Marius Markuckas. Savo valstybės atžvilgiu neturime padorumo

Lietuvos Žinių nuotrauka Friedrichas Nietzsche dar baigiantis XIX a. rašė apie europiečių supanašėjimo procesą: „pamažu atsiranda iš es...

Lietuvos Žinių nuotrauka
Friedrichas Nietzsche dar baigiantis XIX a. rašė apie europiečių supanašėjimo procesą: „pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas“. 

Šiandien kalbama ne tik apie europiečių, bet ir apie visų pasaulio žmonių vis didėjantį bendrumą dėl progreso komunikacijos srityje, politinių problemų, peržengiančių vienos valstybės ribas, ekonominių procesų su begale susijusių veikėjų.Tačiau stiprėjantys ir intensyvėjantys ryšiai turi ir neigiamų pasekmių, kaip pavyzdžiui, patriotizmo menkėjimas. Apie filosofinę globalizacijos dimensiją Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete darbą rašo Marius Markuckas, tyrinėjantis, koks jos poveikis žmogui.

Pats tikras filotopas (gr. phileo – myliu + topos – vieta), M. Markuckas augo ir šiuo metu gyvena Panevėžyje. Jam patinka matyti savo miesto medžius, be to, šių metų Lietuvos kultūros sostinė yra labai patogi vieta tiems, kurių judėjimas apribotas. „Žmonėms, judantiems su vežimėliu, Panevėžys yra labai geras miestas“, – patirtimi dalijosi pašnekovas. Taip pat portalui lzinios.lt doktorantas sakė, jog apie savo valstybę blogai žinome ir tai lemia netinkamą santykį su ja, įsipareigojimo trūkumą. Valstybė suprantama kaip paprasčiausias įrankis privatiems interesams tenkinti.

– Apie globalizaciją kalbama plačiai, tai ypač madinga sąvoka. Kai pagalvoji apie tokius teoretikus kaip Manuelis Castellsas, Anthony Giddensas ar Zygmuntas Baumanas, kyla klausimas, kaip dar šią temą galima nagrinėti. Ką naujo nori apie šį procesą pasakyti savo disertacija?

– Globalizacijos procesus analizuojančios literatūros gausa iš tikrųjų yra praktiškai neaprėpiama. Nagrinėjami įvairiausi globalizacijos plėtros aspektai – politiniai, kultūriniai, bioetiniai, geopolitiniai, ekonominiai, informaciniai, kokie tik nori. Bet man visų pirma rūpi klausimas, kokį poveikį globalizacija turi žmogui, o kalbant konkrečiau – kokie yra šio proceso ilgalaikiai antropologiniai padariniai žmogaus kaip rūšies raidai. Ar šis procesas keičia tik žmogaus elgesį ar ir prigimtį? Būtų naivoka manyti, kad mano rengiama disertacija sudrebins visą akademinį pasaulį, bet faktas yra tas, kad globalizacijos, kaip naujo žmogaus gamybos proceso, klausimas palyginti menkai ištyrinėtas ir šioje srityje dar tikrai galima ir reikia daug dirbti. To ir ėmiausi.

– Žmogaus gamyba. Nori pasakyti, kad globalizacija kuria kažkokį žmogų? Įprastai manome, kad šis procesas yra tiesiog ryšių stiprėjimas ar intensyvėjimas, kaip sakai – ekonominių, kultūrinių, politinių etc.

– Jei apie globalizaciją kalbame tiesiog kaip apie ryšius ar jų intensyvėjimą, rizikuojame prarasti bet kokį jos prasminį turinį ir tuo pačiu nepastebėti svarbiausių dalykų. Mąstant apie globalizaciją, įprastinės vadinamojo sveiko proto nuostatos paprasčiausiai nebetinka, įneša dar daugiau chaoso į ir taip chaotišką reikalą. Prireikia abejojančio, tačiau griežtais mąstymo principais ir aiškiais analizės atskaitos taškais besiremiančio tyrinėjančio filosofinio žvilgsnio. Tie ryšiai juk egzistavo nuo seniausių istorinių laikų, sakytume, nuo pat žmonijos atsiradimo, tačiau svarbu kalbėti, koks jų intensyvėjimo poveikis žmogaus būklei, jo prigimčiai ir kas iš tiesų po šiuo vadinamu intensyvėjimu slypi. Pavyzdžiui, nykstantis valstybiškumas, tautiškumas, laisvosios rinkos principų įsigalėjimas pasauliniu mastu – kokią įtaką tai turi ne tik atskiro žmogaus savivokai ar gyvenimo sąlygoms, bet ir apskritai kokias perspektyvas tai žada žmogaus rūšiai, jo esačiai? Juk vykstant šiems procesams keičiasi ir pati žmogaus samprata.

