Ramūnas Aušrotas. Apie Valotką ir lietuvių kalbines teises

Šiaip neskirčiau laiko šio epizodo komentavimui, jei nežinočiau, kad Nacionalinis transliuotojas sąmoningai vykdo ideologinį užsakymą. Pačia...

Šiaip neskirčiau laiko šio epizodo komentavimui, jei nežinočiau, kad Nacionalinis transliuotojas sąmoningai vykdo ideologinį užsakymą. Pačiam, kaip Rengimo šeimai asociacijos pirmininkui, teko susidurti su organizuotu LRT puolimu dėl leftistinio naratyvo neatitinkančios minties apie tai, jog internetas (o ypač socialiniai tinklai) įtakoja lyties tapatybės sutrikimo formavimąsi, ir kad ši lyties tapatybės keitimo mada plinta tarp paauglių kaip socialinis virusas.

Panašiu taikiniu dabar tapo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas A. Valotka, drįsęs suabejoti Lietuvos vykdoma darbo migracijos politika, pro pirštus žiūrinčia į tai, kad Lietuvoje aptarnavimo srityje dirbantys užsieniečiai nemoka  valstybinės lietuvių kalbos.

Štai vakar LRT Portale paskelbtoje publikacijoje "Ar neišsigalvoja Valotka – švaistosi terminu „lingvistinės teisės“, bet girdėti kritikų nenori: „Aš manau, ir viskas“ A. Valotka bandomas demaskuoti, kaip išsigalvojantis "Lietuvos piliečių lingvistines teises". LRT, pasitelkęs vietinius ir tarptautinius ekspertus, įrodinėja, jog tokių  teisių nėra. Kitaip tariant, A. Valotka paprasčiausiai nusišnekėjo.

A. Valotka nėra teisininkas, o juo labiau ne tarptautinės teisės specialistas. Todėl turi teisę klysti. Tačiau moralinė intuicija, kuria jis vadovaujasi, yra teisinga. Valstybinė lietuvių kalba (ir jos naudojimas) yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos valstybės atributų, kurią reikia gerbti ne mažiau, negu kitus Konstitucijoje įtvirtintus atributus (ir jų naudojimą): valstybės vėliavą, herbą ir himną.

Reikia taip pat pažymėti, kad kalba, skirtingai nuo kitų valstybės atributų (vėliavos, herbo, himno) yra būtinas Lietuvių valstybės atributas. Lietuvos Konstitucijos preambulė aiškiai įvardija, kad Lietuvos valstybę kuria lietuvių tauta, o ne nacija ar teritorinė bendruomenė. Būtent tautai, o ne nacijai ar teritorinei bendruomenei yra būdingos tam tikros charakteristikos, susijusios su  etniškumu, kalba, istorija ar religija. 

Konkreti ir nuosekli principo, jog Lietuvos valstybę kuria lietuvių tauta išraiška Konstitucijoje yra nuostata, jog Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.(Čia reikia pastebėti, jog pasakymas, jog Lietuvos valstybę kuria lietuvių tauta nereiškia, jog Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos neprisideda ar negali prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo. Priešingai. Tačiau jos tai daro LR Konstitucijoje nustatytomis sąlygomis, kurių viena iš jų - pripažinti lietuvių kalbos - kaip valstybinės kalbos statusą ir jį įgyvendinti (to laikytis praktikoje).

Būtent iš to ir kyla tai, ką A. Valotka įvardina kaip "Lietuvos piliečių lingvistines teises". Čia reikėtų pastebėti, jog tiksliau būtų tai įvardinti ne kaip piliečių, bet kaip tautos teisę. Šis patikslinimas yra būtinas, nes, kalbėdami apie tokį reiškinį, kaip teisės, mes natūraliai jas siejame su žmogaus teisėmis. Tą dalyką ir padarė dauguma LRT kalbintų komentatorių.

Iš tiesų, teisės į kalbą, kaip pozityvios teisės visame žmogaus teisių korpuse, nėra. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai išskiria teisę į pilietybę, t. y. teisę būti pilnaverčiu tam tikros valstybės nariu, ir šis priklausymas garantuojamas visiems valstybėje gyvenantiems asmenims, nepriklausomai nuo jų asmeninių charakteristikų, įskaitant ir tautinę priklausomybę (kalbą). Teisę į kalbą galima laikyti sudėtine asmens teisės į tapatybę dalimi (pvz. Vaiko teisių konvencija išskiria vaiko teisę į identitetą (8 str.) taip pat garantuoja jam teisę vartoti gimtąją kalbą realizuojant savo kultūrinį identitetą (29, 30 str.). Tarptautiniai teisės instrumentai garantuoja valstybinėje gyvenančių mažumų teisę puoselėti savo tautinę tapatybę (kas, pvz.  apima teisę kalbėti savo kalba). Jie taip pat garantuoja galimybės susikalbėti užtikrinimą, kaip salygą įgyvendinti kitas žmogaus teises, pvz. teisę į teismą.

