Mindaugas Tamošiūnas. Tragiška partizanų vado Jono Kimšto lemtis

Prieš keturis dešimtmečius, gūdžiais sovietinės okupacijos metais, Vilniuje mirė dvasinių ir fizinių kančių palaužtas Jonas Kimštas – vi...


Prieš keturis dešimtmečius, gūdžiais sovietinės okupacijos metais, Vilniuje mirė dvasinių ir fizinių kančių palaužtas Jonas Kimštas – vienas iš pagrindinių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo organizatorių Rytų Aukštaitijoje, Vytauto apygardos ir Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo narys. Suprantama, kad prisimindami ginkluotą pokario rezistenciją, dažniausiai minime kovoje su okupantais garbingai žuvusius kovotojus, laikome juos patriotiškumo ir pilietiškumo pavyzdžiu ateities kartoms. Vis dėlto tragiška Lietuvos partizanų istorija kupina ne vien didvyriškos kovos, tačiau ir mums sunkiai suvokiamų kančių, skausmo ir nevilties akimirkų, kurias teko patirti daugeliui laisvės kovotojo kelią išdrįsusių pasirinkti rezistentų.

J. Kimštas, neabejotinai viena iš dramatiškiausių pokario kovų asmenybių, gimė 1911 m. istorinėje Lietuvos sostinėje – Vilniuje. Anksti mirus tėvams, užaugo vaikų namuose. Baigęs gimnaziją ir vengdamas šaukimo į Lenkijos, kuriai anuomet priklausė Vilnius, kariuomenę, J. Kimštas pabėgo į Lietuvą, kur, anot Romo Kauniečio sudarytoje knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“ publikuotų Vitalijos Paknienės memuarų, jį priglaudė Zarasų pasienio policijos pareigūnas. Kiek vėliau atvykęs į Kauną, būsimasis partizanų vadas įstojo į Karo mokyklą, kurią 1936 m. sėkmingai baigė. Paskirtas į 1 pėstininkų pulką, dislokuotą Ukmergėje, J. Kimštas vadovavo vienam iš ryšių kuopos būrių, įgijo fizinio lavinimo instruktoriaus kvalifikaciją. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, iš šio miesto kilusiam J. Kimštui buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.

Ramų karininko ir jo šeimos gyvenimą nutraukė 1940 m. okupacija. Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, o jos daliniai – inkorporuoti į Raudonosios armijos sudėtį. 1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, J. Kimštas nepakluso nurodymams trauktis į Rytus ir apleido tuo metu 29-tuoju šaulių teritoriniu korpusu vadinto karinio junginio eiles. Vokiečių okupacijos metais J. Kimštas dirbo namų valdytoju, o 1944 m. žiemą, bolševikams artėjant prie Lietuvos sienų ir generolui Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Vietinę rinktinę, įsijungė į jos gretas, tapęs vienos iš kuopų vadu. Deja, dėl nesutarimų su vokiečiais Vietinė rinktinė netrukus buvo išsklaidyta. Dalis jos karininkų buvo suimti, dalis – pabėgo.

Tarp pastarųjų buvo ir J. Kimštas, apsistojęs atokioje giminaičių sodyboje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas tapo Tigro rinktinės kovotoju, ėjo jos vado kapitono Benedikto Kaletkos pavaduotojo pareigas, dalyvavo kautynėse su priešo daliniais, būriuose stengėsi palaikyti karišką drausmę. Po B. Kaletkos žūties, J. Kimštas ėmėsi partizanų judėjimo centralizacijos darbo, įkūrė Vytauto apygardą ir tapo pirmuoju jos vadu, koordinavusiu Utenos, Švenčionių, Rokiškio ir Zarasų apylinkių rezistentų veiklą. Suvokdamas, kad kova gali būti ilga, siūlė slapstytis kaip įmanoma mažesniais junginiais, platinti partizanų ir gyventojų dvasią keliančią spaudą – būtent jo iniciatyva pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Aukštaičių kova“. Anot amžininkų prisiminimų, buvo ramaus būdo, santūrus, pasižymėjo puikia konspiracija, ilgą laiką padėjusia išvengti suėmimo. Naudojo „Žalgirio“, „Dobilo“, Žygūno“ ir eilę kitų slapyvardžių, kuriuos dažnai keisdavo.

Partizaninės kovos metu J. Kimštui teko patirti ne vieną išdavystę. Dar skaudžiau buvo tai, kad sovietinio saugumo struktūroms dirbo ir karininko palankumą bandė išnaudoti seni draugai – vokiečių okupacijos metais jo vaikus gydęs, J. Kimšto itin gerbtas daktaras Juozas Markulis, karinės tarnybos laikų draugas Antanas Makarskas, partizaninės kovos metu pažinti ir eilę metų kartu dėl to paties tikslo kovoję Bronius Kalytis, Alfonsas Radzevičius ir kiti. Nutraukti kovą ir legalizuotis jį skatino net ir žmona Febronija, kentusi nuolatinius saugumiečių tardymus ir persekiojimus.

