Jonas Švagžlys. Tautiškumas ir tradicija – Rusijos imperializmo įrankiai?

Pastaraisiais metais diskusijose apie Lietuvos bei kitų Europos šalių politines realijas neretai girdime sąvoką „radikali dešinė“. Taip įvardijamos tautinės, tradicionalistinės politinės jėgos, besipriešinančios liberalų bei kairiųjų skelbiamoms multikultūralizmo bei kultūrinio liberalizmo idėjoms. Nacionalizmo ideologija, kuria vadovaujasi dauguma šių jėgų, žiniasklaidoje iškraipoma kaip neva kitataučius žeminanti, demokratiniam valdymui besipriešinanti ideologija, nors nacionalizmo esmė iš tikrųjų yra visai kitokia.

Nacionalizmas – tai ideologija, teigianti, jog valstybės formuojasi tautiniu pagrindu ir kad kiekviena tauta turi siekti politinio savarankišumo. XIX a. nacionalistinių idėjų dėka daugelis mažesnių Europos tautų atsiskyrė nuo didžiųjų imperijų bei sukūrė nepriklausomas valstybes. Būtent pasinaudodama Tautų apsisprendimo teise, po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, tautinės idėjos dominavo ir sovietinei sistemai besipriešinančių judėjimų (Lietuvos Laisvės Lygos, vėliau ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio) programose. Nors viešojoje erdvėje nacionalistinės idėjos dažnai gretinamos su šovinistinėmis, bet iš tiesų šios ideologijos yra ne tik visiškai skirtingos, bet viena kitai prieštaraujančios.

Šovinizmas, teigiantis, jog tik didelės tautos bei valstybės gali išlikti, ir pabrėžiantis vienų tautų pranašumą prieš kitas, ne tik neturi nieko bendro su kiekvienos tautos apsisprendimą gerbiančiu nacionalizmu, bet iš esmės yra jam priešiška ideologija. Todėl liberalios pakraipos politikų bei apžvalgininkų komentarai, kai nacionalizmas sutapatinamas su ksenofobiškais šūkiais ar kitataučių žeminimu, iš tiesų reiškia menką nacionalizmo ideologijos išmanymą.

Nors po Antrojo pasaulinio karo buvo pranašaujamas nacionalizmo ideologijos žlugimas, nacionalistinės idėjos aktualumo nepraranda ir XXI a. Europoje.

Šiandieniame globalizacijos kontekste nacionalizmas – tai siekis, jog svarbiausi sprendimai būtų priimami nacionalinių valstybių viduje, priešinimais eurofederalizmui, taip pat neigiamas požiūris į masinę migraciją ir multikultūrinį visuomenės modelį. Vis dėlto kalbėti apie nacionalizmą kaip apie vientisą ideologiją nėra paprasta. Nacionalistinių jėgų požiūris į minėtus klausimus nėra vienodas. Radikalesni nacionalistai pasisako už išstojimą iš ES, prieš bet kokią imigraciją, tuo tarpu nuosaikesnės tautinės jėgos pasisako už ribotą eurointegraciją bei didesnį migracijos reguliavimą.

Daugiau dėmesio skirti nacionalistinėms jėgoms Lietuvoje bei Europoje paskatino tarp Lietuvos konservatorių neseniai prasidėjusi diskusija apie tautiškumo vaidmenį. Kaip teigia dalis Lietuvos dešiniųjų, stiprėjančios nacionalistinės jėgos ES šalyse savo pozicijomis atitinka Rusijos imperialistinius interesus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog čia yra tiesos. Lietuvai bei kitoms mažesnėms Vidurio ir Rytų Europos šalims ES žlugimas, už kurį šiuo metu pasisako dalis Vakarų šalių nacionalistų, būtų itin žalingas ekonomiškai, taip pat reikštų ir Rusijos įtakos padidėjimą. Kita vertus, kai kalbama apie augančias euroskepticizmo tendencijas, reikia kur kas giliau pažvelgti į to priežastis.

