Santa Kančytė. Pasimetę kalendoriuje: Kovojanti Bažnyčia

Dar mūsų močiutės ir seneliai prisimena, kad spalio ir lapkričio sandūroje Bažnyčia švęsdavo ne dvi, o tris dideles šventes iš eilės: p...



Dar mūsų močiutės ir seneliai prisimena, kad spalio ir lapkričio sandūroje Bažnyčia švęsdavo ne dvi, o tris dideles šventes iš eilės: paskutinį spalio sekmadienį – Kristaus Karaliaus šventę, lapkričio    1-ąją – Visų Šventųjų šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines. Šitoks išdėliojimas nebuvo atsitiktinis. Kristaus Karaliaus šventė[1] turėjo labai konkrečią prasmę. Tai buvo Kristaus, turinčio vadovauti visai socialinei tikrovei, tikrojo žemės, tautų ir valstybių Karaliaus šventė, o kartu ir visų Jo valdinių – Kovojančios Bažnyčios diena. Visų Šventųjų šventė yra Triumfuojančios Bažnyčios, o Vėlinės – Kenčiančios Bažnyčios minėjimas. Taip šios trys dienos atspindėdavo trilypę Bažnyčios sandarą: visus gyvus krikščionis, sudarančius kovojančios Bažnyčios gretas, visas skaistykloje kenčiančias vėles ir visus Danguje jau dabar Dievo veidą reginčius ir Jo pergalėje triumfuojančius šventuosius.

Taigi pagal ne tokį jau seną kalendorių, be Vėlinių ir Visų Šventųjų, minėjome dar ir savo – kovojančios Bažnyčios – dieną. Tik štai kur klausimas: kai kalbama apie kovojančią Bažnyčią, kas turima galvoje – faktas ar metafora?

Kaip žinoti, ar karas jau prasidėjęs, jei prasidėjęs, ar jis jau pasiekė ir mano trobą, ar bėgti, ar griebtis ginklų, kas meluoja – priešai ar savi? Kas priešai, o kas savi?

Greičiausiai žmonėms Rytų Ukrainoje ar Sirijoje šie klausimai griūva ant jų byrančios sienos plytų ar pasiklydusių kulkų realumu, bet apsigautume, jei manytume, kad mūsų karas mažiau realus. Tik priešas sunkiau apčiuopiamas.

Paryžiaus apeliacinis teismas paliko galioti sprendimą 5000 eurų suma nubausti beveik aklą senuką gydytoją už „moralinį ir psichologinį spaudimą“ – prie abortų klausimu konsultuojančio Planuotos tėvystės centro (the Planned Parenthood centre) Xavieras Doras įteikė dviem moterims mažyčius megztus kūdikio batukus. Be to, teismo sprendimu, senukas turės sumokėti po 750 eurų moralinei žalai atlyginti trims už abortus kovojančioms organizacijoms, pateikusioms ieškinį. Nežinau, ar tas senukas gydytojas turės iš ko sumokėti žvėrišką baudą, bet labai gerai žinau, jog jis supranta, kad karas vyksta – dar daugiau, galėčiau lažybų kirsti, kad net jei būtų žinojęs, kas jo laukia, greičiausiai vis tiek būtų pasielgęs taip pat. Realus karas palieka realias žaizdas.

Vienas iš frontų, kuriame kaunasi kovojanti Bažnyčia, yra sveikas šeimos paveikslas. Žingsnis po žingsnio griaunant šeimos santykio kaip sąmoningo viso gyvenimo įsipareigojimo tarp vyro ir moters idėją, siekiama įtvirtinti visiškai priešingą šeimos kaip mano teisės į tam tikrą malonumą mintį.

Šioje teisėtoje katalikų kovoje už socialinę tikrovę skaudžiausias smūgis būtų, jei kovojančius paliktų jų vadai – jei Bažnyčios ganytojai nusigręžtų nuo tų, kurie jiems patikėti. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių kova vyko ne tik su pasaulio dvasia, ar tiksliau Šėtono veikimu pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios viduje. Ji nuolat turėjo atsilaikyti ir nugalėti vis nauju pavidalu kylančias erezijas, idant išlaikytų apaštalams saugoti Kristaus patikėtą tiesą apie žmogų, pasaulį ir Dievą.

Spalio mėnesį įvykęs neeilinis Vyskupų Sinodas, skirtas šeimos klausimams svarstyti, po savęs paliko daug sumaišties. Atrodo, dalis Sinode svarbias pareigas turėjusių vyskupų, pasitelkdami žiniasklaidą, siekė įgyvendinti konkrečią programą. Būtent sudaryti įspūdį, jog Bažnyčios mokyme pokyčiai kartu gyvenančių nesusituokusių bei homoseksualių porų atžvilgiu yra galimi. Liberaliai nusiteikusi vyskupų dalis galėjo kontroliuoti beveik visą informaciją, iš Sinodo pasiekiančią žiniasklaidą, ir šia kontrole pasinaudojo, išleisdama neplanuotą tarpinį pranešimą apie Sinode svarstomus klausimus. Pranešime buvo dviprasmiškai suformuluotų teiginių apie homoseksualų partnerystę kaip vertintiną santykių formą bei galimybę priimti sakramentinę Komuniją kartu gyvenantiems, ankstesnes santuokas palikusiems asmenims. Liberali žiniasklaida suskubo pasinaudoti šiomis dviprasmybėmis – kare kaip kare. Tik kas kieno pusėje?

Tai nebuvo paprastas, eilinis ar neeilinis, Sinodas. Tai buvo mūšis. Kova nesibaigs, kol nesibaigs pasaulis – gyvųjų Bažnyčia visada bus kovojanti. Ne todėl, kad labai to norėtų, bet todėl, kad Priešas nepaliaus pulti, iki kol jo galva bus galutinai sutraiškyta. Dėl to įvyks dar ne vienas mūšis. Taip pat ir per kitų metų Vyskupų Sinodą. Ką daryti? Pradžiai tiks prisiminti du tūkstančius metų naudojamą praktiką – maldą, pasininką ir dažną išpažintį.


[1] Vėliau virtusi Kristaus Visatos valdovo švente ir iškeliavusi į lapkričio paskutinį sekmadienį.

Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję

Santa Kančytė 8886833649516753494
item