Vytautas Radžvilas. Europos krikščioniškumo klausimu (VI)

Pasitelkiant gerai žinomą J. Locke‘o metaforą galima sakyti, kad „šviečiamosios“ kovos su prietarais ir stereotipais tikslas buvo ir tebėra paversti žmogaus sąmonę  „tuščia lenta“ („dekonstruoti“), o po to netrukdomai į ją implantuoti „pažangias idėjas“ ir tiesiogine šio žodžio prasme ją „perprogramuoti“ („rekonstruoti“), šitaip  pageidautina linkme pakeičiant tokio žmogaus savivoką, o su ja – ir elgesį.  Daugiau kaip du šimtmečius trunkančių pastangų „šviesti“ europiečius ir visą žmoniją rezultatas yra paradoksalus vadinamųjų nelauktų padarinių efektas.

Drastiškas Europos kultūrinio ir mąstymo akiračio siaurėjimas nuo Apšvietos iki mūsų dienų yra akivaizdus ir nepaneigiamas faktas. Kadangi beribės proto ir pažinimo pažangos perspektyva yra neatskiriama Apšvietos vaizdinio dalis, nebūtų stebėtina, jeigu toks vertinimas atrodytų nesuprantamas ir keistas. Juk Apšvietos pažinimo idealą įkūnijantis modernusis mokslas sėkmingai plėtojasi jau keli šimtmečiai ir nėra jokių jo sėkmės istorijos pabaigą pranašaujančių ženklų. Absoliuti dauguma šiuolaikinių visuomenių narių – tarp jų ir Apšvietos kritikai – noriai naudojasi mokslo ir technologijų pažangos laimėjimais bei jų teikiamomis gėrybėmis ir nepanašu, kad ketintų viso šito atsisakyti.  Tačiau šie akivaizdūs ir nepaneigiami modernybės aspektai neretai užgožia ir trukdo įžvelgti ne mažiau svarbius, bet sunkiau pastebimus jos bruožus.

Sutelkus dėmesį vien į mokslo ir technologijų beribės pažangos vaizdinį lengva išleisti iš akių, kad moderniojo mąstymo ir pažinimo laukas iš tikrųjų yra susiaurėjęs kitu atžvilgiu. Toks mąstymas skiriasi nuo ankstesnių epochų mąstymo ir žinojimo paradigmos tuo, kad, gebėdamas beribiškai skleistis į „plotį“, jis prarado ne mažiau fundamentalų ir svarbų „gylio“, tai yra, metafizinį matmenį. Šio fakto įrodinėti jau seniai nebereikia. Kad iš tiesų nutiko būtent taip, patvirtina net autoriai, kurių niekaip neįmanoma įtarti ar apkaltinti priešiškumu modernybei ar Apšvietos idėjoms. Vienas iš jų  – anaiptol ne  krikščionybės ir Vakarų kultūros tradicijos gerbėjas, o veikiau priešingai – aršus jų kritikas ir griovėjas – šį faktą paskelbė ir pripažino pačiu savo plačiai išgarsėjusios knygos pavadinimu.  Iškilaus XX a. „socialinės kritinės“ teorijos atstovo H. Marcuse‘s nukaltas ir dėl minėto pavadinimo išpopuliarėjęs šiuolaikinių Vakarų visuomenių žmogaus apibūdinimas vienmatis žmogus tiksliai nurodo pamatinį ir specifinį moderniojo mąstymo bruožą - jam būdingą radikalų vienmatiškumą. Apšvieta neabejotinai buvo galutinis ir lemiamas žingsnis įtvirtinant tokio tipo mąstymą ir kartu verčiant šiuolaikinį žmogų „plokščia“, tai yra, vienmate būtybe, kurios charakteristikos bus kiek detalizuotos toliau.

Be abejonės, Apšvietos amžius ir du vėlesni šimtmečiai yra dramatiškų lūžių, iškilių mąstytojų, įdomių idėjų, didelių atradimų ir naujovių metas. Tačiau Apšvietos dialektika reiškia tai, kad pozityvūs Vakarų pasaulio ir Europos modernėjimo aspektai nekeičia didžiai prieštaringo ir anaiptol ne patraukliausio Apšvietos idėjų suformuotų šiuolaikinių visuomenių paveikslo. 

Praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje pasirodžiusioje J. Ortega-y-Gasseto knygoje aprašyta modernioji „masių visuomenė“ iš tiesų yra lobotomizuota visuomenė, neskausmingai ir net „linksmai“ išgyvenanti savo išžmoginimą. Toji visuomenė - dešimtys ir šimtai milijonų „pažangiomis idėjomis“ aklai tikinčių ir nuoširdžiai save „apsišvietusiais“ laikančių šiuolaikinių žmonių - net neįtaria, kad gyvena vienu iš sunkiausių ir prieštaringiausių istorijos tarpsnių ir kad yra precedento neturinčio masinio „smegenų plovimo“ taikiniai ir aukos. Jie „šviečiami“ iš įvairiausių šaltinių ir įvairiais būdais.

Tačiau su Apšvieta yra ta pati bėda kaip ir su apskritai modernybe – ją taip pat gaubia „sveiko proto“ kuriamų naivių iliuzijų, tai yra, natūralumo migla. Žodis „švietimas“ pirmiausia asocijuojasi su prasminga ir kilnia veikla – noru ir pastangomis suteikti kitiems žmonėms naudingų, juos lavinančių ir ugdančių žinių. Tačiau patys Apšvietos teoretikai ir tyrinėtojai taip anaiptol nemano. M. Horkheimerio ir Th. Adorno veikale „Apšvietos dialektika“  pateikiamas neabejotinai autoritetingas ir autentiškas, bet „sveikam protui“ turbūt kiek nelauktas tokio „švietimo“ paskirties ir tikslo apibūdinimas: „Apšvieta – tai visų pirma poveikio apskaičiavimas, gaminimo ir platinimo technika; pagal tikrąjį turinį ideologiją vainikuoja esamybės ir techniką kontroliuojančios valdžios sudievinimas“. Atviriau ir aiškiau pasakyti, kad Apšvieta yra kryptingas, tikslingas ir kruopščiai dozuojamas ideologinis indoktrinavimas turbūt neįmanoma.

Tikrovės „dvejinimasis“ modernybėje ir modernėjančio žmogaus dvasinis ir intelektualinis lobotomizavimas - ko gero, šių dviejų veiksnių derinys daugiausiai lemia, kodėl savo „apšviestumu“ ir „pažangumu“ įtikėjusį ir jais besididžiuojantį šiuolaikinį žmogų turėtų priblokšti ir net smarkiai įžeisti ši jo padėtį apibūdinanti ir visas iliuzijas sudaužanti H. Arendt įžvalga: „Moderniosios ideologijos, politinės, psichologinės ar socialinės, žmogaus sielą apsaugoti nuo šokiruojančio tikrovės poveikio pritaikytos geriau už bet kokią mums žinomą tradicinę religiją. Palyginti su įvairiausiais XX amžiaus prietarais, nuolankus atsidavimas Dievo valiai atrodo kaip vaikiškas kišeninis peiliukas, nukreiptas prieš atominius ginklus.“

Kad ir kaip neįprastai ar trikdančiai nuskambėtų toks vertinimas, jis iš esmės yra tikslus. Juo tiesiog konstatuojama, kad, europiečiams atsisakius krikščioniškos pasaulio ir žmogaus sampratos, alternatyvias sampratas paprasčiausiai pradėjo konstruoti ir skleisti dėl galios ir įtakos su krikščionybe, o taip pat tarpusavyje besivaržančios moderniosios ideologijos. Bet, kaip pripažįsta patys Apšvietos korifėjai, visos ideologijos pagal apibrėžimą yra mąstymo formavimo ir kontrolės įrankiai. Todėl sunku suprasti, kokiu stebuklingu būdu šių ideologijų „apdorojimo objektais“ tapę ir jų formuojami žemyno gyventojai būtų galėję arba ir šiandien galėtų tapti „labiau apsišvietusiais“ ir „laisviau mąstančiais“ žmonėmis negu „tamsiais laikais“ gyvenę jų pirmtakai. 

Priešingai, iš esmės ideologinis paties švietimo pobūdis ne tik leidžia, bet ir verčia kelti anaiptol ne retorinį klausimą, kada žmogaus mąstymo laisvė ir akiračiai iš tiesų buvo labiau suvaržyti ir siauresni – „tamsiaisiais“ viduramžiais ar „apsišvietusiais“ mūsų laikais. Be išankstinių nuostatų pradėjus svarstyti, kuri epocha iš tiesų yra racionalesnė ir kuriai iš jų labiau tiktų Proto amžiaus titulas, toli gražu nėra aišku, kurios epochos naudai klojamų argumentų svarstyklių lėkštė galiausiai pasirodytų sunkesnė.

