Algirdas Degutis. Atskirtis, įtrauktis ir ksenofilijos baigtis (I)

„Atskirtis“, „įtrauktis“, „atvirumas“, „pozityvioji diskriminacija“, „įgalinimas“ — štai tik keletas naujų arba nauja prasme vartojamų žodžių, kuriais mūsuose peršama — dar nelabai drąsiai — Vakarų „pažangiečių“ liberalioji ideologija. Jie reikalauja pripažinti, suprasti, užjausti ir net pamilti „socialinės atskirties“ aukas — visus tuos, kuriems visuomenė iki šiol atsukdavo nugarą. Jie neapsiriboja apeliacijomis į žmonių gerą valią ar simpatinius jausmus, bet kreipiasi per jų galvas į politinę valdžią ragindami, kad toji padarytų visuomenę pakantesnę, jautresnę ir dosnesnę — taip, kad atskirtieji taptų „įtrauktaisiais“, o silpnieji būtų „įgalinti“. Jie apeliuoja į humanizmą, toleranciją, žmonių lygybę ir harmoniją su gamta. Jų susirūpinusio žvilgsnio akiratyje yra ne tik skurdžiai ir valkatos, bet ir neįgalieji, vaikai, seneliai, moterys, seksualinės ir rasinės mažumos, svetimtaučiai, „trečiasis pasaulis“, egzotinės kultūros, išmirštančios gyvūnų rūšys ir nykstantys atogrąžų miškai – nesibaigianti virtinė gyvų ir negyvų būtybių. Visoms joms teikiamas „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“, „silpnųjų“ ar „bebalsių“ statusas, kuris pažangiečiams leidžia jų vardu traukti į dienos šviesą skriaudikus reikalaujant iš jų ne tik kaltės prisiėmimo, bet ir išpirkos.

Dauguma žmonių yra linkę iš principo pritarti tokios geradarystės nuostatai, net jeigu mano, kad jos skelbėjai dažnai perlenkia lazdą. Nedaugelis tų, kurie jai nepritaria, vengia viešai reikšti savo nepritarimą, nes bijo susilaukti kaltinimų dėl beširdiškumo. Neatsitiktinai George‘as W. Bushas savo rinkiminėse kampanijose skelbėsi esąs „gailestingojo konservatizmo“ (compassionate conservatism) atstovas, o Billas Clintonas pelnydavo politinius taškus savo burtažodžiu „I feel your pain“. Žodžiu, ši sentimentalistinė ideologija užima moralines aukštumas oponentų atžvilgiu ir vyrauja nesusilaukdama rimtesnių iššūkių. Mėginsime parodyti, jog nepaisant jos populiarumo ji yra radikaliai ydinga, jos „pažangūs“ tikslai beveik visada veda į atžangą, ir jeigu ja būtų nuosekliai vadovaujamasi, ji sugriautų Vakarų civilizaciją.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad atskirtųjų įtraukties idėja nėra jokia naujovė, kad ji tik performuluoja krikščioniškojo altruizmo imperatyvą. Tačiau krikščioniškasis altruizmas turi prasmę tik savanoriškumo erdvėje: gerojo samariečio problemą kiekvienas turi spręsti pats, savo laisva valia. Sekuliarizuotas „pažangiečių“ altruizmas, priešingai, apeliuoja į prievartinę valstybės galią ir savo tikslus nori pasiekti ciesoriaus rankomis. Be to, krikščioniškasis altruizmas yra uždaras ta prasme, kad krikščioniui rūpi pirmiausia savo bendruomenės nariai, o kitais, svetimais, jis rūpinasi tik kartu vykdydamas krikščioniškųjų vertybių sklaidos misiją. Sekuliarizuotas altruizmas, priešingai, yra atviras ir beribis — savo rūpesčiu jis nori apgobti be skirtumo visą pasaulį: visas religijas, visas vertybes, visus atskirtuosius ir pažemintuosius. Būtent jo įtakoje pati krikščionybė nebuvo įtraukta į ES konstitucinių vertybių sąrašą. Kodėl? Todėl, kad ją įtraukus būtų pademonstruotas Europos uždarumas ir nejautrumas kitoms religijoms. Tačiau atvirumas ir jautrumas kitam, svetimam yra kardinalioji šiuolaikinio liberalo dorybė. Visos religijos ir visi dievai jam yra lygūs. Įsakas „neturėk kitų dievų“ jam skamba pernelyg kategoriškai. Rūpinimasis kitomis religijomis jį verčia išsižadėti savosios.

