Jonas Solsberietis. Apie teisingumo nuosaikumą ir atlaidumą

Apie teisingumo nuosaikumą ir atlaidumą, kurie valdove turi būti suderinti valstybės labui. Taigi  iš  valdovo  tegul  gauna  tai,  k...

Apie teisingumo nuosaikumą ir atlaidumą, kurie valdove turi būti suderinti valstybės labui.

Taigi  iš  valdovo  tegul  gauna  tai,  ką  iš  visų turi  gauti. Niekas  tegul  neieško,  kas  ne  jam, bet kitiems priklauso. Tačiau prisirišimas, kuriuo jis meilės rankomis apglobia valdinius lyg brolius, apribojamas nuosaikumu. Mat brolius taip myli, kad taiso jų klaidas lyg gydytojas, atpažįsta juose kūną ir kraują, priverčia  juos paklusti  dvasios  valdžiai.  O gydytojai,  žinoma, turi įprotį ligas, kurių neįstengia pagydyti kompresais ir silpnesniais vaistais, gydyti stipresniais, pavyzdžiui, ugnimi ir geležimi. 

Stipresnius vaistus vartoja tada, kai nesitiki pagydyti silpnesniais. Taip ir valdžia, kai neįstengia sutvarkyti valdinio gyvenimo švelnia ranka, su tikru skausmu užpila  ant žaizdų  aštrių vaistų – bausmių - ir doru  žiaurumu niokoja bloguosius, užtikrindama geriesiems ramybę.

Bet kas gi gali be skausmo savo kūno dalis pjaustyti? Žinoma, skauda, kai imamasi keršto, baudžiant už kaltes, bet šito nenoromis imasi dešinioji. Kairiosios valdovas neturi, ir, kankindamas kūno, kurio galva jis yra, dalis, tarnauja įstatymui liūdėdamas ir dejuodamas. Pilypas, išgirdęs, kad Fitijas, geras kovotojas, nusigręžė nuo jo, nes, būdamas neturtingas, vos pajėgia išlaikyti trejetą dukterų, o karalius jam nepadeda, draugų skatinamas jį paremti, tarė: „Na ką gi, jeigu turėčiau nesveiką kūno dalį, ar aš nukirsčiau ją, ar gydyčiau?“ Po to slapta ir draugiškai  pasikvietęs Fitiją, išklausė  apie visas  jo namų bėdas, davė  pakankamai  pinigų, ir šis tapo geresnis ir ištikimesnis negu buvo prieš tariamą įžeidimą. Mat, kaip sako Lucijus, valdovas turi  būti senis savo būdu, laikytis nuosaikesnių patarimų ir  nuosa1 ir elgtis lyg gydytojai,  kurie ligas gydo, tai sumažindami, jeigu  ko yra per daug, tai  vėl  atstatydami, jeigu ko  trūksta;  o skausmą  mažina,  tai pridegindami,  tai  kompresus pridėdami.  

Be to, tegul žodžiais jis būna  sukalbamas, dosnus, darydamas gera - autoritetinga,  oraus elgesio. Mat garsą  apie  gerumą  skleidžia  gera  šneka ir maloni kalba. Geradarysės net ir iš kietaširdžio išspaudžia ištikimiausią ir pastoviausią meilę, kurią toliau puoselėja ir stiprina. 

Ir dėl būdo šaunumo atsiranda valdinių pagarba. Trajanas [1], geriausias iš stabmeldžių Augustų, draugų  kaltinamas, kad jis daugiau negu dera imperatoriams esąs labiau prieinamas, šauniai atsakė: „Atskiriems   žmonėms   norėčiau   būti   toks imperatorius, kokį norėčiau turėti pats, būdamas paprastas pilietis“.  