Kaip minėta, šiuolaikinio žmogus yra nuolatos įtikinėjamas ir dažniausiai tiesiog patiki, kad tūkstantmečius žmonijos kauptos patirties klodai ir žinios yra tik milžiniškas ir iš esmės bevertis iracionalių „prietarų“ ir „stereotipų“ masyvas. Atrodytų, nėra jokių kliūčių ir būtų kur kas naudingiau ir išmintingiau kritiškai patyrinėti šią „beverčių atgyvenų“  sankaupą užuot iš anksto ją pasmerkus ir atmetus kaip apgailėtinas žmonijos „atavistinės praeities“ liekanas.  Šitaip būtų galima nesunkiai patikrinti ir įsitikinti, ar iš tiesų visos šios žinios tikrai yra tik beprasmiški „prietarai“ ir „stereotipai“, ar vis dėlto bent dalyje jų glūdi vertinga patirtis ir išmintis, kurių vienu ypu lengvabūdiškai buvo atsisakyta užsimojus įgyvendinti modernybės projektą – visiškai „naujo pasaulio“ sukūrimo programą. 

Tačiau – ir tai dar vienas krentantis į akis modernybės skiriamasis bruožas ir kartu paradoksas - griebtis tokio tarsi savaime suprantamo ir visiškai įgyvendinamo tyrinėjimo neskubama. Priešingai, retrospektyviai žvelgiant į visą Vakarų modernybės santykio su jos pačios ikimodernia praeitimi istoriją matyti, kad šis santykis visada buvo grindžiamas savotiška akistatos vengimo strategija: savo „apšviestumu“ ir „pažanga“ besididžiuojanti epocha nuo pat pradžių keistai prisibijo ir vengia atviro ir sąžiningo intelektualinio dialogo su kitų epochų kultūromis, o labiausiai - su savo tiesiogine pirmtake Viduramžių krikščioniškąja civilizacija. Ryškiu šios „vengimo strategijos“ pavyzdžiu ir simboliu, ko gero, galima laikyti M. Weberio lyginamuosius-istorinius įvairių kultūrų ir civilizacijų tyrinėjimus. Seniai pastebėta ir atkreiptas dėmesys, kad šio kaip reta plataus akiračio ir milžiniškos erudicijos mąstytojo ir mokslininko atliktų tyrinėjimų lauke dėl mįslingų priežasčių faktiškai taip ir neatsirado vietos išsamioms Viduramžių civilizacijos studijoms.

Ši jau keletas šimtmečių nuosekliai taikoma strategija, be abejo, nėra atsitiktinė. Panašu, kad ji yra tiesiog gyvybiškai svarbi modernybės intelektualinės savivertės ir moralinio komforto sąlyga. Vargu ar be jos  būtų įmanoma sukurti ir palaikyti išankstinį ir nepajudinamą „apšviestais laikais“ gyvenančių vakarietiško tipo visuomenių įsitikinimą, kad jos yra žmonijos pažangos avangardas, o jų sukurta civilizacija – visos istorijos raidos viršūnė. Tad ar nėra taip, kad tikroji paskata taikyti šią abejotiną strategiją yra gal dažnai net aiškiai nesuvokiama arba nedrįstama įvardytai nuojauta, kad, užmezgus iš tiesų pagarbų klausiantį ir tiriantį santykį su praeitimi, netruktų paaiškėti, jog bent dalis vadinamųjų „stereotipų“ iš tiesų yra laiko patikrintos ir sunkiai pajudinamos tiesos? Ar būtent šį nuojauta nepakužda, kad, pradėjus eiti  ne įprastu išankstinio tos praeities smerkimo ir atmetimo, bet kuo kruopštesnio jos tyrinėjimo ir objektyvesnio pažinimo keliu, susvyruotų tikėjimas šiuolaikinio „socialinio konstruktyvizmo“ tiesomis?  Mat nuosekliai vadovaujantis minėtomis tiesomis derėtų eiti iki galo ir pripažinti, jog ne tik žmogaus prigimties savybės, bet ir tokios tiesos kaip 2 + 2 = 4 arba kad π reikšmė lygi 3,14 taip pat yra tik socialiniai „konstruktai“ arba „konvencijos“, kuriuos panorėjus irgi galima pakeisti.

