Vytautas Radžvilas. Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytojas (III)

Skelbiame prof. V. Radžvilo paskaitos „Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytojas“, skaitytos sambūrio „Pro Patria“ ir S...

Skelbiame prof. V. Radžvilo paskaitos „Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytojas“, skaitytos sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuotame akademiniame studijų savaitgalyje „Iš tamsybės – tik kelias teisybės“ vasario 28 d. Kaune, paskutinę dalį.

Antrąją paskaitos dalį galite rasti čia.

Ir čia įvyksta fantastiškas dalykas, kurio kontekste mes galime suprasti Valančiaus vietą Lietuvos istorijoje. Šis fantastiškas dalykas yra Vandėjos sukilimas revoliucinėje Prancūzijoje. Skaitant pažangų istorijos vadovėlį, Vandėjos sukilimas yra visiškas nesusipratimas. Jūs tik pagalvokite: Prancūzų revoliucija naikina luomus, feodalines privilegijas, lygina prancūzus, o čia – kažkokie tamsuoliai nenori šitokios pažangos! Kas iš tikrųjų nutinka, galima suprasti, tik rimtai įsimąsčius į šį sukilimą. Tamsuoliai prancūzų valstiečiai buvo ypatingi tuo, jog jie instinktyviai, nieko nemokyti suprato tai, kas čia mėginama taip komplikuotai pasakyti. Jie suprato, kas nutiko tą akimirką, kai buvo išsprogdinta, arba išoriškai likviduota, įtampa tarp prigimties ir malonės. Suprato, jog norima juos padaryti žmonėmis be žmogiškų savybių, žmonėmis be žmogiškos prigimties. Ką reiškia be žmogiškos prigimties? Įsivaizduokime piliečius, kuriems nebegalioja visas antikinis-graikiškas savivokos aparatas. Praktiškai tai reiškia, jog kėsinamasi į kažką daug fundamentalesnio – į pačią žmogiškąją savastį. Feodaliniai ir panašūs skirtumai, buvę to meto Prancūzijoje, iš tikrųjų tebuvo smulkmena, lyginant su naujuoju Revoliucijos įvestu skirtumu. Naujasis skirtumas buvo skirtumas tarp senojo graikiškai-krikščioniško ir modernaus žmogaus. Dar keisčiau – tiesiog likimo ironija – yra tai, jog prancūzai naująją perdarytą, iškrikščionintą ir išgraikintą žmogaus rūšį pavadino Prancūzijos liaudimi. Žodis liaudis, anot graikų kalbos žinovų, yra susijęs su graikišku žodžiu lauteros, reiškiančiu laisvus žmones.

Valančiaus veiksmus jo ganytojiškos veiklos laikotarpiu, tą priešinimąsi vadinamajai caro valdžiai, galima būtų pavadinti lietuviškąja dvasine vandėja. Unikalus dalykas yra tai, jog Valančius sugebėjo pakelti visą tautą, ginti ko? Iš pirmo žvilgsnio – atgyvenusio žmoniškumo. Norint suvokti šios kovos giliausią prasmę ir jos tikrąjį mechanizmą, reikia suprasti, ką reiškia dvasinė ir politinė laisvė bei koks jų santykis. Gindamas tikėjimą, Valančius tą darė ne dėl tikėjimo savaime, ne gindamas poziciją, jog „mano tikėjimas yra teisingas“. Pasakyti: „mano tikėjimas yra teisingas,“ – tai pasakyti labai mažai. Siekiant pagrįsti savo tikėjimo teisingumą, reikia parodyti, ką fundamentalaus jis duoda žmogui. Taigi Valančiaus sukilimas remiasi pamatine klasikine nuostata, jog norint tapti Dievo miesto piliečiu, tai galima padaryti vieninteliu būdu – laisvai apsisprendžiant. Štai kodėl Viduramžių Krikščionija, buvusi iš esmės katalikiška, labai giliai suprato, jog katalikiškame tikėjime jau yra užkoduotas žmogaus ne tik dvasinės, bet ir politinės laisvės kriterijus bei matas.

