Irena Petraitienė. Vaižganto ir Jakšto draugystė: idealizmas ir dinamizmas

Vaižgantas

Sukanka 150 metų, kai 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje, gimė kanauninkas  Juozas Tumas-Vaižgantas – rašytojas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas, pedagogas.

1920-1933 m. gyvendamas Kaune, būdamas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytautinės) bažnyčios rektoriumi, Universiteto docentu, jis artimai bendravo su prel. A. Dambrausku-Adomu Jakštu, šv. Kazimiero draugijos vadovu, rašytoju ir literatūros tyrinėtoju. Juodu, be kita ko, jungė du jų charakterio bendri bruožai: idealizmas ir dinamizmas 

                          

„Atvažiuok, ir būsi perlu tarpe mūsų kunigų“

Mintaujoje, pirmojoje kunigiškos tarnystės vietoje, Juozas Tumas-Vaižgantas randa tai, ko troško jo širdis dar gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. Drauge su tenykšte lietuvių veikėjų kuopele tik ark ir akėk lietuviškos raštijos dirvonus. Klausyk ausis ištempęs, ką sako kalbininkas Jonas Jablonskis, ką  „Bričkoje“ vaizdingai sudėliojo Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, kokius tautosakos lobius iškelia Mečislovas Dovainis-Silvestravičius, kokią temą straipsnyje gvildena Motiejus Lozoraitis. Klausyk, o kitame vakarėlyje pats skaityk „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai“ parašytus savo straipsnius, samprotauk, koks turėtų būti kitas būsimas katalikiškas leidinys. Tai kas, kad Mintaujos kunigai šnairuoja į šią lietuvių kuopelę. Dekanas kun. Eduardas von der Roppas (vėliau Vilniaus vyskupas), matyt, nesitikėjo, kad vikaras kun. Tumas tautiniu klausimu jam taip kirs, kad vyresnybei teks pasiskųst.

Ilgai laukti nereikėjo. 1895 m. vasarą Juozas Tumas iškeliamas į Mosėdį, Žemaitijos gilumon. Parapija atoki, „maskoliai“ toli, todėl galima toliau darbuotis lietuviškoje spaudoje. Juolab, kad ryšiai su bendraminčiais ir knygnešiais nenutrūkę: rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti 1896 m. jis, vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, gavęs didelę draudžiamos lietuviškos literatūros siuntą, laiške prašo brolio Jono Tumo, kad nugabentų Svėdasų kraštan. Tačiau spalio 2 d. ten netikėtai užgriuvo rusų žandarai, jis buvo areštuotas, per kratą rastos ne tik knygos, bet ir Vaižganto laiškai. Jonas Tumas už tai, anot A. Jakšto, gauna trejus metus sėdėti Petrapilio „Krestų“ kalėjime ir dvejiems metams ištrėmtas Besarabijon, o kun. Juozui skiriamas namų areštas ir ištrėmimas 5 metams. 

Kai Juozas Tumas už 1000 rublių užstatą laikinai buvo paleistas, draugai parūpino pinigų ir ragino bėgti Amerikon, kur Vaižgantas buvo labai laukiamas. Kun. A. Kaupas 1897 kovo 1 d. rašė iš Amerikos: „Mums reikia jaunų, darbščių ir energiškų, tokių kaip Tu. Taigi, gavęs šitą laišką, tuojau, nieko nelaukdamas, imkis savo mantą po pažasčia ir brauk per sieną.... Atvažiuok, ir būsi perlu tarpe mūsų kunigų.“ Pagunda bėgti Amerikon buvo didelė. Bet sulaikė  kun. Aleksandras Dambrauskas- Adomas Jakštas. 