Dėl to, kaip liudija Plinijaus Antrojo, kuris tada tarp kitų teisėjų buvo paskirtas Bažnyčios persekiotoju, pranešimas, atšaukdamas persekiojimo  kalaviją  nuo kankinių žudymo,  jis sušvelnino ediktą. Gal ir su tikinčiaisiais jis būtų švelniau elgęsis, jeigu nebūtų tikrojo tikėjimo priešų ir, kaip buvo manoma, protingųjų patarimo ir teisėjų autoriteto skatinamas savo  pirmtakų įstatymais bei pavyzdžiais naikinti, visų įsitikinimu, prietaringų žmonių grupes.  Tačiau,  žinoma,  aš ne  visur giriu teisingumą žmogaus, kuris nepripažino Kristaus, bet mažinu kaltę to, kuris nusižengdavo kitų paragintas, o į geradarystę ir  teisingumą linko, skatinamas padorumo, nes iš prigimties buvo švelnus visiems, rūstus nedaugeliui, kurių negalima būdavo gailėtis. Taigi per visą jo valdymą iš senatorių ir miesto kilmingųjų buvo pasmerktas tik vienas, nors atsirado daugybė, kurie jam buvo sunkiai nusidėję. Be to, ir šis vienintelis buvo senato pasmerktas be Trajano žinios. 

Jis sakydavo, jog beprotis esąs tas, kuris, turėdamas traiškanotas akis, panorėtų jas išlupti, o ne gydyti. Taip pat sakydavo, kad, jeigu kam užaugs aštresni nagai, reikia juos apkarpyti, o  ne išlupti. Mat jeigu kanklininkas ar šiaip smuikuotojas labai uoliai stengiasi pataisyti nedarniai skambančią stygą, ją  suderina  su kitomis ir buvusį nedarnų skambėsi padaro maloniausią ne traukydamas stygas, bet jas kiek reikia patempdamas arba atleisdamas, tai su kokiu rūpestingumu valdovas turi derinti teisingumo griežtumą su atlaidžiu švelnumu, kad padarytų valdinių gyvenimą tarsi vienos nuotaikos namais, stengdamasis išsaugoti taiką ir iš nesutariančiųjų sukurti vieną tobulą harmoniją? Taip pat žinomą, jog saugiau yra stygas labiau atleisti, o ne įtempti. Juk  įtemptų  stygų  atleidimas  parodo menininko  įgūdžius ir suteikia skambesiui reikiamą malonumą; bet jeigu kuri styga bus nutraukta, joks įgudimas nepadės. 

Žinoma, jeigu stengiamasi išgauti tokį skambesį,  kokio  stygose  nebūna,  veltui jos yra tampomos; tuomet  greičiau  jokio garso neišgaunama, ne  tik  tokio, kokio  nepaprastai  trokštama.  Stabmeldys sako: 

Bausti  tu  neskubėki,  valdove,  skubėki  pagirti:
Skaudu juk kiekvienam,  kuris turi  būti žiaurus.

Mat vienas dalykas rodo teisingumą, o kitas prieraišumą, ir abi šios savybės valdovui yra tokios būtinos, kad, jei kas, jų neturėdamas, ne tik užims sostą, bet ir eis šiaip kokias pareigas, tik tuščiai pats apsijuoks ir užsitrauks kitų pašaipą, panieką bei neapykantą. 

Sakoma: „Tenepameta tavęs gailestingumas ir tiesa. Pasikabink sau jas po kaklu ir įsirašyk į savo širdies plokštes. Tai tu rasi malonės ir geros drausmės Dievo ir žmonių akivaizdoje“ (Pat 3, 3-4). Juk malonės susilaukiama už gailestingumą, o drausmės - už teisingumą. 

Žinoma, valdinių padėka ir meilė, kurią skatina dieviška malonė, yra geriausias visų veiksmų įrankis. Bet ir meilė be drausmės neduoda naudos, nes, neturėdami teisingumo paskatos, žmonės imasi neleistinų darbų. Taigi jis nuolat galvoja apie išmintį ir dėl jos laikosi teisingumo, visada kalba apie švelnumo įstatymą; tačiau švelnumą tramdo teisingumo kietumas, nes valdovas skelbia ir nuosprendį. Jo pareigų atlikimas teisingumą paverčia teismo sprendimu; ir tai atsitinka, verčiant tokiai būtinybei, kad, šito neatlikdamas, jis pats sau atimtų suteiktąją garbę. Mat karaliaus garbė nustato teisingumą, kaltuosius tramdo ramiu minties nuosaikumu.

[1] Markas Ulpijus Trajanas (53 – 117 m.) – Romos imperatorius.

Jonas Solsberietis. Polikratika, 4 knyga, VII skyrius. Skelbiama iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai (sudarė Bronislovas Genzelis, 1980, Mintis).

Susiję

Skaitiniai 3368921175627571967
item