Drąsi ir atvira intelektualinė akistata su kitų kultūrų sukauptomis žiniomis apie žmogų ir jo prigimtį, o ypač – su Viduramžių krikščioniškosios metafizikos ir antropologijos įžvalgomis šioje srityje toliau skubančiai beatodairiškai „modernėti“ Europai padėtų išvysti save iš istorinės perspektyvos – jos pačios praeities atgaivinto patyrimo ir susigrąžintos atminties veidrodyje. Vėl užmegztas ryšys su praeitimi leistų jai bent iš dalies įveikti aistoriško santykio su pačia savimi nulemtą narcizišką metafizinį ir moralinį aklumą, kurio priežastis yra save objektyvuoti ir geriau pažinti trukdanti platesnio kultūrinio akiračio ir teorinės bei istorinės distancijos prarastis. Tokia distancija ir tik jos laiduojamas gebėjimas pažvelgti į save iš šalies yra pamatinė ir būtina tikros savirefleksijos ir blaivesnio savęs ir savo padėties šiuolaikiniame globaliame pasaulyje vertinimo sąlyga. Tiesą sakant, ko gero, nebūtų per drąsu teigti, kad šitaip galbūt būtų pasiekta net daugiau - būtų gaivinamas abipusis Europos ryšys su visa žmonija, kurį prisiimtoji šviečiamoji „pažangos nešėjų“ misija faktiškai padarė gerokai vienpusišką.

Išdrįsusi pamatyti save per klasikinės, o labiausiai – jos tapatumo pagrindu ir branduoliu kažkada buvusios Viduramžių krikščioniškos metafizikos ir antropologijos prizmę Europa galbūt pajėgtų susivokti savyje išsikeldama principinius klausimus, nuo atsakymų į kuriuos visiškai priklausys jos ateitis ir likimas. Svarbiausias iš tokių klausimų neabejotinai yra šis: kokios yra modernybę grindžiančio socialinio konstruktyvizmo įkvėptos antropologinės inžinerijos tikrosios technologinės galimybės ir jos taikymą leidžiančios pateisinti etinės ribos? Šis klausimas iš tiesų likimiškas. Nėra abejonių, kad sustabdyti ar juo labiau atšaukti modernėjimo vyksmą yra neįmanoma, o ir nėra jokio reikalo. Tačiau nekelia abejonių ir tai, kad pagrindinis Europą, ir ne tik ją, galintis pražudyti savigriovos veiksnys yra „modernybė be stabdžių“ – jokių etinių normų ir apribojimų nežinanti ir nepaisanti technologinė barbarybė.

Tačiau principingai iškelti minėtą klausimą ir jį atsakingai svarstyti šiandieninė Europa paprasčiausiai neįstengia. Tai padaryti trukdo sunkiai įveikiama kliūtis – ideologinis Apšvietos tabu. Vykstančios iš pirmo žvilgsnio plačios diskusijos dėl biotechnologijų plėtros etinių aspektų neturėtų klaidinti ir žadinti nepagrįstų vilčių. Jos sukasi užburtame rate, nes jų prielaidas ir svarstymų lauką iš anksto apibrėžia vyraujančios šviečiamosios idėjos. Todėl jos dažniausiai būna ne tik paviršutiniškos, bet – ir tai blogiausia – nėra ženklų, kad jos kaip galėtų užkirsti kelią vykstančiam grimzdimui į technologinę barbarybę ar bent jau padėtų jį rimčiau pristabdyti. Pagilinti tokias diskusijas ir padaryti jas efektyvesnes taptų įmanoma tik kritiškai permąsčius jas grindžiančio švietėjiško mąstymo prielaidas. Tačiau besiintegruojanti Europa tokiems pokyčiams nėra pribrendusi ir pasiruošusi.  

Kone desperatiškos pastangos grįsti integraciją tik Apšvietos mąstymo paradigma ir absoliutus kurtumas raginimams bent jau tokiuose dokumentuose kaip Lisabonos sutartis nenutylėti krikščioniškų žemyno šaknų liudija, kad judama veikiau priešinga kryptimi – vis labiau atitrūkstama nuo savo dvasinių ir intelektualinių ištakų. Šitokią tendenciją suprasti ir paaiškinti nėra sunku. Nors kiek rimčiau suabejojus Apšvietos idėjomis ir besąlygiška jų verte būtų paklibinti, o gal ir rimtai susvyruotų, dabar įgyvendinamo integracijos projekto ideologiniai atramos stulpai ir iškiltų didžiai nepatogus klausimas, ar būtinam ir neišvengiamam vienijimuisi nėra reikalingas solidesnis ir patvaresnis pagrindas. Kitaip sakant, galėtų paaiškėti, kad Apšvietos ir jos įkvėptoms vėlesnėms moderniosioms ideologijoms būdingo hiperkritiškumo ankstesnių epochų „prietarų“ ir „stereotipų“ atžvilgiu tikrasis šaltinis yra ne tiek deklaruojamas siekis „laisvai“ ir „kritiškai“ tyrinėti pasaulį, bet priešingai, iracionalus moralinis ir intelektualinis savisaugos instinktas, įspėjantis nesigilinti į dalykus, kuriuos atidžiai apmąstant ir tyrinėjant gali sudužti ilgai ręstas ideologinių iliuzijų rūmas. 

