Vytautas Bagdonas. „Vilko“ vaikai pasiekė ir Anykščių kraštą

Toks vaizdas Karaliaučiuje buvo įprastas
čia įsitvirtinus Raudonajai armijai

XXIamzius.lt

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo rašinių apie vadinamuosius „vilko“ vaikus. Šia tema lietuvių ir kitomis kalbomis jau išleista ne viena grožinės literatūros ar publicistikos knyga. Apie vieną tokią knygą bei „vilko“ vaikų istoriją norėčiau plačiau papasakoti.

Prieš penkerius metus Lotaro Klafso (Lothar Klafs) lietuvių ir vokiečių kalbomis pasirodžiusi knyga „Ir visgi mes išgyvenome“ („Doch wir überlebten“) atskleidė žiaurius įvykius Karaliaučiuje (Kionigsberge, dabar – Kaliningradas), kai 1945 metų balandžio mėnesį Raudonoji armija užėmė miestą ir pradėjo vykdyti civilių vokiečių tautos žmonių genocidą. Per Klafsų šeimos likimą knygoje parodyta namus, darbus, ramybę, pragyvenimo šaltinius, artimuosius praradusių žmonių klajonių ir išlikimo istorija, išsamiai aprašytas lietuvių gailestingumas šiems karo nuskriaustiesiems, „vilko“ vaikams Lietuvoje. Pasirodo, Klafsų šeimos atžalos, virtusios „vilko“ vaikais, pasiekė net Anykščių kraštą, sutiko gerų, nesavanaudžių žmonių, ištiesusių pagalbos ranką. Knygos autorius Lotaras Klafsas ir po daugelio metų tai prisimena, su padėka atsiliepia apie anykštėnus, gelbėjusius jo šeimą nuo visokių negandų. Beje, po daugelio dešimtmečių vėl buvo atnaujintos senos pažintys, atsirado galimybė atsidėkoti visiems geradariams.

Bet apie visa tai norisi papasakoti nuo pat pradžių...

Išvaryti iš savųjų namų...

Raudonajai armijai 1945-ųjų balandžio mėnesį užėmus Karaliaučių, sutriuškinus vokiečių kariuomenės likučius, čia pradėjo pildytis liūdnai pagarsėjusio Baltarusijos III fronto štabo propagandisto, rašytojo Iljos Erenburgo pranašiški žodžiai, išspausdinti ant specialių skrajučių, dalijamų sovietinės kariuomenės kariams: „Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Prievartaukite vokiečių moteris ir taip palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!..“

Masinis civilių žmonių plėšimas, prievartavimas ir žudymas – tikras genocidas prieš ten gyvenusius vokiečių tautybės žmones – tokia buvo Raudonosios armijos, įžengusios į Karaliaučiaus sritį, „vizitinė kortelė“. Dauguma gyventojų po nuolatinių bombardavimų, mūšių prarado savo būstus, neteko viso turto. Apie kokius nors nuolatinius darbus, taigi, ir pragyvenimo šaltinius, negalėjo būti ir kalbos. Raudonajai armijai užėmus Karaliaučių, suiro visa gyventojų aprūpinimo sistema. Nebuvo elektros, dujų, vandens, neveikė kanalizacijos sistema, sutriko parduotuvių darbas. Kai kurie gyventojai dar šiaip taip vertėsi iš turėtų ir paslėptų atsargų, kiti badavo, mirė iš alkio. Kaip rašoma knygoje, dėl blogos mitybos, šiltinės ir kitų ligų jau pirmaisiais pokario metais mirė tūkstančiai žmonių. Dauguma, siekdami išgyventi patys ir išgelbėti nuo bado savo šeimas, elgetaudavo, pasiekdavo net tolimiausius Lietuvos kaimus ir miestelius. Elgetomis tapdavo būriai vaikų. Jie, atkirsti nuo tėvų, šeimų, praradę vaikystės džiaugsmus, pavirtę elgetomis, buvo vadinami „vilko“ vaikais. Jie elgetaudami pasiekdavo Lietuvą, gaudavo ir pavalgyti, ir į krepšelius dosnūs lietuviai maisto įkraudavo. Žinia, kad Lietuvoje „vilko“ vaikai yra sušelpiami, kad čia gyvena gailestingi žmonės, atjaučiantys nuo karo nukentėjusius, kad galima pas lietuvius įsidarbinti ir taip išgyventi, netgi Karaliaučiaus krašte likusias šeimas išmaitinti, netruko pasklisti. Ir į Lietuvą pradėjo masiškai plūsti tiek „vilko“ vaikai, tiek ir suaugusieji, nors tokios kelionės buvo labai pavojingos. Kartais bėglius, važiuojančius be bilietų traukiniu, palydovai be jokios sąžinės graužaties tiesiog išstumdavo iš važiuojančio traukinio, o nelaimėliai sunkiai susižalodavo arba žūdavo. Pakliuvus raudonarmiečiams ar čekistams, grėsdavo ilgi metai kalėjime, darbo stovyklose. Lietuviai, be namų, pragyvenimo šaltinio, giminių likusių vokiečių gelbėtojai, irgi rizikavo pakliūti į kalėjimą ar Sibirą už paramą „fašistams“, kurie masiškai bėgo į Lietuvą, surasdavo antruosius savo namus, prieglobstį, atjautą, pagalbą. Lietuvių geraširdiškumą teko pajusti ir penkiolikmečiui Lotarui (knygos autoriui), vyresniajam jo broliui septyniolikmečiui Horstui, kurių Lietuvoje suelgetauti maisto produktai labai padėjo Karaliaučiuje likusiems jų artimiesiems. 1947 metų pavasarį į Lietuvą nusprendė traukti visa jų likusi šeima. Kartu su motina, Lotaru ir Horstu į traukinį, važiavusį Kauno kryptimi, įlipo ir keturios mergaitės: trylikos metų Inge, devynerių Doris, ketverių Helga ir pusantrų metukų Anelija (Annelie). Tiesa, Klafsų šeima buvo kur kas gausesnė. Tik jos maitintojas tėvas jau buvo pakliuvęs į belaisvių stovyklą, vyriausiasis Kraftų sūnus Hancas kariavo, buvo sužeistas, pargrįžęs namo sukūrė šeimą, dirbo kepėju, gyveno atskirai nuo šeimos, Herbertas buvo paimtas į kariuomenę ir ten žuvo. Atskirai nuo savo šeimos, brolių bei seserų gyveno ir Ursula, pasinėrusi į savos šeimos rūpesčius ir darbus. Laimingo atsitiktinumo dėka jai pavyko pabėgti į Vokietiją dar prieš įsiveržiant į Karaliaučių Raudonosios armijos daliniams...

Iš Kauno pasiekė Anykščius

Po didelių vargų, rūpesčių Klafsų motina su šešiais vaikais pasiekė Kauną. Buvo 1947 metų kovas.

„… Horstas mus nuvedė į netoliese esančią pašiūrę. Ten glaudėsi 2–3 paaugliai vokiečiai. Juos pažinojo iš paskutinio apsilankymo Kaune. Jie patarė nueiti į miesto centrą, nes ten yra turgus. Jis veikia kiekvieną darbo dieną. Mes ėjome snieguotomis gatvėmis į turgaus pusę. Anelija sėdėjo ant rogučių. Tikriausiai atrodėme labai varganai ir sukėlėme lietuvių moterų gailestį. Praeidamos jos nė neprašytos duodavo mums duonos iš savo krepšelių arba keletą rublių. Buvome be galo dėkingi ir sujaudinti. Po ilgų badavimo, skurdo, savivalės ir pažeminimo mėnesių sutikome geraširdžius žmones, kurie pasidalijo su mumis duona. Kol atėjome iki turgaus, gavome duonos, kurią išbadėję tuoj pat suvalgėme. Dabar kankino troškulys. Turgaus pakraštyje radome ramią vietelę. Ėjome prie prekystalių, kur buvo parduodamas ne tik pienas, bet ir kakava. Mūsų žvilgsnius žmonės suprato be žodžių. Mums paduodavo stiklinę pieno ar kakavos. Buvome labai laimingi. Prie mūsų priėjo jauna moteris. Ji šiek tiek kalbėjo vokiškai ir suprato mūsų sunkią padėtį. Iš daugelio elgetaujančių vokiečių vaikų Lietuvos žmonės sužinojo, koks gyvenimas rusų okupuotoje Šiaurės Prūsijos teritorijoje. Iš mūsų varganų drabužių ir apavo suprasdavo, kad mes – vokiečiai. Jaunoji moteris mus visus septynis pakvietė į savo butą. Ten pernakvojome ant grindų. Kitą rytą vėl išėjome į turgų. Kaip ir praėjusią dieną mes prašėme duonos ir atsigerti. Ką mums beliko daryti? Žmonės ir neprašyti duodavo maisto, o kartais ir pinigų“,– prisiminimų knygoje „Ir visgi mes išgyvenome“ rašo L. Klafsas.

