Santa Kančytė. Kada nužudyti Marių humaniška, o kada – ne?

Atsakymas paprastas: nehumaniška, jei Marius – žirafa, humaniška – jei tai kūdikis motinos įsčiose ar, pavyzdžiui, labai sunkiai sergantis septynmetis berniukas, kuriam nelemtis skyrė gimti Belgijoje.

Liūdna Kopenhagos zoologijos sodo žirafos Mariaus baigtis šių metų pradžioje visoje Europoje sukėlė pasipiktinimo bangą ir protestus prie Danijos ambasadų. Zoologijos sodo darbuotojai buvo smerkiami dėl jų nehumaniško elgesio – nušauti gyvūną dėl kraujomaišos ir dar sušerti jį plėšrūnams peržengia bet kokias mūsų gailestingosios civilizacijos ribas.

Beveik tuo pat metu Belgijoje buvo priimtas vaikų eutanazijos įstatymas. Tai Belgijos gyventojų į gatves neišvedė, ką jau bekalbėti apie kitų valstybių gyventojus, protestuojančius prie šios šalies ambasadų. Leisti penkiamečiui nuspręsti, jog jis nebenori gyventi, taip gailestinga, argi galėtų mūsų humaniška civilizacija prieš tai protestuoti?

Svarstant abortų draudimo klausimą taip pat neretai pasitelkiamas gailestingumo argumentas. Negailestinga ne tik reikalauti, jog motina gimdytų kūdikį, kurio gyvybė jau užsimezgusi, nes „ji to neplanavo“, dar labiau negailestinga leisti kūdikiui gimti netikusioje šeimoje, netikusiai motinai ar netikusiose materialinėse sąlygose. Viena Jungtinių Amerikos Valstijų politikė sugebėjo apeliuoti į gailestingumą pateikdama faktą, kad kai kurie kūdikiai tiek daug verkia, jog juos auginti – labai sunku. Argi galime pasmerkti moterį tokiai kančiai?

Gydytojui Josephui Ignace’ui Guillotinui stojus prieš Nacionalinę Asamblėją Didžiosios Prancūzų revoliucijos metais, jo pasiūlytas galvų kapojimo įtaisas buvo džiaugsmingai sutiktas dėl keleto priežasčių – giljotina buvo ne šiaip galvų kapojimo įtaisas, tai buvo humaniškumo ir lygybės simbolis. Demokratiškiausias būdas efektyviai ritinti galvas. Gydytojas Guillotinas buvo didis humanistas – jis sukūrė prietaisą, kuris ne tik leido grakščiai nukirsti galvą, daug daugiau – jis leido pasmerktajam tapti lygiu su karaliumi tą akimirką, kai švytintis giljotinos peilis leidžiasi virš jo galvos. Giljotina tapo žmogaus teise, ji mūsų gailestingosios civilizacijos promotė.

Nuolatinė žmonijos pažanga atvedė mus į labai humaniškus laikus. Dar niekada nebuvo taip uoliai kovojama už žmogaus teises. Politikai ir žmogaus teisių aktyvistai kovoja ne tik už teisę numirti, bet ir teisę žudyti. Iš gailestingumo. Kas mums belieka, kai Dievas mirė, tik būti gailestingiems patiems…

Bet vargas mums, jei kartais supainiojome berniuką Marių su žirafos jaunikliu Mariumi. Jei tikime tik tokį gailestingumą, kuris yra teisė humaniškai – kad ir ką tai reikštų – mirti. Jei tai gailestingumas pašalinti įsčių vaisių, idant moteris nepatirtų kančios ar nepatogumo. Jei tai gailestingumas apsaugoti žmogų nuo nemalonių jausmų, tačiau ne nuo mirtinų klaidų. Nes toks gailestingumas žmoguje mato tik dar vieną gyvūną – nieko daugiau.

Šaltinis: blogas.ateitis.lt