Rimas Jankūnas. Ar turėsime pasaulinę sveikatos apsaugos ministeriją?

Kalbos apie pasaulinę vyriausybę dažniausiai skamba kaip sąmokslo teorijos, bet netrūksta įtakingų žmonių, svajojančių apie globalią valdžią...

Kalbos apie pasaulinę vyriausybę dažniausiai skamba kaip sąmokslo teorijos, bet netrūksta įtakingų žmonių, svajojančių apie globalią valdžią. Sukurta daugybė tarptautinių organizacijų su Jungtinėmis Tautomis priešakyje. Visgi nė viena iš jų niekada neperėmė galių iš valstybių. Savo tikslus jos įgyvendina tik žadėdamos šalims paramos programų lėšas. Vienintelė Europos Sąjunga sugebėjo pereiti prie valstybėms privalomų sprendimų.

Naudojantis pandemija, mėginama pakeisti šią situaciją. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), visada turėjusi teisę tik rekomenduoti, praėjusiais metais ėmėsi veiksmų, kad šalys jai atiduotų ir teisę įsakinėti. Tad nors pasaulinės Vyriausybės nenusimato, visu rimtumu svarstoma apie pasaulinę sveikatos apsaugos ministeriją.

„Sienų nepaisantys virusai“ gali nužudyti valstybių suverenumą

Virusai nepaiso sienų ir jokia Vyriausybė ar institucija negali savarankiškai susidoroti su būsimų pandemijų grėsme. Tuo remiantis 2021 m. pabaigoje PSO Asamblėjoje pradėtos derybos Tarptautinės sutarties dėl pandemijų klausimu.

Visgi virusai „nepaisė sienų“ visada, ir COVID–19 virusas šiuo požiūriu nesiskiria nuo milijardų kitų. Tačiau skiriasi pasaulio reakcija į šį virusą.

Dabar ta pati PSO, kuri buvo epicentre nepasiteisinusių ir ligos plitimo nesustabdžiusių sprendimų, užsimanė visam pasauliui diktuoti, kaip šalys turėtų elgtis prasidėjus būsimoms pandemijoms. Iš tikrųjų, nereikėtų nė pandemijos – pagal dabartinius planus, PSO įsikišimui užtektų ir grėsmės, kad pandemija galėtų prasidėti.

Kadangi pagal planuojamą reformą siūloma išbraukti punktą dėl konsultacijų su šalimis narėmis, kyla pavojus, kad PSO galės vienašališkai nuspręsti, ar šalyje arba regione yra tarptautinei bendruomenei aktuali ekstremali visuomenės sveikatos situacija, ir nustatyti tam tikras priemones.

Įspūdinga, kaip po varginančio, bet nenusisekusio bandymo suvaldyti COVID–19 PSO vis dar mato save galimu pasauliniu lyderiu, o ES remia tokias ambicijas.

Dėl tokių neribotų, valstybėms privalomų paisyti vienos organizacijos galių pasaulio teisininkai ir visuomenininkai skambina pavojaus varpais. Įžvelgiamas noras sustiprinti PSO politinę galią nacionalinių valstybių savarankiškumo ir teisės pačioms spręsti savo reikalus kaina.

Pasaulinės pandemijų valdymo iniciatyvos – kas nuspręsta

Visgi Tarptautinė sutartis dėl pandemijų yra biurokratiškai kebli. Derybos ilgos, teisėkūrinių reikalavimų – apstu, net ją patvirtinus PSO Asamblėjoje konkrečiose valstybėse sutartis įsigaliotų tik ją ratifikavus šalių parlamentams.

Dėl to JAV pasiūlė ir antrą kelią pokyčiams įvesti – padaryti pakeitimus jau galiojančiose Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklėse. Šie pakeitimai įsigaliotų automatiškai, jei per tam tikrą laiką jiems nepaprieštarautų šalies vykdomosios valdžios organai. Kitaip tariant, ne visuomenių rinkti atstovai, bet siauri paskirtų ministrų kabinetai. Taigi šios dvi iniciatyvos siekia panašių tikslų, tačiau iš esmės skiriasi tai, kaip – slapta ar demokratiškai – būtų priimami sprendimai.

Abi iniciatyvas apimanti reforma svarstyta 2022 m. gegužės pabaigoje vykusioje PSO Asamblėjoje.