Tikras bei tariamas Europos nacionalistų radikalizmas

Savo tekste „Putinas „naudingų idiotų“ ieško dešinėje“ Seimo narys Mantas Adomėnas teigia, jog šiandienis Rusijos režimas vis labiau stiprina ryšius su vadinamosiomis radikalios dešinės jėgomis Vidurio bei Vakarų Europoje. Reikia pripažinti, kad tarp radikalaus euroskepticizmo šalininkų išties pastebimas tam tikras bendradarbiavimas su Rusijos valdančiuoju režimu. Tačiau jei kalbame apie vadinamuosius radikalus, pirma reikia apsibrėžti, kas gi yra toji „radikali dešinė“ šiandienėje Europoje? Ar tokiomis laikome ksenofobiškas bei šovinistines jėgas, ar nuosaikaus nacionalizmo šalininkus, o gal tai tiesiog yra jėgos, skeptiškai vertinančios kai kurias šiandienėje ES įsivyravusias tendencijas?

M. Adomėnas kaip radikalų dešinįjį įvardija olandų politiką Geertą Wildersą. Labiau pasidomėjus jo vadovaujamos Nyderlandų „Laisvės“ partijos veikla, nesunku suprasti, jog ši partija yra liberali tiek ekonominiais, tiek kultūriniais klausimais, o radikalų etiketė jos lyderiui prigijo dėl priešinimosi Vakarų šalyse stiprėjančiam islamizmui. 2008 m. pasirodžius jo sukurtam trumpametražiam filmui „Fitna“, kuriame nagrinėjami Korano tekstai bei sąsajos tarp terorizmo ir islamo religinių nuostatų, pasipylė krūva grasinimų iš islamo ekstremistinių organizacijų, o Nyderlandų valdžia atsiribojo nuo šio filmo kūrėjų, baimindamasi galimų teroro išpuolių. Kyla klausimas: kokiais kriterijais remiantis šis politikas priskiriamas dešiniesiems radikalams? Juk žodžio laisvė – pamatinė demokratijos vertybė, o požiūris į bet kurią religiją – kiekvieno asmeninis reikalas.

Marie Le Pen vadovaujamas Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ pasisako už ribotą imigraciją bei socialiai konservatyvias moralės nuostatas, tarkime, priešinasi vienalytėms santuokoms, eutanazijai, taip pat imigrantų piktnaudžiavimui socialinės apsaugos teikiamomis privilegijomis, pasisako už griežtesnę nusikalstamumo prevenciją. Vėlgi kur įžvelgiamas dešinysis radikalizmas? Žinoma, galima nepritarti tiek G. Wilderso, tiek M. Le Pen pažiūroms, tačiau šių politikų nuostatos neturi nieko bendro su tokiomis jėgomis kaip Vengrijos „Jobbik“, pasisakančia už vengrų autonomijų kūrimą kaimyninėse šalyse ar smurtą prieš atvykėlius propaguojančia Graikijos „Auksinės Aušros“ partija.

Be to, kalbant apie nacionalizmą šiandienėje Europoje, vertėtų pažvelgti į įvykius Ukrainoje. Būtent nacionalistinė „Svoboda“ šiandien yra vienintelė nuo oligarchų nepriklausoma politinė jėga šalyje, o didžiausią vaidmenį Maidane suvaidino būtent šios partijos bei kitų Ukrainos tautinių jėgų, tarkime, „Dešiniojo sektoriaus“, aktyvistai, be kurių Maidano greičiausiai išvis nebūtų buvę. Todėl apibendrintai teigti, jog nacionalizmas šiandien yra Rusijos imperializmo įrankis Europoje, yra klaidinga.

