuriamos galimybės geriau atitinka žmonių gebėjimus ir jų trokštamų gyvenimo būdų spektrą. Jei praeityje dviejų tėvų šeimos galėjo išlaikyti save apmokamu darbu verčiantis tik vienam iš jų, kažkas yra neabejotinai blogai su „plėtra“, kuri šeimoms de facto sukuria poreikį turėti du pajamų šaltinius.

Apmaudu, tačiau politinės programos, tariamai orientuotos į pasirinkimo galimybių didinimą, dažnai yra suręstos taip, kad sukeltų priešingą poveikį – sutelktų šeimas ties politikos kūrėjams priimtinu rezultatu. Pavyzdžiu galime laikyti „vaikų priežiūros skaičiuoklę“ (angl. childcare calculator), sukurtą progresyviojo Centro Amerikos progresui (angl. Center for American Progress, arba CAP), parodančią numatomus alternatyviuosius kaštus, kuriuos šeima prarastų vienam iš tėvų nusprendus likti namie ir auginti vaikus. CAP teigia, jog skaičiuoklės tikslas tėra „palyginti finansinius skirtumus tarp alternatyviųjų kaštų“, taip viliantis įrodyti, jog „Džeinė“, pradinės mokyklos mokytoja, pirmojo vaikelio susilaukusi būdama 26-erių, praras 707,000 JAV dolerių pajamų, jei pasitrauks iš darbo rinkos iki kol jos atžala pradės lankyti vaikų darželį. Tačiau teiginio vienpusiškumas yra akivaizdus, jei greta apmokamo darbo vertės nėra įvertinamas ir likimas namie. Kodėl nėra jokios skaičiuoklės, nustatančios alternatyviuosius kaštus, kuriuos prarastumėte deleguodami savo vaikų auginimą? Tuo pačiu, kodėl gi nesukūrus skaičiuoklės, atskleidžiančios alternatyviuosius kaštus, lydinčius sprendimą dirbti Centre Amerikos progresui, vietoje tapimo inžinieriumi naftos pramonėje?

Idant jų motyvai neliktų migloti, CAP greta minėtos skaičiuoklės pateikia ir „politikos sprendimą“: naują vyriausybinę programą, skirtą padengti vaikų priežiūrai skirtas išlaidas, siekiančias 14,000 JAV dolerių vienam vaikui. Šis sprendimas yra siūlomas kaip priemonė sumažinti finansinius „suvaržymus“, tačiau tikrasis jo efektas būtų priešingas. Vaikų priežiūros išlaidas įprastai padengia ir minimaliai atlyginamas darbas, net jei tai nepalieka daug pajamų namų ūkio išlaidoms. Jei kažkam darbas yra priimtinesnė alternatyva nei likimas namie, šis pasirinkimas nėra varžomas finansiškai; atsiminkite, kad CAP skaičiuokle siekiama parodyti, jog likimas namie yra brangus sprendimas.

 

CAP siūlomas politinis sprendimas viso labo užrikintų, kad bet kas, susidūręs su finansiniais suvaržymais, rinksis jam priimtinesnį – o dabar dar ir vyriausybės subsidijuojamą – alternatyvą. Apmokamas darbas aprūpins žmogų pajamomis, o valstybę – mokesčių mokėtojų lėšomis vaikų priežiūrai. Likimas namie, kita vertus, neteiks nieko. Tokiu būdu CAP nušauna du zuikius vienu šūviu: sėkmingai skatinamas progresyvus varymas iš namų ūkio į darbo rinką, tuo pačiu generuojant daugiau apmokestinamų pajamų, leidžiančių finansuoti kitas vyriausybines programas. Nauda, kurią aukština CAP, neturi nieko bendra su patenkintais tėvais, sveikesniais vaikais ar stipresnėmis šeimomis ir bendruomenėmis; vietoje to, tai „papildomi 5 milijonai moterų darbo rinkoje ir 500 milijardų JAV dolerių didesnis BVP“.

Atitinkamai, politikos formuotojas, įsipareigojęs pliuralizmui, stengtųsi rasti būdą padidinti Džeinei prieinamų alternatyvų skaičių, idant ji galėtų pasirinkti jai tinkamiausią santykį tarp uždirbamų pajamų ir produktyvios veiklos, per kurią ji save realizuotų. Vienas iš variantų galėtų būti naujų statybų projektų skatinimas, kurio dėka atsirastų daugiau vieno įplaukų šaltinio šeimoms įperkamų būstų. Kitas galima sprendimas – leisti Džeinei imti paskolą, ją numatant padengti pajamomis, kurias ji gaus už apmokamą darbą ateityje, praėjus jos šeimininkavimo namuose laikotarpiui; tokiu būdu būtų jos vartojimas išsilygintų, nepaisant dėl šeimos sukūrimo atsiradusio pajamų nepastovumo. Dar kitas pasiūlymas: pertvarkyta darbo reguliavimo praktika, suteikianti darbdaviams paskatą siūlyti įvairesnes santykių su darbuotojais formas, pasižyminčias skirtingais prioritetais; verta pastebėti, kad tokia prieiga būtų priešinga dabartinei santvarkai, kuria, pasitelkus diskriminacijos ribojimo įstatymus, yra siekiama atsisakyti bet kokių skirtumų darbuotojų santykiuose su jų darbdaviu.

Požiūris, kuris visuomet sveikina naujas ekonomines konfigūracijas, efektyvesnes už tradicines ar jau atgyvenusias, natūraliai pakerta idėją, kad viešoji politika turėtų siekti išsaugoti esamus ir kurti naujus pasirinkimus. Teisingas atsakymas į šią priešpriešą turėtų būti formuojamas „taip, bet“ principu. Taip, minėtos efektyvios ekonominės dinamikos skatina BVP kilimą, apdovanoja naujovių siekėjus, ir gerina materialinius gyvenimo standartus ilguoju laikotarpiu; tačiau taip pat turime atsižvelgti į nuostolius, kuriuos patiriame dėka šio klestėjimo, bei numatyti, jog patiriama nauda ne visuomet bus už juos didesnė.

Mums įprastai nekyla jokių problemų pripažįstant šias realijas kituose kontekstuose. Pavyzdžiui, viena iš aplinkos apsaugos prielaidų yra tai, kad neišmatuojama taršos žala visuomenės sveikatai dažnai pranoksta ją sukeliančios ekonominės veiklos teikiamą naudą. Regionų skirstymas į zonas gali pasitarnauti kaip tiesioginė analogija: net tinkamiausios ir plačiausiai pripažintos skirstymo į zonas nuostatos yra valingos pastangos užbėgti už akių tokioms ekonominės plėtros formoms, kurios trukdytų žmonėms mėgautis gyvenimu savo bendruomenėse. Jei intervencijos į rinką, siekiančios išsaugoti šias vertybes BVP kaina, tikrai gali skatinti bendruomenių klestėjimą, kodėl tokio paties rezultato nesitikime ir iš intervencijų, padedančių stiprinti šeimas ar prieinamais išlaikyti įvairius karjeros kelius? Tokie klausimai gali trikdyti mūsų ekonominius modelius, tačiau žmonėms jie yra akivaizdžiai suprantami.