Nepaisant to, J. Kimštas atsisakė apleisti kovotojų gretas, tikino, kad yra prisiekęs tarnauti Lietuvos labui, be to, kėlęs trispalvę pačiame Gedimino pilies bokšte, tad privalo tęsti pradėtą kovą. Visgi prasidėjęs šeštasis dešimtmetis šiam partizanų vadui neturėjo teikti daug vilčių. Dėl atsargumo ir puikios konspiracijos sugebėjęs miške išbūti net septynerius metus, J. Kimštas buvo daugelio savo bendražygių žūties liudininkas. Ilgai lauktas karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių taip ir neprasidėjo, o rezistentų likučius uoliai medžiojo išdavikų tinklą rezgę saugumo struktūrų organai. Neabejotina, kad emocinė partizano būsena anuomet turėjo būti kritinė.

1952 m. rugpjūtis J. Kimštui buvo lemtingas – iškviestas į susitikimą su senu kovos draugu B. Kalyčiu – „Siaubu“, kuriuo nuoširdžiai pasitikėjo, neįtarė, kad pastarasis jau dirbo vardan kitų tikslų. Apgaulės būdu atskyrusi J. Kimštą nuo jį lydėjusių partizanų, užverbuotų agentų grupė nuginklavo ir suėmė ilgametį Aukštaitijos partizanų vadą. Apimtas pesimistinių nuotaikų ir nevilties, aiškiai išreikštos dar tais pačiais metais Vyčio apygardos partizanui Juozui Šibailai – „Merainiui“ rašytame laiške, J. Kimštas buvo pasmerktas ir sadistiškiems fiziniams kankinimams, kol galiausiai sutiko bendradarbiauti su sovietinio saugumo struktūromis. Dvasiškai palaužtas karininkas nurodė jam žinomus Aukštaitijos partizanų bunkerius, fiktyviais įsakymais į svarbias pareigybes paskirdavo užverbuotus partizanus ir tęsė susirašinėjimą su įvairių dalinių rezistentais, tokiu būdu gaudamas saugumiečiams reikalingų žinių. Dėl šio bendradarbiavimo žuvo ne mažiau kaip 20 laisvės kovotojų, tarp kurių – ir Aukštaitijos partizanų spaudą rengęs Bronius Krivickas. Paradoksalu, tačiau J. Kimštas buvo priverstas griauti tai, ką pats ilgus metus kūrė.

Pasak partizaninį pasipriešinimą tyrinėjančio R. Kauniečio, J. Kimštas buvo nuolat stebimas užverbuotų agentų, todėl, net jei ir būtų pasiryžęs, neturėjo galimybių įspėti apie klastą vis dar kovojančių partizanų. Tapęs okupacinių struktūrų įrankiu ir, manytina, suvokdamas savo beviltišką padėtį, 1953 m. J. Kimštas bandė nutraukti gyvenimą persipjaudamas rankų venas, tačiau išgyveno. Didelį autoritetą tarp laisvės kovotojų turėjusį „Žalgirį“ saugumiečiai ir toliau siekė panaudoti galutinai užgniaužiant ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje – jis pasitelktas bandant užverbuoti suimtą partizanų vadą Joną Žemaitį – „Vytautą“.

Tais pačiais metais, partizaniniam judėjimui Lietuvoje visiškai nusilpus, J. Kimštas buvo paleistas iš arešto. Kartu su žmona ir trejais vaikais jis buvo apgyvendintas viename iš stebimų butų Vilniuje. Anot V. Paknienės, anuomet šis tragiško likimo žmogus savo jėgomis nebepajėgė net apsirengti drabužių ir užsisegti sagų, mat nevaldė daugumos rankų pirštų. Dėl neįgalumo negalėjo dirbti, tad šeima gyveno itin skurdžiai ir bado išvengė tik sulaukusi kitų žmonių paramos. Sunku įsivaizduoti, ką paskutiniais savo gyvenimo metais mąstė buvęs partizanų vadas, svariai prisidėjęs tiek prie antisovietinio pasipriešinimo organizavimo ir kovos už Lietuvos laisvę, tiek prie buvusių bendraminčių sunaikinimo. Pokario metais Lietuvos neapleidusio ir sunkų laisvės kovotojo kelią pasirinkusio J. Kimšto patirtus išgyvenimus bene geriausiai atspindi jo paties žodžiai, 1947 m. parašyti laiške, skirtame J. Markuliui: „Žiaurus partizano likimas blaškė mane ilgą laiką. Pergyvenau daug nelaimių ir nepasisekimų, kurių pasekoje mano širdis pasidarė kruvina nuo skausmų...“

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Skaitiniai 6812790224919311369
item