Roger Scruton. Begėdiškieji ir nemylintieji

Lytiniai santykiai, anot gerai žinomo Philipo Larkino eilėraščio, prasidėjo 1963-iaisiais. Nuo to laiko praslinko keturi dešimtmečiai, kurių metu vis augo pripažinimas, jog seksualinė emancipacija neišsprendė problemų tarp lyčių, o sukėlė naujų. Tradicinė lytinė moralė sustiprindavo įsipareigojimą santuokai kaip vieninteliam legitimiam būdui lytiškumui išsiskleisti. Tokią moralę lengva suprasti. Ji turi labai aiškią socialinę funkciją – užtikrinti tvirtas šeimas, garantuoti socialinio kapitalo perdavimą iš kartos į kartą. Dar ji esmingai patraukia tuo, kad sukuria meilės, įsipareigojimo, pavydo, piršimosi ir lyčių dramos prasmę. Problema ta, kad, kliudant malonumams, kyla stiprus noras nuo tokios moralės išsilaisvinti. Tai mes ir padarėme – su džiugesio salvėmis, kurios labai greitai išsigimė į rūpesčio gurktelėjimą.

Padėtis, į kurią patekome, daugeliu atžvilgiu nauja. Turbūt įdomiausios yra milžiniškos pastangos, dedamos įveikti ar panaikinti gėdą. Pradžios knygoje pasakojama apie žmogaus nuopuolį, kurį sukėlė valgymas nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Iki uždrausto vaisiaus paragavimo, kaip rašoma Biblijoje, „jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“. Vos tik paragavus „abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“.

Padaręs ką nors negero ir tai supratęs imi savęs gėdytis. Tokia gėda yra moralinis jausmas, grindžiamas tuo, jog kažkas kitas tave vertina. Tačiau citatos byloja ne apie tokią, o apie seksualinę gėdą. Nuo moralinės ji skiriasi dviem atžvilgiais. Pirma, ji nereiškia prisipažinimo dėl padaryto blogio: priešingai, ji liudija apie nenorą daryti ar patirti blogį. Antra, ji nekelia susirūpinimo kaip moralinė gėda dėl minties, kad esi vertinamas kaip asmuo, laisva būtybė, moralinis subjektas. Priešingai, seksualinė gėda kyla iš minties, kad esi vertinamas kaip kūnas, mechanizmas, objektas. Vokiečių filosofas Maxas Scheleris ją apibūdino kaip schutzgefühl – emociją, apsaugančią nuo savęs paties ar kito piktnaudžiavimo. Praradę gebėjimą gėdytis, mes netampame nekaltais gyvūnais, o begėdžiais, kas reiškia, jog netenkame apsaugos nuo seksualinio plėšrūno. 

Gėda dar egzistavo 1963-iaisiais. Poros savo aistrą slėpė nuo pasaulio, o kartais ir nuo vienas kito – bent jau iki momento, kai buvo galima ją aiškiai išreikšti. Į nepadorumą buvo šnairuojama, labiausiai tokių išsilaisvinimo pranašų kaip Herbertas Marcuse ar Normanas O. Brownas. Jiems lytiniai santykiai buvo gražūs, netgi šventi, kurie neturėtų būti suteršti nešvankia kalba, nepadoriais juokais ar ekshibicionistiniais pasireiškimais. Tačiau nuo to laiko gėda išguita iš kultūros. Tai matoma televiziniuose realybės šou, kurie iš tiesų turėtų būti vadinami fantazijos šou – tokia jų funkcija. Visi – kalbos, minties ar elgesio – figos lapai pašalinti, ir sulaukėję vaikai čia pat, ekrane, prieš mūsų akis, užsiima purvinais žaidimais. Ne pats gražiausias vaizdas, tačiau toks jis ir neturi būti pagal sumanymą.

Begėdystė skatinama mokyklose per lytinį švietimą, kur bandoma nuvertinti skirtumus tarp mūsų ir gyvūnų bei panaikinti bet kokią uždrausto, pavojingo ar švento užuominą. Šiandien gėda – varginantis bejėgiškumas. Lytinė iniciacija reiškia, jog reikia išmokti tokias „neigiamas“ emocijas įveikti, atsikratyti dvejonių ir mėgautis „geru seksu“. Užduodami tokius klausimus kaip „kas“, „ką“, „kurios lyties“ vaikus skatiname per ankstyvam ir nuasmenintam susidomėjimui savo lytiškumu. Tuo pačiu metu mus tiesiog ištinka isterija vien nuo minties apie visus tuos pedofilus TEN, kurie iš tiesų yra ČIA. Man tai yra akivaizdus įrodymas, jog gėda nėra prabangos dalykas, juolab ne kliuvinys, kurio reikia atsikratyti, o neatsiejama žmogiškos būklės dalis. Tai emocija, be kurios tikras seksualinis ryšys negali vystytis. Jei apskritai yra toks dalykas kaip autentiškas lytinis švietimas, jis vaikus moko ne atmesti gėdą, o ją įgyti.