Praktinė to reikšmė yra štai kokia: egzistuoja neperžengiama riba, kurios nevalia pažeisti jokiai politinei valdžiai. Katalikiška laisvės samprata remiasi nuostata, jog nei vienas laisvos politinės santvarkos žmogus negali būti prievartaujamas savo katalikiškos sąžinės atžvilgiu. Taigi net jeigu viduramžių pasaulyje valstietis nedalyvauja politikoje ir neturi politinių teisių, šiuo būdu jis vis tiek yra apsaugojamas nuo giliausios prievartos.  Tiek, kiek jis praktikuoja savo katalikiškąjį tikėjimą ir stengiasi gyventi katalikiškai, jam yra netrukdomai sudaromos sąlygos rinktis, kam priklausai – Dievo miestui ar šėtono miestui.

Tuo tarpu kokia yra tikroji caro administracijos vykdytos stačiatikybės brukimo politikos reikšmė? XIX a. Rusijos imperija pradėjo realizuoti tai, ką Europoje siūlė daryti jau Hobbesas – sekuliari valdžia pradėjo nustatinėti visus žmogaus gyvenimo aspektus bei jį valdančias taisykles. Moderniam žmogui tokio tipo valstybė arba politinė galia nepalieka apsisprendimo laisvės. Iš esmės tokio tipo valdymas remiasi prielaida, jog vienintelis valdomo žmogaus interesas, kaip jau minėta, yra tik jo išlikimas. Jeigu žmogus nori ko nors daugiau, pavyzdžiui, mąsto apie sielos išganymą, valdžios planuose tokie pasirinkimai nėra numatyti. Kalbant dar aiškiau, pagal šią valdymo schemą žmogus gali, be jokios abejonės, siekti amžinojo išganymo, bet tai bus tik jo subjektyvi nuomonė. Valdžia rūpinasi žmogaus išlikimu, todėl jei kam išlikti padeda tokia psichoterapinė priemonė kaip tikėjimas į amžinąjį gyvenimą, privačiai jam gali būti leista tokį tikėjimą praktikuoti. Tačiau šitokio tipo valdymas visiškai sunaikina dvasinę laisvę, suprantant ją kaip teisę ir laisvę būtiškai apsispręsti, kas tu nori būti kaip žmogus: besirūpinantis tik savo išlikimu individas ar turinti sielą ir galvojanti apie jos amžinąjį išganymą būtybė.

Todėl Valančius padarė stebuklingą dalyką. Jis į kovą už dvasinę laisvę sugebėjo sutelkti žmones, kuriems iki tos akimirkos politika tiesiogine ta žodžio prasme visiškai nerūpėjo ir neturėjo rūpėti. Galima pasakyti, jog Valančiaus judėjimas yra praktiškai pirmas demokratiškas judėjimas už krikščionišką laisvę – dvasinę ir politinę laisvę – ne tik Lietuvoje, bet vienas pirmųjų ir Europoje. Tie žmonės, dažnai neraštingi valstiečiai, tapo šios kovos dalyviais tiesiog todėl, jog neturėjo pasirinkimo. Valančiaus genialumas slypi tame, jog jis suprato, kad šie žmonės vis dėlto nori likti žmonėmis, o ne perdarinėjamais padarais, kuriems formą suteikinės, kas tik norės. Šio impulso pakako, kad lietuvių tautinis judėjimas, iš pirmo žvilgsnio teturįs labai mažai ko tautiško, įgytų tokią jėgą ir pagreitį. Valančius iš tikrųjų vykdė tautos prikėlimo misiją, nes sugebėjo laiku suvokti, kad epocha pasikeitė, todėl, norint kalbėti apie tautos laisvę, pirmiausiai reikia kalbėti apie žmogiškumo naikinimą ir apie tai, kaip nuo to apsiginti. Modernui panaikinus įtampą tarp prigimties ir malonės, pasakoma, jog žmogus neturi nei natūralios prigimties, kurią galima ugdyti, nei jį gali aplankyti malonė. Kas tuomet sudaro jo prigimtį? Ją sudaro tik troškimai, kuriais manipuliuoja turintys galią. Valančiaus pamoka yra nepaprastai svarbi – skirtumas tarp klasikinės ir modernios laisvės sampratų yra esminis. Neatsitiktinai visa vėliau patirta skaudi Lietuvos okupacijų ir rezistencijos istorija liudija, jog branduolys kovoje už laisvę buvo katalikiški sluoksniai. Net ir kalbant apie paskutinį Nepriklausomybės atkūrimą, sunku įsivaizduoti, kaip Sąjūdis būtų išjudėjęs, jeigu šių sluoksnių nebūtų buvę.