Vėliau Vaižgantas savo amerikinį epizodą taip prisiminė: „Man nemiela gera valia apleisti tėvynę, kur vos tepradėta dirbti. Tad darau anketą. Visi atsako: jei negalima laisvai darbuotis čia namie, reikia Amerikoje pasiieškoti savųjų ir jiems padirbėti. Vienas kun. Dambrauskas kitaip teatsakė. Žiūrėdamas į mano priepuolį, kaip į kovos etapą, jisai pabėgimą palaikė nešlove. Tasai, girdi, vadina nugalėtojas, kurs paskutinis kovos lauke. Taigi reikią likti lig paskutiniosios. Aš ir nesiliauju kun. Aleksandrui dėkavęs už gerą ir išmintingą patarimą. Daug gražių jo laiškų gavau panaikinti. Bet šitą iškarpą, kaip brangią relikviją, tebeturiu...“ 

                                     

„Ten gera, kur mūsų nėra“

Ameriką Vaižgantas vis dėlto pasiekė. 1911 m. jis ir kun. Kazimieras Olšauskas važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, skaitydami paskaitas ir rinkdami aukas Lietuvių švietimo draugijos „Saulės“ namams Kaune. Tada Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas kun. A. Dambrauskas-Jakštas  kelionę savaip palaimino: paskyrė 300 rub. avanso knygai apie įspūdžius iš Amerikos rašyti. Saliamono Banaičio spaustuvė įsipareigojo išspausdinti. Vaižganto rašoma  knygelė „Ten gerai, kur mūsų nėra“ yrėsi priekin, yrėsi ir staiga... stop. Laukęs ir nesulaukęs tęsinio, A. Jakštas griežtu tonu rašo laišką: „ <...> Na, ir Tamstos sąžinė, literato ir kunigo, matyt, yra rami, nes nei jokio iš Tamstos pasiteisinimo nei atsiprašymo — nič nieko... Viskas Tamstai svarbu — ir veršiukai, ir paskaitos, ir pienas, ir rinkimai, ir politiški straipsniai — nesvarbu tik duotas žodis Šv. Kazimiero draugijai... Ak, kun. Juozai, užmušei manyje paskutinį pasitikėjimą žmonėmis! Negražu koliotis, nemalonu man tai rašyti, bet rašau šį paskutinį kartą, prašydamas atsako į klausimą, ar Sveikas žadi savo veikalą užbaigti (ar net užraukti), ar ne. Jei žadi, tai kada tai bus padaryta? Lauksiu greito ir kategoriško atsako“. 

  

Kaip laišką gavęs jautėsi tuometinis Laižuvos klebonas kun. J. Tumas? Tai matyt iš 1913 sausio 14 d. rašyto atsakymo, kuriame plačiau išdėstė jį varginusias įvairias negalias: „ <..> Purtaus, pasispjaudau delnus, rengiuosi atsakyti visiems ne tuščiais laiškų žodžiais, bet darbais, - ir viskas velkas štai kuone ištisi metai: iš manęs negaunate nei žodžių, nei darbų. Esu, žinoma, kaltas, ką ir besakyti. Bet baudžiamas smarkiau, neg Tamsta, kunige Aleksandrai, savo publicistišku talentu sugebi tai išreikšti. Kasdieną naktį kankinuos... Visi mane keikia. Juo aš pats save. Ir vis dėlto... aš nieko neveikiu, į laiškus nebegaliu atsakyti, nebepaskaitau brevijoriaus, kurį taip akuratiškai skaitydavau...“ 

A. Jakštas, žinoma, atlyžo ir tuoj pat atsakė: „Carissime, pasiteisinimai parodo, kad daugiau dirbi, negu gali. Jei vietoj 20 paskaitų būtumei padaręs 10, nieko nebūtumei nuskriaudęs. Žmogaus energija turi ribas, žmogaus nervai ne geležiniai. Eikvojime kūno ir dvasios jėgų reikia laikytis tam tikros ekonomijos. Atsiimu atgal savo aštresnius žodžius ir duodu Tamstai laiko iki pavasario, by tik pradėtas darbas būtų užbaigtas. Na, liki sveikas ir nepyk ant mūsų...“ 