Lygiai taip pat nauja yra tai, jog praradome bendrą supratimą apie normalią seksualinę aistrą. 1963-iaisiais vis dar manėme, jog homoseksualumas – iškrypimas, net jei ir pavydėtinai kerintis. Vis dar galvojome, jog seksualinė aistra turi normalią eigą, kai vyras ir moteris suartėja bendru sutarimu dėl bendro malonumo. Seksą su vaikais traktavome kaip nepakenčiamą, o su gyvūnais – neįsivaizduojamą. Iš dalies dėl didžiulės gėjų lobistų propagandos, iš dalies dėl melagingo pseudomokslo, kurį transliavo Kinsey institutas, mes nustojome vartoti iškrypimo sąvoką ir priėmėme požiūrį, jog „seksualinė orientacija“ yra natūralus ir neišvengiamas faktas.

Apie 1963-iuosius filosofas Michaelas Polanyi pristatė savo „moralinės inversijos“ teoriją, pagal kurią, nepritarimas tam tikrai veiklai vėliau gali būti nukreiptas į žmones, kurie vis dar jai nepritaria. Moraline inversija mes apsisaugome nuo anksčiau turėtų įsitikinimų bei kaltės juos atmetus. Šiandien net ir neryžtingai sakyti, kad geriau vaikų neskatinti mąstyti, jog homoseksualumas normalus, ar kad gėjų veikla nėra nekaltas reikalas, o siekis būti daugiau nei seksualinio plėšrumo forma, reiškia, jog suteiki pagrindus tave apkaltinti „homofobija“. Tai mirties nuosprendis karjerai kiekvienoje vietoje, net ir universitete, kurio vienas pagrindinių tikslų – nuomonių laisvė. Šioje srityje, kaip ir daugelyje kitų, taikomas liberalizmo principas, kad visos nuomonės leidžiamos tol, kol jos liberalios.

Nauja ir tai, kaip apibūdinami lytiniai santykiai ir pats aktas. 1963 metais dar buvo įmanoma tikėti, jog romano „Ledi Čaterli meilužis“ kalba apsaugo moralinę seksualinio jaudulio šerdį ir leidžia pavaizduoti, kad tai labai gražu ir asmeniška. D. H. Lawrence'ui ir jo išsilaisvinusiems sekėjams seksas vis dar buvo kažkas švento, ir dėl to galėjo būti suteršta. Praėjus keturiems dešimtmečiams, mes įpratome lytinius santykius apibūdinti žeminančiais ir nuasmeninančiais terminais. Praradę žmogaus kaip sukurto „pagal Dievo atvaizdą“ supratimą, mes kerštaujame kūnui, apibūdindami jį kalba, kuri Lawrence'ui atrodytų šventvagiška.

Prie to smarkiai prisidėjo ir pornografija. Gali žvelgti į paveikslą ir matyti tik linijas, spalvas, figūras, nepastebėti jose ir per jas prasišviečiančio veido. Taip pat gali žvelgti į žmogų ir regėti vien kūną, o ne jame esantį aš. Seksualinis susidomėjimas skatina mus žvelgti į kitą kaip į subjektą arba objektą. Tai paaiškina ir žavesį, ir pavojų pornografijos, kuri vaizduoja žmones kaip objektus: kūnas tampa keistai matinis kaip kalėjimo durys, už kurių aš pasidaro nematomas, negirdimas, nepasiekiamas. Pornografija žmonėms kelia ir pasibjaurėjimą, ir žavėjimąsi, o dabar, kai ji prieinama internete kiekvienam – panašu, kad visi nori prisijungti.

Auganti tolerancija pornografijai, kuri netrukus bus suprantama kaip kiekviena kita industrija, kurią nuo kritikos saugos ta pati moralinė inversija, kaip ir homoseksualumą, spėriai keičia tai, kaip suvokiame žmogaus kūną. Šiai permainai suprasti galima pasitelkti Kennetho Clarko daromą skirtį tarp plikumo (naked) ir nuogumo (nude). Ticiano aktuose neretai išvysi kambarinį šuniuką, kurio akys bei laikysena išreiškia nekantrų susidomėjimą moterimi, atsilošusia guolyje. Šunys neturi supratimo, ką reiškia būti nuogam, ir jų ramus žmogaus pavidalo nesidrovėjimas primena, kaip skirtingai į jį žvelgiame mes. Tokiu būdu Ticianas mus sugrąžina į Edeno sodą – pamokydamas, kad mes matytume šį kūną ne kaip pliką, it moteris pasirodytų mums kaip pusnuogė mergina iš bulvarinės spaudos puslapių. Seksualumas akte mums nėra siūlomas, o lieka užslėptas ir viltingas jos viduje, laukiantis mylimojo, kuriam bus pasiūlytas – ne begėdiškai, tačiau be gėdos. Šuo mums primena, jog ji yra gebanti gėdytis, nors nėra nei sugėdinta, nei begėdė. Šis stulbinamas faktas mums pristatomas ne kaip idėja ar teorija, o kaip atskleidimas to, ko esama kiekviename žmogaus pavidale, tačiau neišvengiamai kasdienių reikalų užslėpto ir vėl atrasto bei nuskaidrinto per meną.