Šiuolaikinį liberalą taikliai apibūdina T.S. Elioto frazė „tuščiaviduris žmogus“. Tokio žmogaus pasaulis yra vertybiškai plokščias, neturi gylio. Visi žmonės jam yra lygiai verti pagarbos, visos nuomonės vienodai vertos dėmesio, visi gyvenimo būdai sveikintini, visos kultūros vienodai vertingos, o „barbaras yra tas, kuris mano, jog yra barbarų“. Jis yra atviras visiems ir jam „nėra priešų, išskyrus žmogų, kuris nėra atviras viskam“. Nėra blogų žmonių, yra tik nesuprasti arba įskaudinti žmonės. Kai kurių žmonių blogas ar nusikalstamas elgesys aiškintinas kaip juos nužmoginančių aplinkybių padarinys — ne kaip blogio apraiška. Blogio nėra, yra tik nesuprastas, iškreiptais pavidalais besireiškiantis gėris. Su tariamu blogiu nereikia kovoti: „nereikia karo“, reikia siekti „dialogo“, mokytis jautrumo, reikia pripažinti ir skatinti „įvairovę“.

Todėl savo misiją jis suvokia kaip kovą su netolerancija ir diskriminacija, su nelygybe ir hierarchija, su ribomis ir atskirtimis. O kadangi laisvoje visuomenėje visada natūraliai ir spontaniškai klostosi pačios įvairiausios ribos, atskirtys bei hierarchijos, jam niekada netrūksta darbo. Jis siekia: praturtinti neturtėlius turtuolių sąskaita; sulyginti moterų ir vyrų galimybes; suteikti vaikams teisę kritikuoti tėvus; įvesti privalomas juodaodžių kvotas universitetuose; desegreguoti mokyklas; įvesti privalomus svetimų kultūrų kursus universitetuose; uždrausti invalidus vadinti invalidais; uždrausti homoseksualistų diskriminaciją darbo rinkoje ir t. t., be galo. Žodžiu, jis siekia pasaulį padaryti vientisą ir plokščią: išardyti visas natūralias ribas, visas hierarchijas, natūralias priklausomybes, tradicinius papročius, lojalumo ryšius, kultūrinį ir etninį uždarumą, net nacionalinių valstybių suverenumą. Šia prasme jis užima „agresyvios tolerancijos“ nuostatą vyraujančio etnoso, kultūros, tradicijos, moralės, papročių atžvilgiu — laužydamas jų uždarumą ir skatindamas jų atvirumą „atskirtiesiems“. Jis nori visus sustatyti prie startinės galimybių lygybės linijos, tačiau baimindamasis dėl galimų nelygių finišo rezultatų, turi nuolat budriai stebėti visuomenės raidą ir laiku imtis papildomų priemonių, kad nesiklostytų nauja nelygybė, kad neatsirastų naujų atskirties ir diskriminacijos formų. Žodžiu, jis trykšta politine energija ir yra tikras „permanentinės revoliucijos” agentas. Jis įkvėpia įvairius socialinio teisingumo, multikultūralizmo, feminizmo, antirasizmo, antikolonializmo, ekologizmo, pozityviosios diskriminacijos sąjūdžius.

Šiais laikais jis yra postmodernistas: viena vertus, jis teigia visų įsitikinimų ir vertybių lygiavertiškumą bet, kita vertus, neigia Vakaruose faktiškai vyraujančių įsitikinimų ir vertybių vyravimo teisėtumą. Postmodernistus taikliai apibūdina epitetas „įtarumo filosofai“, kurį Paulas Ricoeuras taikė Marxui, Nietzschei ir Freudui. Juos vienija įsitikinimas, jog beveik visa, kas sakoma ir daroma buržuazinėse Vakarų visuomenėse yra kamufliažas, už kurio slypi kažkas negera ir gėdinga. Kur tik jie nukreipia savo kritinį žvilgsnį, visur jie mato viešpatavimą, priespaudą ir melą. Socialinis pasaulis jiems yra nepaliaujamos kovos arena, kurioje jie visada įžvelgia nugalėtojus ir nugalėtuosius, prispaudėjus ir prispaustuosius, manipuliuojančius ir manipuliuojamus — net ten, kur, kaip atrodo, vyrauja grynai savanoriški ir atviri žmonių santykiai.

