Eimantė Daukšaitė. Demokratijos dalybos: tuščios ES kišenės

Apdovanota Nobelio taikos premija Europos Sąjunga (ES), šių laurų oficialiu Nobelio komiteto teigimu nusipelnė už darbus „siekiant taikos ir susitaikymo, ugdant demokratiją ir saugant žmogaus teises“. Sunku ginčytis dėl žmogaus teisių saugojimo, tačiau tuo aiškumas ir baigiasi. ES iš tiesų savo prekybos partneres ir šalis-kandidates pavyzdingai moko ir reikalauja demokratijos, tačiau problemos slypi pačioje ES. Sunku pabėgti nuo garsiosios citatos: „jei būtų valstybė, Europos Sąjunga pati negalėtų įstoti į ES, nes neatitiktų savo keliamų demokratiškumo kriterijų“. Kodėl demokratiją skleidžiančiai ES trūksta demokratijos?

Demokratija?

Keliamas klausimas slepia paradoksą: kaip galimas viešas globalus spektaklis, reikalaujant to, ko nesilaikoma? Paslaptis, kaip dažnai būna, slypi sąvokose: labai svarbu, kaip suprantama „demokratija“. Atstovaujamoji modernių laikų demokratija paprastai remiasi reprezentatyvumo kriterijumi: valdžia yra legitimi (pripažįstama valdomųjų), jei išrinkta tiesioginiuose demokratiniuose rinkimuose. Liberalios demokratijos klasiko J.S.Millio žodžiais, „idealiai geriausia valstybė moderno sąlygomis – atstovaujamoji demokratinė sistema, kurioje žmonės savo aukščiausią kontroliuojančią valdžią įgyvendina per jų pačių periodiškai renkamus deputatus“. Kuo arčiau piliečių yra priimamas sprendimas arba kuo trumpesnė valdžios delegavimo grandinė, tuo daugiau galima teigti esant demokratijos. Europos nacionalinėse valstybėse šį reikalavimą pirmiausiai užtikrina tiesiogiai renkami nacionaliniai parlamentai, turintys vykdomosios valdžios kontrolę ir kartu su dažniausiai taip pat tiesiogiai renkamu Prezidentu formuojantys Vyriausybę.

Nedemokratiška sąranga

ES savo ruožtu yra politinis darinys su daug mažiau reprezentatyvumo ir piliečių kontrolės. Galingiausia viršnacionalinė institucija Europos Komisija sudaryta iš kiekvienos šalies parlamentų skiriamų komisarų atskiroms ES politikos sritims. Europos Teisingumo Teismas – dar viena nerinkta, o skiriama institucija – naudojasi dviem neribotos galios svertais: ES teisės viršenybės ir šio teismo išaiškinimų privalomo pobūdžio šalims principais. Kartu tai lemia, kad Komisijos ir Teisingumo Teismo, kurių abiejų nariai skiriami, o ne renkami, sprendimai yra privalomi šalims narėms ir teisinės kolizijos atveju įpareigoja pastarąsias keisti jų suverenumą išreiškiančias konstitucijas.

Europos Sąjungos Taryba, sudaryta iš valstybių narių ar jų vyriausybių vadovų, vienintelė atstovauja pačių šalių narių interesus, tačiau joje vis daugiau klausimų sprendžiama naujas problemas keliančiu kvalifikuotos daugumos principu. Dar daugiau, Tarybos galios valstybių narių atžvilgiu vėlgi apverčia demokratinius principus: valstybių viduje parlamentai kontroliuoja vykdomąją valdžią, tačiau iš vykdomosios valdžios atstovų sudaryta Taryba kontroliuoja šalių parlamentus. Galiausiai Europos Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai renkama viršnacionalinė ES institucija. Dalis ES demokratijos deficito kritikų siūlo spręsti demokratiškumo problemą suteikiant Parlamentui dominuojantį vaidmenį, t.y. vis didesnes galias. Deja, europarlamentarai atstovauja ne šalis, kuriose yra išrenkami, o paneuropines idėjas. Nesunku pastebėti, kad valstybių piliečiai neturi didelių galimybių lemti nei viršnacionalinėse institucijose priimamų sprendimų, nei pačių aptariamų institucijų sudėtį.

Steigėjo problema ir valstybė kaip etalonas

Kritikuojant aptartos ES institucinės sąrangos nereprezentatyvumą, taigi ir nedemokratiškumą, galima sulaukti kelių svarbių klausimų. Kodėl ES institucijose turėtų būti atstovaujami šalių narių, o ne pačios Sąjungos piliečiai? Kodėl kiekvienos narės piliečiai turėtų pritarti priimamiems sprendimams?

ES sprendimai privalo remtis šalių narių piliečių pritarimu, nes ES yra įsteigta valstybių, o ne piliečių ir būtent valstybės, o ne patys Europos piliečiai deleguoja ES savo suverenumą ir gali kontroliuoti jo realizavimą. Šia prasme ES nesugebėjo, o ir negalėjo pasekti JAV pramintu keliu, kur pagal Konstituciją JAV federalinę valdžią steigė ir galias jai delegavo „Amerikos žmonės“ – tapatybinis išradimas, kuriam užteko prielaidų savarankiškų valstijų visuomenėse. Kiekvienai šaliai esant ES galios deleguotoja, kiekvienos šalies piliečiai turi pritarti jos sprendimams, kad šie liktų legitymūs ir kartu kiekvienos šalies, o ne pačios ES interesai turėtų būti atstovaujami ES institucijose, kurios tokiu atveju būtų ne viršnacionalinės, o tarpvyriausybinės.