– Ką prarandi, jei tiesiog lieki prie natūralios sveiko proto nuostatos globalizacijos klausimu?

– Prarandi gebėjimą analizuoti gilesnes jos pasekmes, prognozuoti šio vyksmo raidos perspektyvas. Globalizacijos studijose yra labai ryškus atotrūkis tarp autorių, kurie užsiima globalizacijos fenomenologija – paviršinių jos aspektų tyrinėjimu – ir tų, kurie domisi giluminiais jos padariniais. Ne vienas garsus teoretikas pripažįsta, kad globalizacija – moderno reikalas. Net ir sakantys, kad ji egzistuoja nuo seniausių laikų, sutinka, kad modernybės epochoje ji akivaizdžiau pasireiškia, „subręsta“ ar „įsibėgėja“. Taigi prie globalizacijos klausimo prieinu pirmiausia per moderniosios filosofijos nagrinėjimą.

Filosofinis globalizacijos pagrindas – moderni žiūros perspektyva į žmogų kaip į gamtinio proceso produktą ir kartu kaip jo paties savikūros rezultatą. Praradęs transcendentinį matmenį, likęs vien kūnu modernusis individas turi nuolatos pagrindinėti savo vertę. Nereikėtų manyti, kad iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip „tuščia“ globalizacija, idėjinio turinio neturintis procesas. Paprasčiau ir pažintiniu požiūriu gana tikslinga kalbėti apie globalistines ideologijas, tokias kaip komunizmas ar libertarizmas, jomis susidomėjau dar rašydamas magistro darbą. Abi jos grindžiamos aiškiomis ne tik pasaulio, bet ir radikalaus žmogaus pertvarkymo idėjomis.

Filosofas Martinas Heideggeris yra sakęs, kad kalba – būties namai. Būtent kalba daug ką ir išduoda, taip pat ir vyraujantį modernų požiūrį į žmogų. Komunistinis laikotarpis išmokė apie žmogų mąstyti ir kalbėti kaip apie „gamybinę jėgą“, šiandien sakome „žmogiškasis kapitalas“,„žmogiškųjų išteklių vadyba“. Tokiame požiūrio į žmogų kontekste jo įsipareigojimai valstybei, tautai, bendruomenei, šeimai tampa kliūtimi. Kur kas lengviau, kai jis laisvas nuo tokių įsipareigojimų, gali migruoti kur užsinori ar kur pašaukiama. Manau iš tokios antropologinės nuostatos ir gali rastis globalizacija kaip procesas. Jei žmogus myli ir yra įsipareigojęs savo Tėvynei ar artimiesiems, jaučiasi už juos atsakingas – jam išvykti nesigręžiojant kur kas sudėtingiau.

– Tai yra būklė, kurios negalima pakeisti (kaip rašo Z. Baumanas, ar tai būtų raktas į laisvę, ar nelaimingumo priežastis, visi daugmaž sutinka, kad toks nepermaldaujamas yra pasaulio likimas) ar visgi verta kvestionuoti, abejoti tomis prielaidomis, apie kurias ką tik kalbėjai?

– Tam tikri su globalizacija plačiai siejami aspektai, pavyzdžiui, keliavimas, susipažinimas su kitais kraštais, studijavimas ar net galimybė padirbėti užsienyje nėra blogai. Tačiau tai žmonės galėjo daryti bei darė ir ankstesniais laikais, žinoma, nekalbant apie sovietiniame lageryje buvusių įkalintų valstybių žmones. Visgi yra ir prastieji šio proceso efektai, kurie siejami su nūdiena – tautų nykimas, nacionalinių valstybių silpnėjimas, bendruomeninių ryšių trūkinėjimas, šeimų irimas – ir nemanau, jog tai nesustabdoma. Juos stabdyti galėtų padėti kitokia žmogaus samprata. Jei jį vertingą laikytume ne tik dėl to, kiek atneša naudos, kokią pridėtinę vertę kuria ar kiek uždirba. Reikėtų prisiminti nelygstamą asmens vertę, kurią teigia vis nuožmiau iš viešojo gyvenimo stumiama krikščionybė, o ypač – katalikybė. Įsiklausykime, juk ir daugelis iš Lietuvos emigruojančių žmonių sako, kad jaučiasi neįvertinti. Krikščioniškosios doktrinos požiūriu, žmogus yra vertingas pats savaime, kaip unikalus Dievo kūrinys, paties Dievo atspindys, ne taip svarbu, ar kitas jį vertina, ar ne.