Toliau knygoje pasakojama, kaip nepažįstami geri žmonės, pagailėję pačių jauniausių jų šeimos mergaičių, jas laikinai priglaudė pas save, o vyresnieji Klafsų šeimos nariai ėjo po kaimus, „kur akys veda“, nuo vieno ūkininko pas kitą. Ir niekas neišvarė, visur jie gaudavo pastogę, maisto, nakvynę. Ypač malonu būdavo elgetaujantiems vokiečiams, kai kuri nors ūkininko šeima pakviesdavo kartu pavakarieniauti prie bendro stalo, paklodavo nakvynei rūbų ant plačių suolų… Taip ištisas savaites, mėnesių mėnesius Klafsai išvaikščiojo „skersai ir išilgai Lietuvą“, elgetaudami, eidami nuo trobos prie trobos. Kartą, elgetaudami rugiapjūtės metu, jie užsuko į vieną ūkį. Ten tvarkydami kuliamąją mašiną broliams Horstui ir Lotarui vyrai papriekaištavo, kad būdami tokie stiprūs vaikinai, nedirba, elgetauja. Šie mielai sutiko padirbėti, patalkinti ūkininkams. Ir tuomet ne tik darbavosi Lietuvos ūkiuose, bet dargi padėjo surasti kuliamosioms mašinoms ar kitokiai žemės ūkio technikai atsarginių dalių. Tuo tikslu, smarkiai rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, grįždavo į Karaliaučiaus sritį, kur dar nuo karo laikų laukuose styrojo nenaudojamos, niekam nereikalingos kuliamosios. Paskui su atsarginėmis dalimis vėl slapta lipdavo į pakeleivingus keleivinius ar krovininius traukinius, važiuojančius į Lietuvos pusę…

„Bedirbdami atsitiktinius darbus atsidūrėme Anykščių miestelio (apie 15000 gyventojų) apylinkėse. Čia lyg susibūrėme į centrą, jau orientavomės, kur esame, jau lyg ir susipažinome su Lietuva. Čia buvo geležinkelis, kuris vedė į penktą pagal dydį Lietuvos miestą Panevėžį, o iš ten – į Šiaulius. Iš Šiaulių buvo galima važiuoti į Tilžę, Insterburgą, Karaliaučių. Tai buvo gera galimybė nuvykti į tėvynę. Mes apsistojome šioje kaimiškoje vietovėje, kurioje gyveno geri žmonės“,– prisiminė knygos autorius apie įsikūrimą Anykščiuose.

Pabėgėlis Anykščių krašte

Savo knygoje L. Klafsas nemažai vietos skiria Anykščių kraštui, iš čia jis išsivežė malonius prisiminimus.

„Labai šiltai elgetavimo metu prisimenu du įvykius. Pas vieną lenkų kilmės ūkininką galėjome pasilikti visą savaitę. Jie suprato mūsų apgailėtiną padėtį… Atsirado galimybė išsiplauti drabužius, išnaikinti utėles, nueiti į pirtį. Beveik kiekvienas ūkininkas turėjo savo pirtelę. Ūkininkas buvo miręs, o šeimininkė tvarkėsi ūkyje su giminaite. Aš čia padariau daug naudingų darbų. Ilgas valandas maldavau rugius. Iš miltų šeimininkė virdavo skanią sriubą…