Kokia galėtų būti Valančiaus pamoka šiandienai? Procesai, prasidėję Valančiaus laikais, šiandien yra dar labiau įsibėgėję. Vadinamoji sekuliari valdžia, veikianti kaip europinė arba globali galia, leidžia pasirinkti, bet neduoda apsispręsti. Koks yra skirtumas tarp laisvo apsisprendimo ir paprasto pasirinkimo? Apsisprendimas yra būtiškas, metafizinis ir ontologinis veiksmas, reikalaujantis atsakyti į klausimą, kas asmuo nori būti: žmogus, suvokiantis save kaip sielą – aukštesnį dvasinį pradą – turinčią būtybę, ar viso labo išlikti norintis individas, apie sielas ir panašius pradus kalbantis tik tiek, kiek tai reikalinga psichologiniam komfortui. Jeigu valdžia yra pakankamai tolerantiška, ji gali kalbantįjį apie amžinąjį išganymą ir krikščioniškas dorybes toleruoti panašiai, kaip, tarkime, yra toleruojami ir muziejiniais tikslais išnaudojami primityvių gentelių ritualai. Vis dėlto krikščionybė tokiu būdu yra realiai sunaikinama. Kodėl? Tai įvyksta atkertant dvasinę nuo politinės laisvės. Vakarų Krikščionijoje galiojęs krikščioniškasis imperatyvas skelbė, jog fundamentaliausias pasirinkimas, darąs tave žmogumi, yra laisvas žmogaus apsisprendimas, Dievo ar žemiškajam miestui jis norįs priklausyti; pasirinkimas tarp buvimo Dievo vaiku ir paprastu gyvūnu.

Šiandien tokio apsisprendimo nėra, nes pirmiausiai privalai priimti save kaip vienmatę būtybę, jog esi tik gyvūnas. Paskui jau gali pasirinkti, ar nori savo gyvūniškumą įpakuoti, arba kitaip – kultūriškai įforminti, kaip, tarkime, paprastas tautininkas, tam tikros rūšies krikščionis ar pan. Visa tai yra tik vienmačio žmogaus ir gyvūniškumo kultūriniai įforminimo būdai. Štai kas yra modernioji tauta, apie kurią kalba Daukantas, kurią realizavo Basanavičius, Kudirka ir kiti. Galima suprasti, kodėl tautinio išsivadavimo judėjimas vis dėlto davė neprastų rezultatų. Tuo metu, kai šie žmonės pasidavė modernios tautos kūrimo tendencijai, kuri iš esmės yra žmogaus išžmoginimas, Valančius organizavo kontrrevoliuciją. Jis kovojo už žmonių tautą, siekiančią išsaugoti savo žmogiškumą, t. y. savo dvasinę formą. Valančius gyveno labai sunkiu laiku, bet, remdamasis tuo metu dar stipria krikščionybės įtaka bei begaliniu savo meistriškumu, padarė praktiškai stebuklą.

Šią temą būtina plėtoti išsamiau ir giliau, bet jau dabar yra aišku, jog remiantis tokia schema būtų galima labai įdomiai pakoreguoti visą Lietuvos tautinio atgimimo istoriją. Galima drąsiai teigti, kad lietuvių tautinio atgimimo atramos taškas yra, be jokios abejonės, ne koks nors švietėjiškas romantizmas, ar postšvietėjiškas romantizmas, bet priešingai – antišvietėjiškai katalikiška kontrrevoliucija gerąja to žodžio prasme. Kitaip tariant, tai kontrrevoliucija, švietėjiškam masiškumui – ir čia Valančiaus sukurtas stebuklas – sugebėjusi priešpastatyti tokį pat masiškumą. Dabartinę situaciją sugretinus su Valančiaus epocha, galima pasijusti tiesiog nejaukiai, nes jis sugebėjo mobilizuoti kone visą tautą. Tuo tarpu mūsų dienomis – kontrrevoliucionierių nėra, bet užtat daug revoliucinio entuziazmo su atitinkamais padariniais.

Čia pristatoma schema gali padėti suprasti, kas vyksta mūsų dienomis. Šiandien katalikybę žudantis veiksnys, trumpai pavadintinas tiesiog katalikiškuoju liberalizmu, yra katalikybė, stovinti ant antivalančiškų pagrindų. Kitaip tariant, tai yra katalikybė, besiremianti vadinamosiomis žmogaus teisėmis. Tokios žmogaus teisės yra ne kas kita kaip priemonės, reikalingos išlikti. Katalikiškasis liberalizmas, arba liberali katalikybė, besiremianti žmogaus teisėmis, iš tiesų vadovaujasi paprasčiausiu tolerancijos principu. Tokia katalikybė iš tiesų reikalauja sutikimo, jog katalikiškos sąžinės nėra. Ką reiškia „nėra katalikiškos sąžinės“? Katalikiška sąžinė išnyksta tą pačią akimirką, kai yra pasakoma, kad nėra nei prigimties, nei malonės – nėra sąžinės mato. Negalioja nei žmogaus proto, nei Dievo įstatymai. Vadinasi, kaip sakė išmintingasis Hobbesas, kas yra sąžinė? Subjektyvios nuomonės arba žmogaus troškimų projekcija. Toks tolerancijos principas skelbia: „Būkite katalikai, tiktai toleruokite kitus.“ Tačiau toleruoti kitus tokiomis sąlygomis reiškia pripažinti, kad nėra jokios ne tik bendros moralinės, religinės ar kitokios normos – nėra net bendros žmogaus prigimties. Jau nekalbant apie malonę. Kitaip tariant, šitokia tolerancija vadovaujasi nuostata, jog nėra nei prigimties, nei įstatymo, todėl lieka tik mūsų instinktų įpavidalinimai. Daugiau nėra nieko. Todėl galima korektiškai pasakyti, jog nepritariama vienokiems ar kitokiems reiškiniams, tačiau tik patvirtinant, kad demokratinė teisė leidžia jiems reikštis.

Tuo tarpu klasikinis katalikiškas požiūris žvelgia visiškai kitaip. Laisvė čia yra suprantama ir kaip įpareigojimas ginti šią laisvę, būtiškai apsispręsti. Kitaip tariant, politinės ir dvasinės laisvės ryšys yra toks, jog giliai suvokiama, kad negali būti laisvos santvarkos ir laisvos valstybės, jei vienokiu ar kitokiu būdu yra trukdoma daryti tokį augustiniškąjį apsisprendimą. Taip yra todėl, kad žmogus galiausiai turi apsibrėžti, kas jis yra: ar jis priklausąs Dievo ar šėtono stovyklai? Kitaip neįmanoma. Tuo tarpu šiandieninė tolerancija sukuria pasirinkimo galimybę, išlaisvindama nuo būtinybės apsispręsti. Priešingai – darydama viską, kad poreikis apsispręsti, net suvokimas, jog apsispręsti yra neišvengiama, visai išnyktų. Visi tampa egzotiniu „zooparku“, kalbant labai paprastai.

Valančius, nors ir nebuvo teoretikas, sugebėjo padaryti absoliutų stebuklą todėl, kad suprato, jog žemiškoji valstybė, kuri tuo pat metu nestato dangiškojo miesto, tegali būti tiktai smėlio pilis. Kodėl? Todėl, kad tai valstybė, kurią kuria ne žmonės, o žmonių šešėliai. Žmonių karikatūros. Tokią karikatūrą galima sukurti, žaidžiant filologija, fiktyviais istoriniais pasakojimais apie nebūtus aukso amžius ir pan. Tačiau galiausiai visos šios fikcijos subyra todėl, kad nėra tvirto pagrindo. Taigi iš esmės Valančius tautą vedė į amžinybę. Jis unikalus tuo, jog vedė, pats amžinybės siekdamas, visus. Visus lietuvius. Kiek jų išgirdo, tiek ir buvo tikrosios tautos.

Jau vėliau įvyksta tragiškas suskilimas: tikroji tauta, arba žmonių tauta, kuri, tiesą sakant, turėtų būti vadinama laisvų žmonių liaudimi, jeigu ne Prancūzų revoliucijos pokštai, ir moderni tauta. Moderni tauta gali būti demokratiška, bet ji niekada nebus laisva. Milžiniška krūva lygių individų tampa bažnyčia, kuri nutaria, kas yra teisinga. Ne Dievo įstatymas nurodo, ne žmogaus prigimtis – jie nutaria. Taigi lygiagrečiai su Valančiaus tauta formavosi kitų tautos kūrėjų tauta. Istorijos verpetuose paaiškėjo, kad ši antroji tauta pasirodė daug silpnesnė, mažiau gyvybinga negu Valančiaus tauta. Nes Valančiaus tauta – lietuvių tauta kaip politinė tauta – buvo vis dėlto ir Dievo tauta.


Susiję

Vytautas Radžvilas 3598162458371529660
item