Pirmiausiai klausimas svarstytas atsakingame komitete. Valstybių nuomonės tiek dėl pakeitimų reikalingumo, tiek dėl jų apimties, tiek dėl jų priėmimo procedūros kardinaliai išsiskyrė. Šiuo klausimu pasisakė per penkiasdešimt šalių narių, Lietuvos tarp jų nebuvo. Galiausiai komitetas suformulavo išvadas ir pasiūlymus. PSO Asamblėjos plenarinėje sesijoje jie priimti bendru sutarimu.

Nuspręsta iniciatyvų nedubliuoti: sutarties atsisakyti ir toliau dirbti keičiant taisykles (kam užteks ministrų parašų ir nereikės parlamentų balsavimų). Jų pakeitimas bus svarstomas Septyniasdešimt septintojoje PSO Asamblėjoje 2024 m. Nenuostabu, kad buvo pasirinktas sąlyginai paprastesnis būdas PSO galioms išplėsti.

Vadinasi, iki iniciatyvų priėmimo turime apie porą metų. Visgi „liūto dalis“ darbų bus nuveikta iki Asamblėjos ir yra labai svarbu, kaip valstybės joje dalyvaus.

Ne visos šalys linksta nuo menko vėjo

Bėda, jog daugybė šalių mielai atsiduoda svetimai globai. Lietuva – to pavyzdys. Vos tik prasidėjus PSO Asamblėjai pasisakė ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Nors PSO Pandemijos konvencijos tekstas dar buvo nežinomas, ministras išreiškė pilną palaikymą konvencijai, kurios dar nei matė, nei skaitė.

Turime gilias tokio pataikavimo tradicijas. 2004 m. Lietuva pirmoji ratifikavo ES Konstituciją, nors nebuvo jos net išvertusi į lietuvių kalbą, dauguma parlamentarų jos neskaitė, o visuomenės nuomonės niekas neklausė. Tuomet žiniasklaida rašė, kad „Opozicinės Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos atstovai, pasisakę už neatidėliotiną ratifikavimą, pareiškė, jog siūlymai rengti diskusijas visuomenėje „yra populistiški“, o visuomenę su ES Konstitucija galima supažindinti iki jos įsigaliojimo.“

Brandžiose Vakarų demokratijose, kitaip nei lietuviškuose valdžios koridoriuose, visuomenės paisymas neatrodė toks žemas lygis. Kaip žinia, ES Konstitucijos neturi ir šiandien – surengtame referendume ją atmetė Prancūzijos piliečiai.

Šįkart derantis dėl globalios sveikatos reformos taip pat atsirado šalių, kurios turi savo nuomonę. Oponuojančios šalys akcentavo, kad su valstybėmis narėmis nepakankamai konsultuojamasi, kad procesas vyksta skubotai, o turėtų būti skaidrus, patikimas, savanoriškas ir gerbiantis valstybių narių suverenitetą.

Panašios pastabos garsiausiai skambėjo iš Afrikos regionui atstovaujančių politikų. Galbūt neatsitiktinai tai pabrėžia šalys, kurios per įvairiausias skiepijimo ir kitas jų šalyse vykdomas PSO programas turi daugiausiai kontakto su šia pasauline organizacija ir pažįsta jos veikimo būdus? Galbūt šios šalys iš arti geriau mato PSO trūkumus ir jau atsikando tokios politikos, už kurią galų gale niekas neprisiima atsakomybės?

Dėl sulaukto pasipriešinimo beveik visos vadinamosios Bideno pataisos buvo atsiimtos, balsavimas dėl jų net neįvyko. Vis dėlto reformų traukinys nesustojo – galbūt su didesniais stabtelėjimais nei tikėjosi reformų iniciatoriai, bet judama reikšmingų sprendimų link.

Tiek Lietuva, tiek kitos PSO valstybės narės turi du metus susiimti, atsakingai įvertinti COVID–19 valdymo sėkmes ir, svarbiausia, nesėkmes ir imti drąsiai reikalauti pagrįstų tarptautinių organizacijų siekių ir ambicijų. Niekas negali atimti valstybių galių be jų žinios. Tik nuo šalių priklauso, kiek bus atiduota.



Susiję

Sveikatos apsauga 6531117208292465945
item