Kitoje nedidelio ūkio šeimoje mes su Horstu praleidome 8–10 dienų ir padėjome nudirbti įvairius darbus. Mama elgetavo netoliese. Vyras buvo netoli esančios Anykščių mokyklos mokytojas. Šeimoje buvo 4 dukros nuo 6 iki 17 metų. Mokytojas labai gerai kalbėjo vokiškai, šiek tiek kalbėjo jo žmona ir vyresnės mergaitės. Mes pas juos jautėmės labai gerai. Kai kaime buvo gegužinė, mus pasikvietė abi vyresnės dukros. Gegužinė vyko didelėje valstiečio trobos patalpoje. Buvo šokama grojant akordeonui. Nei aš, nei Horstas nebuvome gyvenime šokę, bet mus įtraukė į linksmybes ir mes patrepsėjome. Horstas ir aš buvome sužavėti vaikinų ir merginų linksmumo.

Mokytojas ir jo žmona nurodė mums kaimyną, kurio žmona buvo neseniai mirusi. Jis turėjo 22 metų sūnų ir mano amžiaus – 17 metų – dukterį… Pas jį aš dirbau kelias savaites. Man patiko. Sūnus mane pasikviesdavo sekmadieniais į Mišias Anykščių bažnyčioje. Po pietų aš dar aplankydavau mokytojo šeimą. Ten pasikalbėdavome…“

Lotarui ilgam įstrigo į atmintį ne tik geri, rūpestingi žmonės, pas kuriuos teko prisiglausti, ne tik kaimo gegužinė ar pamaldos Anykščių bažnyčioje. Būtent Anykščiuose jų šeima sužinojo vieną be galo svarbią naujieną, po kurios įsižiebė viltis pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą…

„Kai vieną dieną su ūkininko sūnumi buvau Anykščių turguje, sutikau elgetaujantį jauną vokietį. Aš su juo įsikalbėjau, jis pasakė, kad kilęs iš Karaliaučiaus. Iš jo sužinojau, kad jau daug vokiečių išvyko į Vokietiją ir Karaliaučiuje jų likę nedaug. Artimiausiu laiku bus vėl organizuojamas, bet jau paskutinis traukinys. Po to Karaliaučius bus uždara draudžiama zona. Man reikėjo skubiai susisiekti su Horstu ir aptarti naują situaciją. Turėjome būtinai spėti į paskutinį traukinį. Pirmiausia šį gandą dar reikėjo patikrinti vietoje. Arba mes abu, arba kuris nors vienas turėjome tuoj pat važiuoti į Karaliaučių. Šią užduotį Horstas pavedė man. Kai sutikau mamą, pasakiau jai šią žinią. Ji davė padžiovintos duonos ir keletą gabalėlių rūkytų lašinių. Aš turėjau Karaliaučiuje šį maistą parduoti ir nupirkti sesutėms drabužėlių. Aš tuoj pat išvykau…“

Kelionėje muštas ir apvogtas

Vienas knygos „Ir visgi mes išgyvenom“ skyrius buvo pavadintas „Dideli nemalonumai kelionėje“. Lotaras šiame skyriuje aprašo savo kelionę į Karaliaučių ir atgal į Anykščius po to, kai buvo sužinota naujiena apie paskutiniojo traukinio į Vokietiją formavimą. 