Pornografiniuose atvaizduose žmonės nėra nuogi kaip Ticiano Venera, bet pliki, net jei iš dalies prisidengę drabužiais. Dėmesio centre – lytinis aktas bei lytiniai organai, jie eksponuojami ir atsiejami nuo asmeninių jausmų. Pornografijoje dėmesys slenka žemyn nuo žmogaus asmens kaip meilės ir aistros objekto prie pakeičiamų fantazijų objekto – žmogaus-gyvūno. Ši permaina – profanacija. Susitelkdami į klaidingus dalykus, mes užteršiame bei sumenkiname teisingus. Pornografijoje aistra atskiriama nuo meilės ir priskiriama bežadei sekso mašinerijai. Tai kenkia suaugusiesiems lygiai taip pat kaip šiuolaikinis lytinis ugdymas kenkia vaikams. Tai pakerta tikros erotiškos meilės galimybę, kuri pasitaiko tik tuomet, kai lytinis aktas yra suvaržytas draudimais, siūlomas kaip dovana bei egzistencinis įsipareigojimas. Pornografijos internete populiarumas visgi yra lengvai paaiškinamas, viena jos funkcijų – atpalaiduoti nuo įsipareigojimų. Gyvenimas realiame pasaulyje yra varginamas ir keblus, ypač susidūrus su žmonėmis, pačiu savo buvimu keliančiais mums reikalavimus, kurių nesame linkę išpildyti. Kad žmonės aukotųsi, o nuo to priklauso bendruomenės ilgaamžiškumas, reikalinga stipri jėga, aistra asmeniui, kuris suprantamas kaip unikalus ir nepakeičiamas. Ieškoti prieglobsčio surogatuose daug paprasčiau, tai nekelia keblumų, nesipriešina geismui. Kuriamas nuolankus geismui pasaulis, kuriame erotinė galia eikvojama veltui, o meilės poreikis nuneigiamas. Štai kas atsitiko per pastaruosius dešimtmečius – žmogaus kūno supratimas nuvertėjo nuo subjekto iki objekto, nuo asmenybės iki priemonės. Postmoderni kultūra yra ne tik begėdiška, bet ir nemylinti.

1963-iaisiais vis dar buvo manoma, jog vyrai deda pastangas suartėti, o moterys tam pasiduoda tik tuomet, kai sutikimas atbaigtas, po to vyrų ir moterų atsakomybė suvienodėja. Šiandien šios prielaidos laikytis nebegalima. „Saugaus sekso“ pasaulyje senieji piršimosi įpročiai atrodo varginantys ir pertekliniai. Jei lytiniai santykiai tėra malonus sandoris, kurį galima sudaryti internete, kuris reklamuojamas mokyklose, sutikimą lengva pasiekti. Tačiau nuo ankstesnio jis skiriasi ir tuo, jog jį lengva bet kuriuo metu atšaukti, net ir retrospektyviai. Išlieka seksualinio priekabiavimo ar net „išprievartavimo pirmojo pasimatymo metu“ rizika. Antausis, anksčiau nutraukdavęs įkyrias pastangas suartėti išsyk, šiais laikais trenkiamas po suartėjimo ir daug negailestingiau – tai nebe privatus, intymus, pataisomas reikalas, o viešas ir turintis teisinių pasekmių „Išprievartavimas pirmojo pasimatymo metu“ yra labai rimtas ir vis populiarėjantis nusikaltimas Jungtinių Amerikos Valstijų universitetų miesteliuose. Nesvarbu, kad mergina sakė „taip“, kai taip reiškia ne. Nesant moteriško drovumo, aistringo piršimosi bei vyriško asistavimo – toks elgesys dar buvo paplitęs 1963 metais – negali manyti, jog moteris supranta, ką daranti. Galima tai traktuoti kaip argumentą, kad „saugus seksas“ iš tiesų pats pavojingiausias. Gal visgi saugūs lytiniai santykiai įmanomi tik vienu mums žinomu būdu – santuokoje.

Keturis dešimtmečius ignoravome žmogaus prigimtį, darydami vien teorines prielaidas, metusias iššūkį papročiams bei polinkiams, egzistavusiems kiek siekia rašytinė istorija. Seksualinė emancipacija niekur nedings, tačiau reikėtų stengtis ją sutramdyti, išgelbėti natūralią tvarką, kuriai iškilo grėsmė, apsaugoti du didžius projektus, kurie nuo 1963-iųjų patiria stiprų nuosmukį – meilės ir vaikų auginimo.

Pagal 2005 metų tekstą iš „The Spectator“ parengė Rosita Garškaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt