Joe Bissonnette. Gydytojo padedama fizinė savižudybė ir dvasinė savižudybė

2015 metų vasario 6 d. Kanados Aukščiausiasis Teismas paskelbė nuosprendį, kad įstatymas, draudžiantis savižudybę su gydytojo pagalba, prieštarauja Kanados Konstitucijai. Taip Kanada prisijungė prie mažos elitinės beprotiškai progresyvių šalių grupės, kurios taip pat yra atmetusios patį fundamentaliausią visos gamtos principą.

Visi gyvi sutvėrimai, nuo amebos iki žmogaus, siekia išsaugoti savo gyvybes. Bandymas išgyventi yra pirmiausias ir svarbiausias dalykas, kurį daro gyvi sutvėrimai. Žmonėms, kurie be instinktų dar turi protą ir laisvą valią, viltingas noras gyventi yra tarsi ugnis, kurią turėtume visais būdais vienas kitame kurstyti, kai esame seni ir ligoti, o kiekvienas oro įkvėpimas tampa kova. Labiausiai turime saugoti savo pozicijas tada, kai esame tikri, kad priešas jas atims, nes kovoti dėl savo gyvybės reiškia tikėjimą laikyti svarbiausioje savo širdies vietoje. Tai kilnu ir verta dėl mumyse esančio Dievo dvelksmo. Tai taip pat reiškia pripažinti, jog tiesa neprasideda ir nesibaigia su mumis. Mūsų gyvenimai mums nepriklauso. Nedrįskime atimti iš Dievo galios kontroliuoti gyvybę ir mirtį, kuri priklauso tik Jam.

Bet Kanados Aukščiausiasis Teismas jau seniai už savęs paliko prigimtį ir šventą nuolankumą. Jis sunaikino įstatymus, draudusius abortus, ir dėl to buvo išlietas milijonų niekuo dėtų kūdikių kraujas. Jis sunaikino įstatymus, saugojusius santuoką, ir dėl to dabar nesuskaičiuojamas skaičius žmonių yra sudaužytomis širdimis, o nesuskaičiuojamas skaičius vaikų auga be tėvų. Jis sunaikino įstatymus, draudusius prostituciją, ir dėl to tūkstančiai pagal Dievo atvaizdą sukurtų žmonių buvo paversti paprasčiausia naudojama ir išnaudojama mėsa. O dabar jis sunaikino įstatymus, draudusius gydytojams padėti savo pacientams nusižudyti, ir dėl to jis suleido nuodingą švirkštą tiesiai į širdį vienam iš didingiausių dalykų žmonijoje, jos rūpestį silpnaisiais ir negalinčiais apsiginti. Kanados Aukščiausiasis Teismas apleido visus pamatus, kurie gyvenimą padaro gerą ir vertą gyventi. Dėvėti juodą Kanados Aukščiausiojo Teismo mantiją reiškia būti apsigobusiam gėda.

Kanados siela susirgo jau seniai. Abortai Kanadoje buvo legalizuoti 1969 metais, prieš 46 metus. Visi, gimę Kanadoje po 1969 metų, gimė šalyje, kurioje jie galėjo būti legaliai nužudyti. Jų egzistencija motinos įsčiose nebuvo pati savaime gera ir saugoma įstatymu. Jų gyvenimai visiškai priklausė nuo jų motinų geros valios.

Kai jau gimstame, abortai mums nebėra mirtina grėsmė, nes jau perėjome gimimo slenkstį. Bet žinojimas, kad tu galėjai būti nužudytas, kad tave nužudyti būtų buvę leistina, o kartais ir skatintina, yra egzistencinis žmogaus asmens nuvertinimas, kuris persekioja ir po gimimo. Mirties šešėlis išlieka.

Abortai visiems, gimusiems po jų legalizacijos, įskiepijo giliai įsišaknijusį nesaugumo jausmą. Maslow poreikių piramidėje parodoma, kad patys pamatiniai poreikiai turi būti patenkinami pirmiausia, o tik po to turi sekti aukštesni poreikiai. Išlikimo poreikiai turi būti patenkinti pirmiau nei mes pradedame mąstyti apie saugumą, socialinius poreikius ar transcendentinius dvasinius poreikius. Abortas užriša ant visų mūsų sielų legaliai leidžiamą žudymo kilpą ir sulaiko mus nuo vilties ir džiaugsmo, kurie reikalingi, kad pilnai išvystytume aukštesnius mūsų sielų tikslus. Abortai nužudė milijonus kūdikių, bet taip pat suvaržė ir psichologinį augimą tų, kurie nebuvo abortuoti ir išgyveno.

Savižudybė su gydytojo pagalba yra akivaizdus abortų mirties logikos tęsinys. Kaip ir abortai, kurie buvo reklamuojami kaip atsakas į sunkius atvejus, bet praktikoje virto tiesiog gimimų kontrole, savižudybė su gydytojo pagalba buvo reklamuojama kaip atsakymas į desperatišką skausmą, bet kitur pasaulyje, kur tai jau yra praktikuojama, šios savižudybės virto paprasčiausia priemone atsikratyti nereikalingųjų. Lengva rasti tikrąją priežastį labai agresyviam savižudybių su gydytojo pagalba diegimui. Mūsų populiacija labai greitai sensta ir padidėjusios išlaidos senyvo amžiaus žmonių sveikatos rūpybai reikalauja vis daugiau pinigų iš valstybių biudžetų. Todėl savižudybės su gydytojo pagalba tikrai neapsiribos tik atvejais, kai patiriamas desperatiškas skausmas.

Nuo vasario 6 d. Kanadoje neįgaliesiems, sergantiems ir senyvo amžiaus žmonėms buvo pasakyta, kad jie gali kreiptis pas gydytojus, padėsiančius jiems nusižudyti. Su šaltai dirbtine užuojauta jiems buvo pasakyta, jog jie jau nebėra fundamentaliausio mus rišančio įsipareigojimo - pareigos gyventi - dalis. Ir, žinoma, kas yra leidžiama, tuoj taps rekomenduojama. Nyderlanduose eutanazija dažnai atliekama net be asmens, kuris nužudomas, sutikimo. Neilgai truks, kol savižudybės su gydytojo pagalba taps valstybės remiamomis žmogžudystėmis. Ne, savižudybės su gydytojo pagalba jau yra valstybės remiamos žmogžudystės.

Bažnyčia sakramentą apibrėžia kaip simbolį, kuris pasiekia tai, ką simbolizuoja, ir tam tikra prasme viskas, ką mes darome šioje uždangos pusėje, turi sakramento galią pasiekti dvasinę realybę: arbą šviesos ir dieviškumo, arba tamsos ir blogio. Mūsų veiksmai tampa mūsų įpročiais, kurie savo ruožtu tampa mūsų asmenybe - tuo, kas esame. Lėta kultūros, žudančios savo vaikus tam, kad galėtų išpildyti savo paties vaikystės fantazijas, savižudybė yra dvasiškai perkeičiantis reiškinys. Tai yra tai, kas mes esame. O dabar mes dar ir oficialiai apleidome tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, taip paneigdami esminį žmogiškąjį susitarimą - palaikyti vienas kitą kovoje už išgyvenimą.

Jau gan seniai „nesisteminiai“ savižudybės su gydytojo pagalba rėmėjai yra apleidę nepakeliamo skausmo retoriką ir perėję prie kalbėjimo apie teisę į mirtį. Jau atsiranda ir tokių, kurie kalba ir apie pareigą numirti. Šie žmonės yra antikristo pranašai. Tai yra mus visaip bandanti suvilioti dvasinė tamsa.

2015 metų vasario 6 d. Evangelijos skaitinys buvo Morkaus 6:14-29. Tai yra kvapą gniaužianti scena, kurioje Erodas sugundo Erodiadą, savo brolio žmoną, ir Jonas Krikštytojas paskelbia, kad tai yra nuodėmė. Erodiada nori, kad Jonas mirtų, bet Erodas bijo Jono, nes žino, kad jis yra teisus. Toliau vyksta šventė, skirta paminėti Erodo gimtadieniui, kurioje Erodiados duktė šoka Erodui ir jo svečiams - ir Erodas tuo yra labai patenkintas. Įsivaizduokite psichologinį pragarą, kurį patiria Erodiada, pati esanti nepavydėtinoje svetimavimo pozicijoje ir dabar žiūrinti į Erodą, dėl kurio paaukojo savo garbę, geidžiantį jos dukters. Erodas prisiekia duoti jaunajai merginai viską, ko tik ji geis, net pusę savo karalystės. Mergina nueina pas savo motiną, kuri dabar yra priversta neapkęsti savo dukters, tuo pačiu metu žavėdamasi jos seksualine galia. Erodiada pasako jai pareikalauti Jono Krikštytojo galvos.

Tikrai įspūdinga, bet lengvai praleidžiama yra tai, kad ši Evangelija yra retrospektyvi. Įvykiai pasakojami kaip jau įvykęs faktas, aiškinant tai, ko lengva nepastebėti. Ši istorija apie geidulius ir niekingas intrigas, bet gilesniame lygyje ji kalba apie tai, kaip Erodas dėl savo nuodėmės buvo aklas Kristui. Prieš Jono Krikštytojo nužudymo liudijimą Evangelijoje rašoma taip:

Karalius Erodas buvo girdėjęs apie Jėzų, kurio vardas dabar jau buvo plačiai žinomas. Kai kurie sakė, jog „tai Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių ir todėl jis turi stebuklingų galių“, dar kiti, kad „Jis yra Elijas“, treti teigė, jog „Jis yra pranašas, kaip tie pranašai, kuriuos turėjome anksčiau“. Bet kai Erodas tai išgirdo, jis pasakė: „Tai Jonas, kurio galvą aš nukirtau; jis prisikėlė iš numirusių“.

Erodas negalėjo atpažinti Kristaus, nes pats pastatė save į Dievo vietą atimdamas Jono Krikštytojo gyvybę. Mirusieji liko tarp jo, apgaubti stebuklingų galių, tačiau būtų teisingiau teigti, jog pats Erodas jau buvo tarp mirusiųjų, paveldėjęs dvasinę tvarką, kurią pats sukūrė. Erodas sukūrė savo paties pragarą, kuriame Kristus negalėjo būti atpažintas, ir taip pat yra ir su tarp mūsų esančiais mirusiaisiais, o tiksliau, su mumis, esančiais tarp mirusiųjų, kai abortuojame savo vaikus ir žudome vyresnius, sergančius ir kenčiančius. Ir tai tikrai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes, kaip Erodas, neatpažįstame Kristaus.

Versta iš Crisismagazine.com