Neilgai trukus Kauną pasiekia trys Vaižganto rašomos knygos rankraščių siuntos. Šv. Kazimiero draugijos vadovas kun. A. Dambrauskas-Jakštas džiaugiasi, bet neiškenčia nepridūręs: „Tomis pačiomis jėgomis, tuomi pat laiku gali padaryti kas reikia, jei tik kaip pridera daboji savo jėgų ekonomijos. Suvaržytos jėgos, lyg garas, daug nuveikia, o paleistos - niekais nueina.“

                              

„Vienu du belikome iš patriarchų...“ 

1920 metų pradžioje prezidento Antano Smetonos kviečiamas Vaižgantas iš Vilniaus persikėlė į Kauną ir buvo paskirtas Vytauto bažnyčios rektoriumi. Apsigyveno name prieš pat bažnyčią, Nemuno prieplaukos pašonėje. Kaimynystėje gyvenęs kun. Kazimieras Žitkus - poetas Vincas Stonis matydavo, kaip po keletą kartų per dieną, atsiplėšęs nuo savo rašomojo stalo, Vaižgantas skubėdavo krantine į prieplauką pasigrožėti atplaukiančiu garlaiviu. Vakarais Vaižgantas mėgdavo krantinėje pasivaikščioti ir palaukti, kol saulė visai pasiners į raudoną Nemuno srovę. Jei krantinė būdavo tuščia, jis čia dar ir pasimankštindavo. Įsisimintinas ir kitas Vinco Misiūno aprašytas vaizdas, kaip skersai Rotušės aikštę protekine skuodžia Vaižgantas. Juoda kieta skrybėlė, tada vadintasis katiliukas, be kurio Vaižganto net negalima buvo vaizduotis, bemaž krinta nuo viršugalvio. Apytrumpis „sutonas“ plakasi tarp sparčiai žirkluojančių kojų, o riebusis Kaukas, jo mylimasis taksiukas vos spėja bidzenti greta. Eina skuba Vaižgantas pas savo draugą Jakštą. O kurgi kitur?

Adomas Jakštas, kaip literatūros tyrinėtojas ir „Draugijos“ žurnalo redaktorius, aukštai vertino Vaižganto talentą. Viename laiške jam rašė: „Pragiedruliai“ tiesiog sužavėjo. Po Tamstos „Karo vaizdų“ mūsų literatūroj nieko gražesnio aš neesu skaitęs. Po tuo įspūdžiu parašiau jų gana platoką recenziją, kuri ir pasirodys netrukus išeisiančiame 4-5 „Draugijos“ n-je. Ten aš pripažinau „Pragiedrulius“ gražesniais už visas mūsų eilėmis rašytas poemas. Visi veikiantieji asmenys pasirodo ne tik savo gyvu veikimu; skaitytojui tuoj aišku, kad jie ne iš piršto išlaužti, bet iš tikro kunkuliuojančio gyvenimo pagauti, o draug tokie realūs ir reljefiški, kad tiesiog prašos iliustruoti. Jei Tamstai pavyks šis veikalas taip puikiai užbaigti, kaip jis pradėta, tai juo Sveikas pasistatysi sau monumentum aere perennius“.

   

Tačiau Jakštas, pasak V. Biržiškos, „kariaujančios plunksnos“ žmogus, literatūros kritikas rado dėl ko ir pamurmėti: „Nepatiko man per didelis vietomis natūralizmas a la Zola, ypač lytiškos meilės apsireiškimų piešime. Mums seniams tokie nuogi meilės aprašymai nekenksmingi, bet „Pragiedrulius“ skaitys daugiausia jaunimas. Šiam gi būtų kur kas naudingiau palikus meilės paslaptį paslaptim, kuo ji po teisybei visados ir turėtų būti. Per daug šviesos - akims nesveika; per daug natūralizmo - dorai ir pačiai dailei nesveika.“