Archetipinis šios nuostatos pavyzdys yra Marxo klasinio antagonizmo teorija, pagal kurią visa žmonijos istorija yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų kovos istorija. Šioje kovoje visos pretenzijos į tiesą ir teisingumą, jeigu jos keliamos „reakcingųjų“ agentų, tėra akių dūmimas, už kurio slypi galingųjų klasta ir prievarta. „Viešpataujančios bet kurio laikotarpio idėjos visuomet buvo tiktai viešpataujančios klasės idėjos“, — reliatyvistiškai teigia „Komunistų partijos manifestas“. Pažinti tiesą ir įgyvendinti teisingumą gali tik toks nesuinteresuotas agentas, kurio išskirtinė padėtis jam leidžia panaikinti pačią klasių kovą, paverčiančią niekais tiesos ir teisingumo paieškas. Šią misiją Marxas skiria proletariatui — „universaliai klasei“, kuri nedisponuoja nuosavybe ir todėl šioje kovoje neturi ką prarasti išskyrus savo grandines. Revoliucinio perversmo būdu išsilaisvindamas iš kapitalistinės priespaudos proletariatas kartu atlieka žmonijos emancipacijos iš klasinio antagonizmo užduotį.

Revoliucimio perversmo (revoliucinės prievartos) būtinybę Marxas vaizduoja kaip atsaką į užslėptą (arba „struktūrinę“) prievartą. Nors buržuazinė visuomenė netoleruoja atviros prievartos, priespaudos ir pavergimo — formaliai visi jos nariai yra laisvi ir niekam neleistina prievartauti nekaltą asmenį — šis santvarkos fasadas klaidina, nes, pasak Marxo, už jo slypi „darbo išnaudojimas“. Samdomieji darbininkai, net jeigu jie ateina į darbo rinką savo noru, iš tikrųjų yra prievartos aukos — nes kapitalistai jiems atlygina tik darbo jėgos atstatymo kaštus ir nusavina likusią jų sukuriamos vertės dalį. Samdomojo darbo sistema yra rafinuota vergvaldystės forma. Santvarka, paremta tokiu išnaudojimu, negali būti teisinga ir todėl turi būti panaikinta. Tik sunaikindamas šią išnaudojimo sistemą — panaikindamas (socializuodamas) privačią gamybos priemonių nuosavybę — tarptautinis proletariatas gali sukurti „laisvės viešpatiją“ žemėje.

Po to, kai proletariatas nepateisino šios vilties Vakaruose — kur, pagal Marxo teoriją, jis pirmiausia turėjo ją pateisinti — „pažangūs“ XX amžiaus mąstytojai ėmė dairytis kitokių emancipacijos agentų. V. Lenino imperializmo doktrina siūlė jų ieškoti išnaudojamuose kolonizuotuose kraštuose. Vėliau įvairios kitos emancipacinės doktrinos dėjo viltis į moterų, rasinių mažumų, studentų („gėlių vaikų“), homoseksualistų, aplinkosaugininkų ir kitokius „pažangius“ sąjūdžius. Marxo „proletariatas“ buvo periodiškai keičiamas vis kitokiais agentais tikintis, kad tie pagaliau imsis radikalios socialinės pertvarkos. Žlugus marksistinei „darbo išnaudojimo“ teorijai įkalčių prieš kapitalizmą paieška nesiliovė. Tačiau socialinių kritikų naujai atrandamos kapitalistinės prievartos ir priespaudos rūšys darėsi vis rafinuotesnės. Galima paminėti įvairias marksistinio revizionizmo ir neomarksizmo atmainas, skelbusias kultūrinės revoliucijos būtinybę: Luk?cso “iškreiptos sąmonės” ir Gramsci hegemonijos teoriją, kurios buržuazinę priespaudą įžvelgė krikščionybėje ir tradicinės kultūros formose; Frankfurto mokyklą, kuri mėgino Marxą sintezuoti su Freudu ir prievartinį buržuazinės tvarkos pobūdį įžvelgė šeimos institucijoje ir seksualinės „represijos“ formose.

Bene toliausiai šiuo keliu pasistūmėjo postmodernizmo klasikai. Michelis Foucault, pasitelkdamas tą pačią įtarumo strategiją, atranda ypač subtilių buržuazinės prievartos ir priespaudos formų. Analizuodamas disciplinavimo praktikos istoriją kalėjimuose ir beprotnamiuose jis pabrėžia prižiūrėtojų („žinovų ir ekspertų“) galią formuojant normalų elgesį ir slopinant nukrypimus nuo normos. Skirtumas tarp normos ir nukrypimo yra „žinovų“ primestas skirtumas; pats savaime jis neturi jokio natūralaus ar objektyvaus pagrindo. Žinovų „žinojimas“ nėra tikrovės pažinimo rezultatas, jis tėra jų valios primetimo ir šia prasme prievartos aktas. Brėždamas įvairias analogijas tarp kalėjimo ir kitų visuomenės institucijų Foucault įtaigoja, jog buržuazinė visuomenė apskritai tėra išdidintas kalėjimas (arba beprotnamis). Normalus buržua yra „normalizuotas“ žmogus. Visa modernybės istorija (buržuazinių santvarkų kūrimosi istorija) yra rafinuoto žmonių pavergimo istorija. Brutalios prievartos ir viešųjų egzekucijų valdžią pamažu pakeitė subtilesnis, bet kartu visuotinesnis ir efektyvesnis „diskursyvus režimas“: žinios suteikia valdžią/galią, o valdžia/galia pasitelkia žinias, ir šis žinojimo/galios tandemas individą pavergia, „normalizuoja“, efektyviau nei pirmykštė despotija. Rogerio Bacono aforizmas „žinojimas — jėga“ išreiškė ankstyvosios modernybės mąstytojų įsitikinimą, jog žinios neša laisvę, nes suteikia žmonijai daugiau galių pajungiant šykščią gamtą savo tikslams. Foucault apverčia šio aforizmo prasmę: žinojimas neša nelaisvę, priespaudą, bejėgiškumą, taigi, ir neteisingumą: “Visas žinojimas remiasi neteisingumu … pažinimo siekis yra piktybinis (žudikiškas, priešiškas žmonijos laimei)”. Protas, pažinimas, tiesa tėra represinio „diskursyvaus režimo“ produktai. Tiesos aureolė, kuria apgaubiamos hegemonijos formos, tėra miražas; o pats protas yra tik hegemonijos apraiška. Emancipacijai reikalingas išsivadavimas iš paties proto, tad jos agentas gali būti tik normalizuoto buržua priešybė — beprotis, iškrypėlis, nusikaltėlis.

Analogišką poziciją užima Jacquesas Derrida. Pasitelkdamas savąjį „dekonstrukcijos“ metodą jis siekia diskredituoti mąstymą ir protą kaip vyriškojo Vakarų pasaulio savimanos produktą, neturintį jokio objektyvaus pagrindo ir paremtą tik savivališkais pasaulio dichotomizavimo ir hierarchizavimo aktais. Vakarietiškojo „(falo)logocentrinio“ mąstymo kategorijose koduotu pavidalu reiškiasi hierarchinė sistema, kuri „tapatybei“ teikia pirmenybę prieš „kitybę“ pastarąją nustumdama į paribius ir užribius. Logocentrinis mąstymas yra prievartos ir priespaudos atmaina. Jo dekonstrukcija yra emancipacija, nes ji demaskuoja tuos logocentrinio mąstymo vingius ir nutylėjimus, kuriais marginalizuojama „kitybė“. Derrida siekia išlaisvinti ir socialinį „Kitą“ — atstumtąjį, benamį, valkatą, svetimą — suteikiant jam galių grįžti iš užribių atgal į visuomenę ir pareikalauti savo teisių.