Reikia pripažinti, jog artimas bendradarbiavimas su Rusijos valdžia galimai liudija prorusiškas Vakarų Europos nacionalistų partijų nuostatas. Tačiau čia nereikia pamiršti fakto, jog Vakarų šalyse, nepatyrusiose sovietų okupacijos bei represijų, pats požiūris į Rusiją yra kitoks nei Baltijos ar Vidurio Europos šalyse. 2005 m. Maskvoje surengtame pompastiškame Pergalės dienos minėjime dalyvavo Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir daugelio kitų ES šalių vadovai, nors tarp jų nebuvo nei radikalios dešinės, nei radikalios kairės atstovų. Kaip teigia Laurynas Kasčiūnas, galima pagrįstai piktintis M. Le Pen susitikimais su Rusijos vadovais, tačiau sprendimą pardavinėti Rusijai karinius laisvus „Mistral“ priėmė ne prancūzų nacionalistai, o Nicolas Sarcozy vadovaujami konservatoriai, kurie, kaip ir TS-LKD, priklauso centro dešinės Europos liaudies partijai. Vangi ES pareigūnų reakcija į įvykius Ukrainoje taip pat liudija apie Vakarų Europoje ne visiškai suvokiamą Rusijos grėsmės veiksnių.

Be abejo, tokios tendencijos nedžiugina, todėl vienas svarbiausių užsienio politikos tikslų Lietuvai bei kitoms regiono šalims turėtų būti siekis atkreipti Vakarų politikų dėmesį į Rusijos grėsmės problemą, sulyginti nacistinių bei komunistinių režimų nusikaltimus tarptautiniame lygmenyje. Tačiau šių problemos suprimityvinimas iki ES nacionalistų euroskepticizmo niekuo neprisideda prie jų sprendimo, o tik sukuria iškreiptą vaizdą, jog Lietuvai žalingas Vakarų Europos politikų prorusiškumas tėra kol kas ne itin įtakingų nacionalistų pozicija.

Be to, kalbant apie augančias euroskeptikų gretas bei jų sąlyginai prorusiškas tendencijas, verta giliau pažvelgti į viso to priežastis. Būtent nacionalistinės jėgos šiandien kalba apie daugumai ES šalių aktualias problemas, tokias kaip multikultūralizmo keliami iššūkiai vakarietiškai visuomenei, tradicinę vertybių hierarchiją griaunantis kairiųjų propaguojamas moralinis reliatyvizmas, daugelyje šalių augantis nusikalstamumas (nors pagal nusikaltimų skaičių Vakarų Europos šalys vis dar užima pavydėtiną poziciją pasauliniu mastu, pastaraisiais metais ne vienoje šalyje pastebimas nusikalstamumo augimas, kuris yra labiausiai paplitęs tarp imigrantų) ir t. t.

Atrodytų, jog šie klausimai turėtų būti itin svarbūs Europos šalių konservatoriams bei krikdemams, tačiau jiems ne tik neskiriama pakankamai dėmesio, tačiau daugelis tradicinei dešinei atstovaujančių politikų apskritai vengia kalbėti apie minėtas problemas, bijodami susilaukti kaltinimų homofobija, ksenofobija ir t. t. Todėl nereikia stebėtis, jog šias problemas nebijančios įvardyti ir su jomis kovojančios radikalesnės jėgos susilaukia vis daugiau populiarumo tarp konservatyvių Vakarų Europos gyventojų. Šių šalių žiniasklaidoje bei politinėse diskusijose vykstantis tokių jėgų demonizavimas galimai yra ir viena ES tautinių bei konservatyvių jėgų euroskepticizmo bei sąlyginio palankumo Rusijai priežasčių, mat sulaukdami priešiškumo Vakarų šalyse, šių šalių tradicionalistai, nors ir klaidingai, ima ieškoti sąjungininkų kitur, kad ir toje pačioje Rusijoje.

