Petras Navikas. Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti į šiuos klausimus
Asmeninio archyvo nuotr. Pajamų ir turto atskirties didėjimo sustabdymas Eiliniam žmogui ne tiek svarbu, kiek padidėjo ar sumažėjo be...
![]() |
Asmeninio archyvo nuotr. |
Eiliniam žmogui ne tiek svarbu, kiek padidėjo ar sumažėjo bendrasis vidaus produktas (BVP), o kiek BVP daro įtaką jo gyvenimui: kiek pakilo darbo užmokestis, pensijos, socialinės išmokos, sumažėjo išlaidos būstui, sveikatos apsaugai ir t.t. Dirbančiajam versle ypač svarbu, kiek sukurtos pridėtinės vertės darbdavys atseikėjo jam darbo užmokesčio ir įmokų socialiniams fondams forma, o valstybės lėšomis išlaikomiems žmonėms – kiek padidėjo biudžeto, Sodros, Sveikatos draudimo ir kitos valstybės pajamos, nuo kurių priklauso ir materialinė būklė.
Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos elitinių analitikų vertinimus apie jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, nė neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti šiuo rodikliu. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia, arba jaučia vos vos. Todėl ir ieško laimės kitur.
Aišku, kad nemokėdami valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai nepakrautų į laivą nė vieno konteinerio ir neuždirbtų nė euro pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų darbuotojų atžvilgiu, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių - kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešąsias paslaugas.
Statistikos departamento duomenimis darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį - apie 40 procentų, kai kitose ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai - darbuotojams skiriama 60, o sau pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai gerokai dosnesni.
Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo procesas
Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku, kodėl valdžia šio klausimo nesprendžia diferenciuotai.
Ne paslaptis, kad versle naudojamo turto nemaža dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu. Iš Lietuvos žmonių, jų tarpe ir iš samdomųjų darbuotojų, pusvelčiui po 10-15 centų supirkę investicinius čekius, tuometiniai pirkėjai įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Ir kaip spaudoje buvo ne kartą skelbta – investiciniai čekiai dažnai buvo įsigyti už ne savas lėšas, kurių anais laikais ir uždirbti negalėjo, nors ir užėmė įmonių direktorių bei kitus aukštus postus, o už privatizuojamų įmonių lėšas. Taigi, yra ir moralinė teisė teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių. Kita vertus, darbdaviai - kapitalo savininkai pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijos diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigyjamos užsienyje. Vadinasi, didžioji dalis investicijoms panaudotų lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad kitose šalyse investuota 2,3 mlrd. eurų. Tuo tarpu, grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas yra stabdis ekonomikai ir socialinei sferai vystyti. Kaip žinoma, beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtaką ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės. Tai ir yra pirmoji priežastis, kodėl samdomųjų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos.
Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti, ar sieks (ir jei sieks, tai kokiais būdais) pašalinti konstatuotas priežastis gyventojų pajamų ir turto atskirčių didėjimui sustabdyti.
Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau, negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės. Finansų ministerija yra paskelbusi, kad biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų negauna daugiau kaip 180 mln. eurų, arba 24 proc. šio mokesčio, o dėl gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų neteko mokesčių tik 10,7 procentų. Nepagrįstai teikiamos dovanos užsienio valstybėms, kuriose pelno mokesčio tarifas yra didesnis negu Lietuvoje. Mat šių valstybių firmų ir bankų filialų pas mus uždirbtas pelnas tose valstybėse dar apmokestinamas tarifų skirtumu, t. y. tarifu, kuris viršija Lietuvoje faktiškai taikytą tarifą. Taigi mūsų valstybės sąskaita papilnėja Švedijos, Norvegijos ir kitų valstybių pajamos. Į šį klausimą turėtų atsakyti buvusį finansų ministrė I. Šimonytė ir SEB banko patarėjas G. Nausėda. Valdžia darbdavius skatina, atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos, ir kitomis lengvatomis. Nemažą dalį Lietuvai skirtų ES paramos lėšų valdžia kapitalo savininkams dovanoja, nes jos negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos. Ir ne tik Lietuvos kapitalo, bet ir užsienio kapitalo įmonėms. Taigi kasmet gerokai praturtėja ir užsieniečiai.
Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti, ar imsis veiksmingų priemonių korupcijai iš esmės pažaboti, kuri yra taip pat labai svarbi prarajos gilėjimo tarp turtingųjų ir viduriniojo gyventojų sluoksnio priežastimi.
Autorius yra buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas.