Kaip rašo L. Klafsas, „kelionė į Karaliaučių ant vagono laiptelių, buferio ar kartais ant vagono stogo, sekėsi neblogai“. Savo gimtajame mieste jis sužinojo, kad tikrai formuojamas ešelonas dar likusiems vokiečiams išgabenti ir kad reikia paskubėti kuo greičiau sugrįžti. Ilgai nelaukęs, Lotaras išskubėjo į Lietuvą. Prieš tai dar spėjo duonos džiūvėsius išmainyti į vaikiškus drabužėlius sesutėms, turguje parduoti turėtus lašinius. Iki Šiaulių atvažiavo traukiniu laimingai, nors ir be bilieto. Traukinio į Panevėžį nebuvo, tad teko nakvoti. Pastebėję neramiai besiblaškantį stotyje Lotarą užkalbino palapinėse netoliese gyvenę rusų kareiviai, dirbę prie miško kirtimo. Jie pasiūlė nakvynę palapinėje. Rytmetį atsibudęs Lotaras kareivių jau neberado, tačiau pastebėjo esąs apvogtas: iš kuprinės buvo dingęs vaikiškas paltukas. Bet tai buvo tik prasidedančių nemalonumų pradžia. Prekiniu traukiniu pasiekęs Panevėžį, pradėjo ieškoti traukinio į Anykščius. Buvo jau vakaras. Geležinkelio stotyje prie jo priėjo sovietinės armijos karininkas, pradėjo domėtis, kur ir kokiu tikslu važiuoja, iš kur vokietis taip gerai moka rusų kalbą ir pan. Pasirodo, tas karininkas buvo netoliese esančios karo belaisvių stovyklos komendantas. O iš tos stovyklos tamsoje tik neseniai pabėgo trys vokiečiai karo belaisviai. Karininkas išsitraukė ginklą ir, pareiškęs, kad Lotaras yra šnipas, padedantis belaisviams pabėgti, išsivarė į lauką. Čia pakvietė sargybinius ir liepė jiems „vokiečių šnipą“ sušaudyti, o tam kareiviui, kuris tai padarys, pažadėjo butelį degtinės. Kol kareiviai tarpusavyje tarėsi, prie Lotaro priėjo jefreitorius ir, parodęs skylę gyvatvorėje, patarė kuo greičiau sprukti. Taip su gerojo ruso padedamas jis išsigelbėjo. Į stotį jis jau nebėjo, nusprendė ryto sulaukti lauke ilsėdamasis po krūmu. Nuovargis, nervinė įtampa padarė savo: vaikinas greitai užmigo. O rytmetį atsibudęs suprato, kad jis apvogtas, iš kuprinės buvo dingę visi sesutėms nupirkti drabužėliai…

Pirmuoju traukiniu Lotaras išskubėjo į Anykščius, atsisėdęs ant vagono laiptelių. Po kurio laiko uniformuota konduktorė rusiškai jo pasiteiravo, kodėl tasai sėdi ant laiptelių ir neina į vagono vidų. Kai tasai pasisakė, kad neturi bilieto ir pinigų, konduktorė Lotarą pavadino „kiaule“ ir iš visų jėgų koja spyrė jam į nugarą. Visa laimė, kad jisai abiem rankomis laikėsi už turėklų, todėl nebuvo išstumtas iš važiuojančio traukinio, išsilaikė, nors spyrio smūgį nugaroje jautė dar ilgai, įsiminė konduktorės keiksmus, užgaulius žodžius.

Visi kelionėje patirti vargai, sunkumai, visos bėdos nublanko, prisimiršo, kai visa Klafsų šeimyna Anykščiuose susitiko. Kai kurie jų šeimos nariai buvo išsiskyrę gana ilgai, tad susitiko tik po pusantrų metų. Mažosios mergaitės, kurias vis pas save priglausdavo lietuvių šeimos, jau ir vokiečių kalbą buvo primiršusios…

Taigi, jie vėl visi buvo septyniese ir visi iš Anykščių keliavo atgal į Karaliaučių. O iš ten po kurio laiko išvažiavo į Vokietiją, į savo svajonių kraštą…

Susitikimai jau laisvoje Lietuvoje

L. Klafsas mintimis vis sugrįždavo į Lietuvą, prisimindavo tuos geradarius, kurie jų šeimai padėjo išgyventi. Svajojo kada nors apsilankyti Anykščiuose. Ir laukė palankios galimybės. Ji atsirado Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Nusprendęs būtinai surasti to mokytojo šeimą, 1991 metų rugsėjo mėnesį jis vokiškai parašė laišką Anykščių rajono savivaldybei ir paprašė pagalbos. Jame papasakojo tiktai atskirus faktus apie mokytojo šeimą, nes buvo pamiršęs ir jo pavardę, ir gyvenamosios vietos pavadinimą. Laiškas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir paskelbtas rajono laikraštyje.