Akivaizdu, jog radikalių politinių jėgų iškilimą lemia tradicinių dešiniųjų atitolimas nuo savo vertybinių ištakų bei negebėjimas atsakyti į visuomenei aktualius klausimus. Todėl nesunku suvokti, jog būtent konservatorių bei krikdemų grįžimas prie joms tradiciškai svarbių vertybių sugrąžintų joms didžiąją dalį rinkėjų, šiuo metu atitenkančių radikalesnėms jėgoms. Pavyzdžiui, Vengrijos „Jobbik“ pastaruoju metu sulaukia mažiau populiarumo nei prieš kelerius metus.

Galima drąsiai spėti, jog tai lemia didžiausios šalyje dešiniosios „Fidesz“ vertybinis nuoseklumas – principinga pozicija šeimos politikos, gyvybės apsaugos klausimais, aiškiai suformuotas ES integracijos modelis. Prieš dešimtmetį Lenkijoje populiari prieš narystę ES pasisakiusi radikaliajai dešinei atstovaujanti Lenkijos šeimų lyga pastaruoju metu yra visiškai praradusi populiarumą, o ir lenkų požiūris į narystę ES yra kur kas teigiamesnis nei prieš stojimą. Priežastis paprasta – Lenkijos konservatoriai, ypač „Teisės ir teisingumo“ partija, yra išlaikę vertybinį nuoseklumą kultūriniais klausimais, nebijo išreikšti savo pozicijų europiniu lygmeniu, tad konservatyviems lenkams nebėra reikalo priešintis narystei ES bei palaikyti radikalaus euroskeptizcizmo šalininkus.

Be to, ES vyraujančios kultūrinio liberalizmo idėjos gali tapti rimta kliūtimi Rytų Europos šalių integracijos procesui. Daugelio šių šalių visuomenės yra socialiai konservatyvios, tad ES pareigūnų primetamos postmodernios idėjos, tokios kaip LGBT plėtra, gali didinti nusivylimą proeuropietiška kryptimi ir taip padidinti Rusijos įtaką Rytų Europoje. Todėl kaltinti ES tradicionalistines jėgas tarnavimu Rusijos interesams yra klaidinga, nes būtent šių partijų vizijose matomas Europos grįžimas prie Europai tradicinių vertybių.Tuo tarpu ES šalių dešiniųjų ( bei centro dešiniųjų) jėgų grįžimas prie tradicinių šioms partijoms būdingų pozicijų ne tik atimtų iš Putino galimybę manipuliuoti tradicinių vertybių gynimo monopoliu, bet ir padėtų spartesnei Rytų Europos šalių eurointegracijai. Apie tai ir reikėtų kalbėti.

Tikri ir tariami vidiniai priešai

Savo teksto antroje dalyje, kalbėdamas apie Rusijos manipuliavimą tradicionalistinėmis jėgomis Lietuvoje, M. Adomėnas didelį dėmesį skiria tautiniams, pilietiniams visuomenininkų sambūriams, kurie, politiko teigimu, savo sąlyginai euroskeptiškomis pozicijomis yra naudingi Putino režimui. Nors pats nedalyvauju tokių judėjimų veikloje, pažįstu nemažai jų aktyvistų ir žinau, kad šie judėjimai neturi nieko bendro su Lietuvoje veikiančiomis prorusiškomis jėgomis, o šių judėjimų skiriamo dėmesio ES problemoms sutapatinimas su priešinimusi provakarietiškai geopolitinei krypčiai rodo gana siaurą ES integracijos suvokimą. Vis dėlto labiausiai stebina tai, jog, kalbant apie Rusijai naudingas politines jėgas, ignoruojamos iš tiesų Lietuvai priešiškos jėgos.