  

Šios pastabos vienas juokas, lyginant su Jakšto griausmais dėl Vaižganto recenzijos apie  modernistų keturvėjininkų srovei priklaususio Salio Šemerio poemą „Granatas krūtinėj“. „Jokie cenzoriai nestengia literatūros sunormatinti, sustangrinti. Nėra nė prasmės. Rašytojai ne pelkių sausintojai - bendruoju planu, viena tiesia linija“, - rašė Vaižgantas. Kai jis aplankė savo gerbiamą draugą Jakštą, kaimynystėje gyvenęs kun. poetas Mykolas Vaitkus išgirdo didelį triukšmą. Vadinasi - prelatas kažką garsiai bara. „Kai Šemerys, - karštai dėstė Jakštas, - buvo peržengęs visas padorumo ribas ir savo „Himne mergelei“ priėjęs šlykščiausios pornografijos, mūsų kritikai buvo sukrutę ir pasmerkę tokią ištvirkusią poeziją. Bet prieš šį teisingą pasmerkimą tuojau rados protestų ir tai net iš ten, iš kur mažiausia galima buvo tikėtis, būtent, iš doc. kan. J. Tumo.“ Universitete Šemerys buvo vienas mylimiausių doc. Tumo studentų, todėl Jakštas ir prikišo, kad pagautas tos meilės gerb. docentas, metęs į šalį visus katalikiškos estetikos ir kritikos principus, šoko savo benjaminuko ginti. Kadangi kan. Tumą ypatingai myli jaunimas, tatai yra rimto pavojaus, kad šis Tumo išgarbintas pranašas nepatrauktų paskui save daug jaunų sekėjų ir neišmokytų juos įvairių „Himnų mergelei“ ir kitų panašių savo kūrybos gražumynų.  Kritikuodamas Vaižgantą dėl Šemerio recenzijos. Jakštas pabrėžė: „Kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama.“ 

Jau po savaitės Jakštas rašė Vaižgantui: „Gerbiamasai kun. Juozai, atsiprašau už susierzinime ištartus Tamstos adresu nemandagius žodžius. Tuo nusidėjau Tamstai, bet dar labiau krikščioniškai dorai, kurios teises netinkamai gindamas, jų neapgyniau, nes Sveikas pasilikai įsitikinęs, nieko bloga nepadaręs savo recenzija Šemerio leidinio“. Vėl abu susitaikė, vėl per Rotušės aikštę Vaižgantas skuba į Šv. Kazimiero draugiją Jakšto gatvėje, kur gyvena jo „brangus prietelius“. Kai 1932 m. Lietuvos pašto direktorius A. Sruoga Vaižgantui pareiškė, jog filatelijoje šalia Daukanto, Valančiaus, Baranausko bus ir jis įamžintas, Petrui Klimui rašė: „Aš kukliai akeles nuleidžiu ir pirštu kiauroje kišenėje (dėkloje) paprotestavau: žinote, ponas Direktoriau, lyg nepatogu, kai gyvam paminklai statoma, pačiam jį spręsti. Na, bet jei jau tokia načalstvos valia, tai pridėkite ir Jakštą: vedu vienu du belikome iš patriarchų, spaudą plėtusių ir auginusių.“ „Neapsiriksiu, rodos, pasakęs, kad nėra kito Lietuvoje žmogaus, kurs tiek turėtų senų pažįstamų ir draugų, kaip Tumas, - rašė A. Jakštas. - Myli jį daug kas, kaip žmogų, dar daugiau myli jį, kaip kunigą. Mes, lietuviai kunigai, turėtume jį dar labiau mylėti ir branginti, kaip savo luomo pažibą. Jis yra mūsų pažiba savo milžinišku talentu, o dar didesne - savo visur užsipelnyta meile. Su Tumu galima nesutikti, susiginčyti, bet būti jo priešu, susipykti - tiesiog nėra kaip.“