Pagalvokime, ką iš tikrųjų reiškia šios demarginalizavimo pastangos. Kadangi konkrečią visuomenę apibrėžia būtent tai, ką ji riboja, atmeta ir marginalizuoja, postmodernistinis raginimas demarginalizuoti „kitybę“ ir „Kitą“ yra ne kas kita, kaip raginimas ištrinti visas tas ribas, kurios apibrėžia buržuazinę Vakarų visuomenių tvarką. Tiesą sakant, visas emancipacines doktrinas vienija būtent ši giluminė intencija — diskredituoti ir galiausiai sugriauti šią neteisingą (išnaudotojišką, represyvią) tvarką. Perfrazuojant Marxo tezę, visos šios doktrinos kuriamos ne pasauliui suprasti, bet pasauliui pakeisti, ir visos jos subordinuojamos šiam tikslui: postmodernizmas „siekia ne atrasti tiesos pagrindą ar jos sąlygas, o panaudoti galią (power) socialinės kaitos tikslams“. Šia prasme visos jos, kaip ir jų pirmtakas marksizmas (dar pretendavęs į jo laikais madingąjį moksliškumą), yra ne mokslinės teorijos, bet agresyviai praktinės doktrinos. Foucault ir Derrida patys pripažįsta šią giluminę marksistinę — tiksliau, marksoidinę — savo pastangų intenciją. Antai Foucault rašo: „Jei būčiau laiku pažinęs Frankfurto mokyklą, būčiau sutaupęs daug darbo.“ Kalbėdamas apie idėjines postmodernizmo ištakas, apie jungtį, siejančią abstrakčius svarstymus su jo politine pozicija, Derrida pabrėžia: „dekonstrukcija niekada neturėjo kitokios prasmės ar vertės, bent jau mano akimis, kaip tik marksizmo dvasios radikalizacija tam tikro marksizmo tradicijoje.“ Jų bendramintis kitoje Atlanto pusėje, Richardas Rorty, rašo: „Whitmanas ir Dewey [ankstyvieji Amerikos pažangiečiai] mėgino žinojimą pakeisti viltimi. Jie norėjo savo utopines svajas — idealiai padorios ir civilizuotos visuomenės svajas — pastumti į tą vietą, kurią buvo užėmęs Dievo valios, Dorovės įstatymo, Istorijos dėsnių arba Mokslo faktų pažinimas. … Kol turime gyvuojančią politinę kairę, vis dar turime galimybę pasiekti šią mūsų šalį, padaryti ją Whitmano ir Dewey svajų šalimi.“

Marksoidinė emancipacijos idėja radikaliai skiriasi nuo tos laisvės idėjos, kuria iš pradžių buvo grindžiamos buržuazinės visuomenės. Ankstyviesiems modernybės politiniams filosofams — Hobbesui ir Locke‘ui — susirūpinimą ir baimę kėlė neribota suvereno galia, ir būtent šios galios apribojimo problemai jie skyrė daugiausia dėmesio. Remdamiesi prigimtinės teisės argumentais savo teorinėse konstrukcijose jie nubrėžė teisėto prievartos naudojimo ribas. Suverenui deleguojama tik individų savigynos teisė; jam skiriama jų gyvybės, laisvės ir nuosavybės apsaugos ir gynimo užduotis. Tokio suvereno galia, kad ir monopolinė, yra ribota — ji gali būti teisėtai naudojama tik ginant piliečius nuo vidaus ir išorės agresorių. Politinio darinio (valstybės) ir jos agento (valdžios) paskirtis — ne rūpintis piliečių gerove, o tik apsaugoti juos nuo smurto. Savo gerove jie turi rūpintis patys veikdami privačioje, nepolitinėje („buržuazinėje“, „komercinėje“, „civilinėje“) visuomenėje. Laisvė pamatine prasme — tai laisvė nuo politinės valdžios savivalės, nuo jos kišimosi į savininkų santykius. Šia negatyvia laisvės samprata ir valstybės kaip „naktinio sargo“ idėja vadovavosi visi klasikiniai liberalai.