„Aš gavau laišką nuo vyriausiosios mokytojo Karanausko dukters Genovaitės, o kitą laišką – nuo ūkininko Juozo Drūsio sūnaus Algio. Visi jie yra iš Skapiškio kaimo netoli Anykščių. Pas Drūsį, mokytojo kaimyną, aš dirbau kelias savaites… Aplankyti Lietuvą pirmieji norėjome Horstas ir aš…1992 metų balandį mes išskridome iš Ciuricho į Vilnių, Lietuvos sostinę. Oro uoste mūsų laukė Genovaitė ir jos vyras Jurgis Vaičiūnas. Susitikimas su mokytojo dukra po 43 metų buvo itin jaudinantis. Senu rusišku automobiliu „Moskvičiumi“ mes važiavome pas juos į Marijampolę. Ten viešėjome savaitę. Iš Marijampolės važiavome su mūsų geradariais jų „Moskvičiumi“ pas Genovaitės seseris Bronę ir Ireną, taip pat aplankėme jų tėvus ir juos slaugiusią seserį Nijolę Skapiškyje. Taip pat susitikome, pasveikinome netoliese gyvenantį ūkininką Juozą Drūsį su žmona. Visi mus sutiko nuoširdžiai ir vaišingai. Jie dar prisiminė abu jaunuosius vokiečius Horstą ir Lotarą.

Būnant pas mokytoją Skapiškyje mus aplankė žurnalistas, ėmė interviu. Jo straipsnis apie mūsų gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo pasirodė vietiniame laikraštyje „Anykšta“…

Mus giliai sujaudino mokytojo Karanausko kančių keliai. Mes sužinojome, kad jie visi, išskyrus Genovaitę, kuri studijavo ir gyveno Kaune, 1951 metų rugsėjo mėnesį buvo ištremti į Sibirą. Genovaitė buvo iškviesta į saugumą ir 1952 metų sausį irgi ištremta. Bausmė – 6 metai tremties už pasisakymą prieš kolūkių steigimą ir žemės nusavinimą…“

Taip pasakoja knygoje „Ir visgi mes išgyvenom“ L. Klafsas, su broliu po daugelio metų vėl apsilankęs Lietuvoje ir Anykščių krašte, Anykščių seniūnijos Skapiškio kaime, susitikęs su brangiais jiems žmonėmis, dar pabendravęs ir su laikraščio „Anykšta“ žurnalistu.

Knygoje prisimenami ir kiti draugystės su Anykščių krašto žmonėmis ryšiai. 1992 metais Lotaro ir Horsto kvietimu Genovaitė su savo dukra mokytoja svečiavosi pas juos Štutgarte, tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Lankėsi čia ir Algis Drūsis su žmona. Dar ne kartą savo bičiulius Anykščių krašte ir kitose mūsų šalies vietovėse lankė L. Klafsas, tapęs Štutgarto lietuvių bendruomenės pirmininku, įsijungęs į labdaringą veiklą, atvežęs daug labdaros siuntų. Lotaro parašytoje knygoje, jo iniciatyva išspausdintuose rašiniuose periodikoje buvo atskleista gausybė faktų apie sovietinės kariuomenės kerštą Rytų Prūsijos gyventojams, tragišką ten gyvenusių vokiečių likimą ir, žinoma, apie „vilko“ vaikus. Po daugelio dešimtmečių paaiškėjo tiesa ir apie tai, kad „vilko“ vaikai iš Karaliaučiaus pokario metais pasiekdavo ir Anykščių kraštą…

Autoriaus nuotraukos ir kopijos

Knygos autorius Lotaras Klafsas (Lothar Klafs) savo laimingos vaikystės metais, 1940-aisiais. O dar po kelerių metų likimo smūgiai jį išvarys iš gimtųjų vietų ir pavers „vilko“ vaiku

1948 metų Kalėdos jau Vokietijoje, Naumburge. Po vargų ir klajonių Klafsų šeima gali galvoti apie ramią ir sočią ateitį. Pirmoje eilėje (iš kairės): Doris, Anelija (Annelie), Helga ir motina. Antroje eilėje (iš kairės): Horstas, Inge, Lotaras

Toks vaizdas Karaliaučiuje buvo įprastas čia įsitvirtinus Raudonajai armijai