Lietuvos užsienio politikoje itin svarbią vietą užima santykiai su kaimynine Lenkija, kurių plėtrai itin trukdo LLRA bei jos lyderių provokacijos. Šios jėgos dėka daugelis Lenkijos gyventojų klaidingai suvokia tikrąją Lietuvos lenkų bendruomenės situaciją, ir dėl to laikosi negatyvaus požiūrio į Lietuvą, kas trukdo įgyvendinti dvišalius projektus, ir tai akivaizdžiai tarnauja būtent Rusijos, suinteresuotos blogais Lietuvos–Lenkijos santykiais, interesams Todėl politikams, kovojantiems su prorusiškomis jėgomis, vienas esminių prioritetų turėtų būti lenkų bendruomenės integracijos reikalai bei kova su LLRA vykdomu tautinės priešpriešos kurstymu. Tad kyla klausimas: kodėl, kai kalbama apie Rusijos manipuliavimą tautinėmis bei tradicionalistinėmis jėgomis, nėra minima LLRA? Be to, čia galima priminti ir tai, jog priešinimasis konservatorių koalicijai su LLRA Vilniaus savivaldybėje buvo viena tautininkų, neretai kaltinamų Rusijos interesų atstovavimu, atskilimo nuo konservatorių priežasčių. O gal tai ir yra viena priežasčių, kodėl apie LLRA veiksnį taip vengiama kalbėti?

Nėra jokios abejonės, kad Rusija buvo ir yra didžiausia užsienio grėsmė Lietuvai, ir, atsižvelgiant į dabartinės Rusijos valdžios elgesį, ja išliks bent jau artimiausius kelis dešimtmečius. Kvaila būtų neigti ir tai, jog kai kurie politikai bei žiniasklaidos priemonės prisideda prie Rusijai naudingų idėjų sklaidos Lietuvoje. Todėl jos grėsmę akcentuojančioms politinėms partijoms svarbiu uždaviniu turėtų būti patriotiškumo ugdymas visuomenėje, padėsiantis atsverti Kremliaus vykdomą propagandą. Deja, šiandieninės TS-LKD veikloje tam skiriama nepakankamai dėmesio. Negana to – partijos renginiuose vis dažniau matome antivalstybinių pažiūrų veikėjų (nors ir nepriklausančių partijai), tuo tarpu žmonės, savo gyvenime nekart įrodę savo patriotizmą, tarkime, sovietmečio rezistentai, metę iššūkį okupaciniam režimui dar gerokai iki Gorbačiovo inicijuoto „persitvarkymo“, kai kurių partijos narių yra marginalizuojami, įžeidinėjami dėl būtent patriotiškos laikysenos ir dar Sąjūdžio metais iškeltų idealų puoselėjimo. Toks partijos narių elgesys ne tik neatrodo moralus, bet ir kenkia Lietuvai, mat visuomenei, ypač jaunimui, yra netiesiogiai siunčiama žinutė, kad sąžiningas darbas Lietuvai yra mažiau svarbus nei lojalumas partijai. Nesunku suvokti, kad tokiu būdu yra griaunamas Lietuvos valstybingumas, patriotizmas, o tai yra naudinga visoms Lietuvai priešiškoms jėgoms.

Pabaigai

Apibendrinant Rusijos grėsmė Lietuvos valstybingumui tikrai egzistuoja, o Lietuvos užsienio politikos kryptis privalo būti provakarietiška. Dėl to neverta net ginčytis. Tačiau buvimas ES nare nereiškia, jog turime pritarti visoms šiandienėje ES vyraujančioms tendencijoms. Jeigu laikome ES lygiaverčių šalių organizacija (o už gilesnę integraciją pasisakantys politikai vargu ar su tuo galėtų ginčytis), joje kiekviena šalis gali ir turi ginti jai svarbias idėjas, nesibaiminti priešiškos kitų šalių ar kitų partijų politikų reakcijos.

O noras visur perimti dominuojančias idėjas veda prie išties keistų paradoksų. Tarkime, M. Adomėnas konservatyviu pavadino balsavimą už Lunaček rezoliuciją, iš esmės reiškiančią LGBT ideologijos plėtrą. O juk prieš šią rezoliuciją balsavo prancūzų, vokiečių, lenkų, estų, austrų ir daugelio kitų šalių konservatoriai. Negi ir juos laikysime tarnaujančiais Rusijos interesams?

Šaltinis: www.bernardinai.lt