Emancipacinės doktrinos, priešingai, beveik visuose žmonių santykiuose įžvelgia politinius santykius, o „viešpatavimo“ (dominavimo) charakteristiką taiko ne tik suvereno (valstybės) santykiui su valdiniais (piliečiais), bet kiekvienam žmonių santykiui, kur viena pusė turi kokį nors galios (įtakos, autoriteto, gebėjimų, išteklių) pranašumą kitos atžvilgiu. Postmodernistai, kaip ir visi kairuoliai, neskiria politinės galios (valstybinės prievartos) nuo kitokių „viešpatavimo“ formų. Foucault rašo: „Vadinu politiškumu visa, kas liečia klasių kovą, ir socialumu visa, kas kyla iš šios kovos arba yra jos padarinys, pasireiškiantis žmonių santykiuose bei institucijose“. Pasak F. Jamesono: „‘galutinėje sąskaitoje’ viskas yra politika“. Paradoksalu, bet taip išplėtus politikos sąvoką ir politizavus „galios“ sąvoką klasikinių politinių teoretikų baiminimasis dėl valdžios savivalės netenka prasmės. Jeigu „viskas yra politika“, tai politika — galiausiai valstybinės prievartos naudojimas — nekelia ypatingo pavojaus; veikiau priešingai, politika gali veiksmingai talkinti dorojantis su subtilesnėmis galios („viešpatavimo“) atmainomis. Jeigu klasikiniams liberalams laisvė reiškė laisvę nuo prievartos ir nuo valdžios savivalės, tai emancipacinių doktrinų atstovams ji reiškia laisvę nuo visų suvaržymų ir apribojimų. Šioje traktuotėje net formaliai laisvas žmogus iš tikrųjų nėra laisvas, jeigu jis, pavyzdžiui, neturi pinigų duonai nusipirkti. Duodama jam pinigų valdžia jį išlaisvina. Valdžia šioje traktuotėje faktiškai tampa emancipacijos agentu — atstodama vilčių nepateisinusį proletariatą.

„Darbo išnaudojimo“ panaikinimas buvo svarbiausias ankstyvųjų „pažangiečių“ rūpestis. Dabartiniai pažangiečiai siekia panaikinti ne tik ekonominę, bet visokią „atskirtį“ ir „diskriminaciją“. Ir jeigu anksčiau jie dar mėgino remtis tariamai objektyviomis „išnaudojimo“ ir „diskriminacijos“ teorijomis (darbo išnaudojimo teorija), tai dabar, postmodernaus reliatyvizmo laikais, pakanka subjektyvių „jaučiamos diskriminacijos“ faktų, kad būtų prabylama apie neteisingą „atskirtį“ ir pradedama šauktis politinių priemonių jai pašalinti. Praktiškai bet koks nepasitenkinimas, reiškiamas kokios nors lengvai mobilizuojamos žmonių grupės, pažangiečiui dabar liudija tos grupės patiriamą skriaudą ir nuoskaudą ir tampa potencialiu pagrindu emancipacinei kampanijai. Dabar ne tik beturčiai, bet ir turtuoliai gali pretenduoti į „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ statusą, jeigu jie jaučiasi kaip nors diskriminuojami, t.y. jeigu kiti žmonės nenori su jais bendrauti, juos boikotuoja, jais viešai piktinasi arba kaip nors kitaip reiškia neigiamą nusistatymą jų atžvilgiu. Politiškai pripažįstamų „diskriminuojamų“ grupių galia tapo tokia didžiulė, kad kartą tam tikrą grupę kvalifikavus kaip diskriminuojamą ji tampa beveik šventa. Ji tampa „politinio korektiškumo“ globotine, o jos kritikas rizikuoja ne tik būti apšauktas „fanatiku“, „fundamentalistu“, „rasistu“, „ksenofobu“, „homofobu“ ir pan., bet ir būti nubaustas pagal kokį nors naują „antidiskriminacinį“ įstatymą. Ryškus tokių atskirtųjų pavyzdys yra homoseksualistai. Krikščionys tradiciškai juos smerkia kaip „sodomistus“, nes sodomiją laiko viena iš didžiųjų nuodėmių. Tačiau homoseksualistams tapus politiškai pripažinta „diskriminuojama“ mažuma, bet kokia jų kritika daugelyje Vakarų šalių tapo uždrausta. Dabar krikščionis, drįsęs homoseksualistą pavadinti sodomistu arba ryžęsis apsiskelbusį homoseksualistą nesamdyti darbui savo įmonėje, rizikuoja susilaukti skaudžių juridinių padarinių. Paradoksaliai, bet neišvengiamai homoseksualistų įtraukties politika virto tradicinių krikščionių atskirties politika.

Antrąją teksto dalį galite rasti čia

Šaltinis: http://on.lt