Tai paaiškina veto teisės naikinimo pragaištingumą demokratijai Europoje. Įvedus kvalifikuotos daugumos taisyklę, įgalinama situacija, kai demokratiškai išrinkti konkrečios valstybės atstovai net principingai laikęsi savo tautos interesų yra priversti įgyvendinti kitų šalių priimtus sprendimus, kuriems patys nepritaria. Kita vertus tai leidžia suprasti principinę eurointegracijos dilemą. Demokratijos deficitas realiausiai gali būti panaikintas grąžinant šalių atstovams jiems priklausančias (nes ES sutartyse šalių, o ne piliečių vardu deleguotas) galias ir visus svarbius klausimus sprendžiant su veto galimybe. Tačiau tai reiškia, kad demokratija Europoje galima tik aukojant Sąjungos efektyvumą, kurį užtikrina nereprezentatyvūs viršnacionaliniai sprendimai.

Niekieno Parlamentas

Padarytoji išvada atmeta kitą minėtą Europos demokratizacijos kelią – stiprinti tiesiogiai renkamo Europos Parlamento galias. Tai stipresnės integracijos kelias, tačiau taip siūlomas tik fasadinis sprendimas. Europarlamentarai oficialiai atstovauja ne šalis, kuriose yra išrenkami, o paneuropines idėjas. Europos šalių rinkėjai toliau balsuoja nacionaliniais principais, tai yra tikėdamiesi, jog balsais lemia savo šalies interesų atstovus. Šią kol kas fiktyvią nuostatą Komisijos vadovas, buvęs komunistas J. M. Barroso, pernai pasiūlė realizuoti kuriant Europarlamento rinkimų slenkstį, skaičiuojamą nuo visos ES rinkėjų skaičiaus. Toks sprendimas priverstų nacionalines partijas jungtis į paneuropines, o rinkėjams perimti europinio atstovavimo idėją.

Būtent šis principas, nors taip aktyviai ginamas, neleidžia Parlamento galių didinimui tapti raktu į ES demokratizaciją. Kad ir koks galingas būtų Europarlamentas ir jo tiesiogiai renkami atstovai, šis organas iš tiesų neatstovauja jokios realiai egzistuojančios politinės bendruomenės. Tokiam Parlamentui įprasminti būtinas europinio demoso sukūrimas. Moderni demokratija gimė kartu su moderniuoju nacionalizmu ir niekada neegzistavo atskirai be jo neatsitiktinai. Tik esant politiniam kūnui, vieningai bendruomenei su bendrais vardikliais, vienybės ir solidarumo jausmu, įmanomas prasmingas jos atstovavimas ir visumą tenkinančių sprendimų priėmimas. Atsakingą finansinę politiką vykdžiusių euro zonos šalių nenoras gelbėti PIGS valstybių yra geriausias to pavyzdys: politine prasme jose negyvena europiečiai, tad klausimas, kodėl reikėtų būti solidariems iškyla kaip natūralus.

Tam pakeisti būtina sukurti europiečių bendruomenę - beprecedenčio masto tautos analogiją žemyne, kupiname skirtingų istorijų ir kultūrų įvairovės. Vienijamos JAV valstijos turėjo daug bendrų etninių (anglosaksiškų) bruožų, neseną bendro karo patirtį ir daug kitų vienijančių faktorių, kurių nėra XXI a. Europoje. Net ir tokią situaciją galėtų pakeisti visuotinio proeuropinio indoktrinavimo sistema Europos mokyklose, ypač individo emancipacijos raida paremtos istorijos pamokos. Tačiau nereikia pamiršti, kad švietimas lieka viena išskirstinės valstybių kompetencijos sričių, tad pačios šalys turėtų atsisakyti savo piliečių socializacijos monopolio. Iki tol rakto į europinės tapatybės kūrimą nėra ir negali būti.

Europinės tapatybės pamatas ir demokratijos paradoksas

Vienas pagrindinių klausimų, kylančių kalbant apie europinio demoso kūrimą, yra europinės tapatybės bendro vardiklio klausimas. Kas turėtų vienyti europiečius? ES projekto pradžioje šis vaidmuo buvo numatytas krikščioniškosioms vertybėms, kurios istoriškai ir išlieka vienintelės kada nors suvienijusios Europą. Šiandieninėje ES, kurios sekuliarumą itin skatina įtakingi kultūriniai kairieji liberalai pačiose viršnacionalinėse institucijose, tai nebeįmanoma. Vietoje to siūloma vienybė, pagrįsta universaliais pagarbos demokratijai, žmogaus teisėms ir teisės viršenybės principui idealams. Paradoksalu, tačiau tikrai demokratiškos ES sukūrimui būtina sukurti tapatybę, vienijamą demokratiškumo.

Visgi ES pagarba demokratijai ir jos sklaida į Rytus nuoseklesnė nei atrodo. Prasilenkdama su bet kokia konvencine demokratijos samprata, ES ją tapatina visų pirma ne su reprezentatyvumo ar piliečių pritarimo sprendimams principais, o su pagarba moderniosioms individo teisėms. Taip suprastas demokratiškumas naikina paradoksą, tačiau palieka atvirą ES likimo klausimą. Didžioji dilema, G.Majone žodžiais, mainai (trade-off) tarp viršnacionalinės integracijos efektyvumo ir tarpvyriausybiško valdymo demokratiškumo lieka atviru klausimu. Tačiau Sąjunga negali stovėti ant iškreiptų sąvokų ir apsimestinės pagarbos demokratijai. Jei pastaroji yra pamatinis ES postulatas, būtent demokratiją tikrąja to žodžio prasme Europai reikia rinktis efektyvumo ar bet kuria kita kaina.

Šaltinis: žurnalas "Tribūna"