Iš komentuojančių, tik Paryžiaus Sciences Po universiteto dėstytojas Vincentas Couronne atkreipė dėmesį, jog "lingvistinė teisė“ yra greičiau valstybės teisė, o ne individo“, t. y. atskyrė žmogaus teises nuo tautos (valstybės) teisių. 

Gal tai ir mažiau žinoma, tačiau tarptautinė teisė kalba ne tik apie žmonių, bet ir apie tautų (arba valstybių) teises. Tarptautinės teisės dokumentuose tai išreiškia tautų apsisprendimo teisės principas, įrašytas dviejuose pamatiniuose tarptautinės teisės instrumentuose. 1966 m. priimti JTO Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas įtvirtina, jog visos tautos turi apsisprendimo teisę, kuria remiantis jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą. 

Lietuvių tauta tą dalyką ir padarė 1992 m. priimdama Konstituciją, kuria pasirinko įgyvendinti tautos valią - kurti demokratinę respubliką, tuo pačiu nustatydama, kad vienas iš kuriamos valstybės elementų yra lietuvių kalba, valstybinis jos statuso pripažinimas ir visuotinis naudojimas.

Reikia pasakyti, jog ekonominės, socialinės ir kultūros plėtros vykdymas, kaip tautos apsisprendimo principo praktinis įgyvendinimas priklauso nuo tam tikrų charakteristikų. Pvz. ekonominė plėtra priklauso nuo tautos (valstybės) pasirinkto ekonominio modelio (rinkos ekonomika, planinė ekonomika), mokesčių politikos ir pan. Socialinė plėtra pvz. priklauso nuo demografinės politikos, urbanistinės politikos ir pan. O štai kultūros (plačiąja prasme) plėtra neįsivaizduojama be tam tikrų tam reikalingų įrankių pasirinkimų. Vienas iš tokių įrankių yra kalba (kiti pvz. yra istorinės atminties politika, religija ir pan.). Lietuvių tauta (valstybė), suteikdama lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, labai aiškiai parodė, kad lietuvių kalba yra pirminė ir pagrindinė tautos (valstybės) kultūrinės plėtros priemonė.

Jei žmogaus teisės yra reikalavimai valstybei, kuriuos valstybė turi išpildyti, tai tautos (valstybės) teisės yra reikalavimai toje valstybėje gyvenančiam piliečiui. Pvz. mūsų Konstitucija nustato, jog  įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis).  Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnis). Kitų šalių įstatymai (pvz. Šveicarijos) nustato pareigą šalies piliečiams dalyvauti rinkimuose. 

Kitaip tariant, tai yra žmogaus pareigos tautai (valstybei). Viena iš tokių pareigų yra reikalavimas Lietuvos piliečiams ir joje nuolat gyvenantiems asmenims mokėti valstybinę lietuvių kalbą. 

Reikia pasakyti, kad po II Pasaulinio karo susiformavęs žmogaus teisių diskursas užtemdė tautos (valstybės) teisių diskursą, kuris iki tol buvo dominuojantis (atskirai apie individualias teises kalbėta tik humanitarinės teisės kontekste). Ir tai turėjo tam tikras praktines pasekmes. 

Žmogaus teisių diskursas akcentuoja individualias žmogaus teises, kurios yra suprantamos kaip tam tikri reikalavimai valstybei, kuriuos valstybė turi įgyvendinti. Tačiau žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas. Pvz. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracija  1 str. ne tik sako, kad "Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis", bet ir pabrėžia, jog "jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai."  Tačiau kadangi teisės yra linkę daugintis, o pareigos - ne, žmogaus žmogaus teisių diskursas nuėjo teisių, bet ne pareigų dauginimo keliu. Todėl turime tai, ką turime: daugybę išvestinių žmogaus teisių bei dirbtinių žmogaus teisių kūrimą. Šiame kontekste kalbėjimas apie pareigas valstybei nuslopo.

Todėl verta ir pagrįsta mąstyti apie tautos teisių, kaip piliečio pareigų tai bendruomenei, kurios nariu jis yra, vystymo perspektyvą. Tai ypač svarbu karinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje. Kaip gražiai beskambėtų, vis gi Lietuvos valstybės gynimas yra ne teisė, bet pareiga.

Susiję

Ramūnas Aušrotas 8908535849038381843
item