– Mane labiausiai stebina vyraujantis įsitikinimas, kad emigracija – neišvengiamas reiškinys, kai bet kokie užmojai jį mažinti prilyginami kovai su vėjo malūnais.

– Kai buvęs premjeras teigia, kad su Nepriklausomybe iškovojome ne tik laisvę, bet ir teisę išvažiuoti, o dabartinis premjeras leidžia aiškiai suprasti, kad išvažiavusiuosius pakeis imigrantai, jie puikiai atskleidžia savo kaip politikų nesuinteresuotumą šios tautos ir kartu valstybės išlaikymu. Politikais negali vadintis tie asmenys, kuriems nerūpi egzistenciniai polio klausimai. Tie, kurie išvažiuoja, manau, bėga nuo to, nes instinktyviai jaučia tapę libertarizmo, nežabotos rinkos ekonomikos eksperimento aukomis. Lietuvoje įvykdyta pokomunistinė transformacija – šoko terapija, tik be terapijos, kaip yra kažkas pastebėjęs, o tik su šoku. Šiandien turime vienus aukščiausių skurdo rizikos, pajamų nelygybės rodiklių, nežinau, kaip daugiau nei kelis vaikus turinti šeima galėtų oriai išgyventi iš dviejų minimalių atlyginimų. Sunku nepateisinti tų, kurie negali oriai pragyventi čia ir išvyksta paprasčiausiai siekdami fiziškai išlikti. Blogiausia, nors ir savaip nuoseklu, atsižvelgiant į vyraujančią ideologiją, kad valdžia lengva ranka numoja į vešinčias socialines blogybes, pavyzdžiui, rimtai net nesvarsto progresinių mokesčių įvedimo klausimo, o su skurdu ar jo grėsme susiduriantiems sako, kad važiuotų, kur nori.

Mes per menkai esame įvertinę savo sovietinį nuostolį. Aristoteliškai kalbant, daugelį žmonių jis paliko be politinės sąmonės. Liko šeimos ir namų ūkio mąstysena, nuostata, kad valstybė – blogis. Pasikeitus santvarkoms, valstybės kaip įrankio statusas ir įvaizdis išliko. Tik nebe partijos valiai tarnauti, o laisvosios rinkos principams užtikrinti. Jau kelios mūsų kartos valstybę mato kaip įrankį privatiems interesams tenkinti. Matydami, kad tenkinami kitų interesai, o ne mūsų, pykstame. Atrodo, mes neturime padorumo savo valstybės atžvilgiu. Taip sakydamas nesiekiu banaliai moralizuoti, dora nuo graikų filosofijos laikų siejama su žinojimu, kuris savo ruožtu apsprendžia ir elgesį. Mes blogai žinome apie valstybę ir tai lemia netinkamą santykį su ja – štai kur problema. Todėl būtina atkurti valstybės kaip savarankiško ir nepriklausomo politinio agento statusą. Norint tai padaryti reikia ugdyti politinę sąmonę – deja, kol kas turime tik ekonominę sąmonę.

– Kai kalbi apie laisvąją rinką, neatrodo, kad omeny turėtumei tiesiog valstybės nesikišimą į ekonominius dalykus.