14 komentarų
Tai ne esminiai klausimai. Esminiai klausimai turi būti apie moralę- jei nėra moralės - tai ten mokesčių klausimai nulio vertės. jei žmogelis pritaria pedero-santuokoms ar partnerystėms, abortams, transgenderiams, stambulo sutartims - tai jis baigtas degradas ir padarys neatitaisomą žalą valstybei ir jos žmonėms- o ką jis ten mano apie korupciją, PVM ar sodros lubas man giliai nusispjaut.
Pritariu ankstesniam komentarui - man pretendento į prezidentus svarbiausia savybė - moralė.
Deja, visuomenėje tenka girdėti svarstymus: girdi, tas ar ta yra tinkami kandidatai, nes ekonomistai.
Prezidentas yra atsakingas už valstybę, jos apsaugą, turi būti stiprus diplomatas.
Vienok svarbiausia tautos moralė,išpažįstamos tautiečių vertybės,valstybinis mąstymas.Tautiečiai turėdami minėtas sveikas ir tvirtas savybes neišrinks nevykusio Prezidento ar Seimo nario.Dabartinė lietuvių tauta dar didžia dalimi - liaudis/,,runkeliai"/,deja.
Straipsnyje yra pažymėta, kad autorius - buvęs VMI viršininkas. Reiškia, žmogus - ne teoretikas, bet turi ir praktikos.
Taigi, būtų žymiai įdomiau, jei pats autorius kvalifikuotai pats galėtų atsakyti į šiuos klausimus.
Ir siūlomos priemonės turėtų būti tokios, kurios nebūtų priklausomos nuo to, žmogus nori ar nenori, arba yra sąžiningas, ar ne.
Jei autorius bandytų sukurti tokią sistemą, jis staiga suprastų, kad neverta tokių klausimų užduoti pretendentams į prezidentus, nes tokia sistema neįmanoma.
Jei pats autorius tokios sistemos sukurti negalėtų, nesąžininga versti ją kurti kitus.
Pagrindiniai klausimai pretendentams į prezidentus yra šie:1. Kaip jis žiūri į užsienio politiką, kitaip sakant ar lis be muilo Merkel į vieną vietą ,ar eis Vengrijos ar Lenkijos pavyzdžiu.?2. Ar jis pasirenges atsakyti į Gerbiamos Sadūnaitės klausimą užduota Grybauskaitei 2018-01-13? 3.Ar jis (ji) atšauks šakalienės prastumta norvegišką vaikų grobimo įstatymą?4 Ar turės stuburą ir sugebės oriai ir kaip lygus su lygiu kalbėtis ,ir GINTI LIETUVOS INTERESUS ir su vakarų ir su rytų valstybėmis.Štai ko aš tikiuosi iš būsimo prezidento(ės). Pirmiausia sąžinė ,garbė, padorumas tada ir ekonomika atsigaus
Sunku būtų ginčytis.
Galima pridėti ir dar vieną: kaip būsimasis prezidentas pasiruošęs galimam staigiam euro kurso kritimui ir iš to sekančiam infliacijos šuoliui? Ar galimas fiskalinis minusas Lietuvos biudžete vėl bus sprendžiamas pensininkų ir neįgaliųjų sąskaita, o infliacijos padariniai vėl bus perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių?
...pratęsiu: ir darželinukui aišku, kad, pasibaigus ES paramai, Lietuva neturės kitos išeities, kaip tik susigrąžinti nacionalinę valiutą, nes priešingu atveju teks imti didelę paskolą - Lietuvos BVP yra per mažas, kad ir kaip jis bebūtų skirstomas - kad padengti valstybės poreikius - o po pirmosios paskolos seks kita paskola, kad padengti pirmosios palūkanas ir paskolos dalies išmokėjimo terminus, ir taip daina be galo.
Euro salygomis yra palanku pigiau įsigyti gamybines žaliavas, tačiau dėl darbo sąnaudų ir dėl didelio darbo sąnaudų apmokestinimo brangsta produkcija ir tai labai mažina lietuviškos produkcijos konkurencingmą - niekam ne naujiena, kad Kinija su savo pigia produkcija įsitvirtinusi viso pasaulio rinkose. Be to, dėl euro pabrango darbo jėga, o tai automatiškai mažina investicijas Lietuvoje - tiek vietines, tiek ir iš užsienio. Nei vienas per TV sapaliojančių ,,ekonomistų'' nekada nežiūrėjo ir nežiūri į priekį ir nepagalvoja - bent jau garsiai to nesako, kokie bus Lietuvos poreikia ir kaip atrodys Lietuvos ūkis, pasibaigus ES paramai arba pasikeitus valdžiai Briuselyje. Turiu nemaža reikalų su lenkiška produkcija - dėl kainų skirtumu lenkai prieš lietuvius laimi į vienus vartus. Tai tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Ir mūsų ,,ekonomistai'' net nebando siūlyti Lietuvos ekoenomikos tęstinumo varianto už euro ribų todėl, kad jie paprasčiausiai nepajėgūs tokio varianto sukurti.