Kadangi priekaištas iš tiesų rimtas, tegul nekrenta nei mažiausias įtarimo šešėlis, kad toji baimė nėra tik modernybės ir Apšvietos kritikų sugalvotas negeranoriškas pramanas. Tad šiuo atveju geriausia jos buvimą ir tikrumą patvirtinti pasitelkus iškalbingas ir nedviprasmiškas „Apšvietos dialektikos“ pastraipas, kuriose autoriai prabyla apie   tai, ką jie vadina „Apšvietos susinaikinimo aporiją“: „Neabejojame – ir tai sudaro mūsų petitio principii – laisvė visuomenėje yra neatskiriama nuo šviečiamojo mąstymo. Tačiau tikime, kad mums pavyko aiškiai įsisąmoninti, jog kaip tik tokioje mąstymo sampratoje <...> jau slypi visur dabar pastebimos atžangos užuomazgos <...> Mes tikime, kad šitais fragmentais stipriname tokį supratimą tiek, kiek parodome, jog regresyvaus Apšvietos tapimo mitologija priežasčių reikia ieškoti labiau ne specialiai dėl atžangos sugalvotose nacionalistinėse, pagoniškose ir kitose šiuolaikinėse mitologijose, o paralyžiuojančioje Apšvietos tiesos baimėje“. Šiek tiek neaiškus lietuviškas paskutiniųjų žodžių vertimas neturi klaidinti: visas kontekstas ir knygos originalas nepalieka nei mažiausių abejonių, kad turima omenyje ne tai, jog kažkas bijo Apšvietos tiesos, o tai, jog toji tiesos baimė tapo būtent pačios Apšvietos epochos palydove.

Šiuolaikinių europiečių iracionalios baimės tyrinėti, pažinti ir tęsti bei plėtoti savo pačių kultūrinę tradiciją fone svaidomi priekaištai „tamsiems“, „dogmatiškiems“ ir „fanatiškiems“ Viduramžiams atrodo ne itin įtikinami, bet ir gana komiški. Juk didžiausias šios kiekviename žingsnyje kritikuojamos (ar veikiau sąmoningai juodinamos) epochos mąstytojas  šv. Tomo Akvinietis, apibrėždamas tikėjimo ir žinojimo santykį ir jų ribas nedviprasmiškai teigė, kad žmogaus prigimtinis protas gali laisvai tyrinėti ir pažinti visą šiapusinę ir antgamtinę tikrovę, nes jam neprieinamos vos kelios apreikštos ir todėl tik tikėjimu turimos priimti tiesos. O šie proto galimybių apribojimai taip pat pagrįsti kaip reta racionaliai. Didžiąsias tikėjimo paslaptis – Kristaus įsikūnijimą arba Švč. Trejybę – pamėginus performuluoti ir išsakyti filosofiškesne kalba belieka stebėtis ir žavėtis šio mąstytojo įžvalgomis. 

Iš tiesų, sunku įsivaizduoti, kad net galingiausiam žmogaus protui kada nors būtų lemta ir pavyktų suvokti, kaip amžinybė galėtų nusileisti į laiką ar begalybė įsikūnyti baigtinybėje. Arba kaip įmanoma tobula substancijos ir santykio tapatybė. Apskritai pati įžvalga, jog esama paslapčių, su kuriomis susidūręs protas yra priverstas patirti savo galimybių ribas ir su jomis susitaikyti, anaiptol nėra neracionali. Priešingai – žmogaus gebėjimas realistiškai įvertinti savojo proto pažintines galias ir galimybes bei pripažinti jo ribotumą ten, kur šis protas iš tiesų yra bejėgis yra galbūt akivaizdžiausias jo protingos prigimties įrodymas ir autentiškiausias paties proto saviteigos aktas bei liudijimas.