– Akivaizdi tiesa, kad laisvoji rinka yra ne tik ekonominė sistema, bet ir tam tikras valdymo, žmogaus perdirbinėjimo būdas. Priėmus jos principus kaip nekvestionuojamus, žmogų iš esmės turėtume suprasti kaip bevertį gyvūną, kurio svarbiausioji pareiga ar veikiau prievolė yra nuolat įrodinėti savo ekonominę vertę, tokiu būdu „socializuojantis“. Vienintelis jo tikslas – tapti kuo sėkmingesniu rinkoje, visa kita turi būti stumiama į šoną, nepaliekant jokių sentimentų, galinčių trukdyti kuo sėkmingiau atliepti rinkos reikalavimus, tad pasikeičia etika, elgesys. Žmogus – tiesiog tam tikros funkcijos atlikėjas ir tai keičia santykius su kitais. Z. Baumanas juk ir sako, kad esame globalizuojami, o tai reiškia, kad keičiamos ne tik aplink mus esančios socialinės sąlygos, bet keičiami ir mes patys. Randasi pagrindas kalbėti ne tik apie elgesio, bet ir apie prigimties perdirbinėjimą. Laisvoji rinka yra vienas svarbiausių įrankių tai darant. Norime atrodyti kuo sėkmingesni ir tai turi kuo labiau matytis, kad įrodytų mūsų materialinę gerovę ir vertingumą. Verslininkui būtinas kuo prabangesnis automobilis, o „Facebooke“ gali matyti daugybę nuotraukų, kur paaugliai fotografuojasi priešais veidrodį, kad draugai pamatytų, kokį jie turi telefoną. Rinkos visuomenės žaidimo taisyklių esame mokomi nuo mažiausių dienų.

– Įsivaizduoju, kad daug kas tau pritartų dėl įsipareigojimo valstybei menkėjimo ir iš to kylančių neigiamų pasekmių, tačiau kitas dalykas, kurį mini, gali sulaukti įvairių nuomonių – tautiškumo irimas. Kuo jis mums grėsmingas?

– Vienoje diskusijoje apie Panevėžį kaip Lietuvos kultūros sostinę pasisakiau, kad programoje per didelė duoklė atiduodama kitoms kultūroms. Kiek žinau, spalį švęstas net Oktoberfestas, tačiau lietuviškumo Lietuvos kultūros sostinėje šiais metais faktiškai nebuvo. Po kritiško pasisakymo, buvau paklaustas, ar nebijau, jog patriotiškumas prives prie nacionalizmo. Esame pasiklydę sąvokose. Jei mylime šį kraštą, jei norime, kad ši valstybė būtų, kad lietuviai turėtų Lietuvą, tam tikra prasme visi esame nacionalistai. O tautiškumas yra ypatinga saviorganizacijos forma, teikianti didelei žmonių bendrijai galimybę gyventi orų išties demokratišką gyvenimą. Jis itin glaudžiai susijęs su politiškumu, o tuo pačiu ir laisve: lietuvių tauta yra politinis subjektas, galintis pats spręsti savo reikalus, valdyti save, kurti savo valstybę. Išlaikydami savąjį tapatumą ir savivaldumą esame, kalbant aristoteliškai, politiniai gyvūnai laisvai, bendrai ir protingai priiminėjantys su savo gyvenimu susijusius sprendimus, o ne tiesiog gyvūnai, laukiantys, kol kas nors už juos nuspręs ar išdresuos kaip šie turėtų gyventi.

Tautiškumas, reikia pastebėti, įvairiausiais būdais bandomas griauti. Lietuvoje pakanka prisiminti kad ir debatus dėl Tautos istorinės atminties įstatymo. Tie, kurie sako, kad jis nereikalingas, mano akimis žiūrint, atveria plačius kelius ardyti mūsų bendras patirtis, savęs, kaip savarankiško politinio subjekto, suvokimą. Jei tarpusavy nesusikalbame, kuo buvome ir kuo esame, iškyla labai reali grėsmė, kad tai pasakys kiti, nebūtinai mums labai draugiški. Tautiškumas turi nesuinteresuoto siekio išlaikyti valstybę kaip konkrečios tautos namus, kuriuose būtų gera gyventi visiems, o ne tiems, kurie labiau vertingi ekonomine ar kokia kita prasme. Ypatingu būdu tautiškumas per bendrojo gėrio siekį mums padeda išsaugoti žmogiškumą santykyje su kitais. Turėdami tautinę sąmonę kitus matome ne kaip konkurentus ar priešininkus, kuriuos žūtbūt reikia aplenkti ar įveikti, o kaip talkininkus, su kuriais kartu siekiama bendro tikslo.

Šaltinis: www.lzinios.lt

Susiję

Politika 9056311030121895202
item