Vienas didžiausias ir svarbiausias klausimas, ar pretendentas turi SĄŽINĘ, visi kiti klausimai yra šalutiniai.
siūlau praleisti visus pretendentus per moralės ir sąžinės detektorius, tegu jie išrenka geriausią.
Jei rimčiau, moralė su sąžine tik prielaida išriinkto Prezidento(-ės) politikos nuostatoms formuotis, bet jos neturint patirties nelabai padės perskaityti ir suprasti įstatymus, ar jų makroekonomines pasekmes. Neapsimeskime, kad ten viršuje politikos nėra, ar nėra kandidatų išankstinių nuostatų visais, pirmiausia mokesčių ir vertės perskirstymo, klausimais, ir mums jų nereikia išsiaiškinti. Čia tokia pavojinga vištakumo forma, po kurios gaunam siurpizų, nes kandidato sąžinė lyg ir atrodė buvo, bet po rinkimų kažkur dingo, o prasidėjo realūs veiksmai-siuprizai, kuriems aptarti net nematėm reikalo.
tai pasakykite, kada ta ES parama ir kodėl baigsis? Gal pralenksim Vokietiją? Nustebsite, bet Sanglaudos ir socialinio fondo lėšomis naudojasi net išsivysčiusios ES šalys. o Sanglaudos fondas šiek tiek mažės, bet taip pat bus aktualus dar ilgai, kol sukuriama vertė (jos perskirstymas - ne ES, o nacionalinės valdžios atsakomybė, įskaitant Prezidentą) vienam gyventojui artės prie ES senbuvių.
Sanglaudos fondas mažės ne ,,šiek tiek'', o ženkliai, nes UK nustos mokėti įmokas į EU biudžetą - nereikia būti ekonomistu, kad suprasti, kaip tai paveiks euro kursą. Be to, euro kursas kitų valiutų atžvilgiu nustatomas kaip tik Londone.
Štai jau beveik tris dešimtmečius tokie kaip Tamsta, kurie klejoja apie moralę, tik jos nesilaiko, be to, dar yra didžiausi neišmanėliai (daug tokių neišmanėlių sulindo ir į valdžią) - veda šalį žemyn. Autorius puikiai apibūdino situaciją ir jeigu būtų išlikęs savo poste (nes mafijinės struktūros neleido jam dirbti), būtų daug gero padaręs Lietuvai, nes išmanė ekonomiką, buvo super sąžiningas ir geras vadovas. Ir dar - jeigu daugiau tokių žmonių ir kitose valdymo institucijose būtų dirbę, Lietuva jau būtų suklestėjusi. Tačiau "naujųjų lietuvių" godumas ir nemokšiškumas nugalėjo, todėl turime šiandieninę skurdžią ir išsivaikštančią Lietuvą.
Valstybės Prezidemtas, kaip laivo kapitonas - jis nustato laivo kursą ir greitį. Kapitonui nereikia detaliai išmanyti apie laivo mašinų darbą (ekonomiką), radio ryšio užtikrinimą, orų prognozių sekimą, laivo virtuvės funkcionavimą ir t.t. Visi specialistai jam raportuoja savo veiklos ataskaitas ir suvestines. Kapitonas duoda komandą, kaip laivas turi tęsti kursą arba jį keisti. Kapitonas (prezidentas) privalo kontroliuoti, kad laive nebūtų vykdoma kontrabanda, įgulos (išrinktos valdžios) savivalė, kad nekiltų maištas IR KITOKIA DESTRUKCINĖ VEIKLA. Bet kokią destrukciją, kenkiančią laivui ( valstybei), kapitonas, pasitelkęs ištikimą komandą, turi nedelsiant pašalinti.
Prezidentui (kapitonui) kelimi reikalavimai - garbingumas, sąžiningumas, moralumas, strateginis mąstymas ir viso laivo-valstybės darbo našumo bei efektyvumo užtikrinimas. Nuo pastarojo priklauso visos komandos - tautos gerbūvis.
Kapitonas turintis strateginį mąstymą, bet be sąžinės ir garbės - tai piratų laivo vadeiva.
Šiandien Lietuvą valdo piratų gauja. Tarp jų yra gerų specialistų, bet jie užslopino ir pardavė savo garbę ir sąžinę. Jei vėl išrinksime aukso kalnus žadantį piratą, sėkmingai grimsime į dugną, o kapitonas-piratas su savo parankiniais artimiausiu laiku, pabėgs iš laivo ir su savimi išsiveš visą užgrobtą turtą (išparduos valstybę).
Rašyti komentarą